Cibulynės brolį – šmakalą – žemaičiai gamindavo sušilus orams. Šalta sriuba, pasak vietos šeimininkių, suteikia sotumo ir atgaivina. Žemaičių muziejaus „Alka“ edukatorė Rima Servienė LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“ sako, kad senieji protėvių patiekalai tampa vis populiaresni.
Žemaitijos regionas gausus kulinarinio paveldo. Šį kartą vietos šeimininkės siūlo pasigaminti neįprastą šaltsriubę – šmakalą.
Patiekalą ruošianti Rima Servienė pasakoja, kad žemaičiai nuo seno karštomis vasaros dienomis gaivindavosi šmakalu – sočia, tačiau šalta sriuba. Panašiai, kaip šaltibarščiai, tik čia grynai žemaitiškas patiekalas be burokėlių ir su silke, sako žemaičių muziejaus „Alka“ edukatorė.
„Tam šmakalui pagaminti mums reikės silkės. Seniau imdavo visą cielą silkę su galva, išdarinėdavo. Mes irgi pasidarėme file iš anksto. Prieskonių reikės: pipiro, druskos, smulkiai susmulkinto česnako, krapų ir cibullaiškio. Pagrinds šmakalo yra rūgšts piens, katrą gera gaspadinė dar paskanina grietine, kad ons būtų riebesnis“, – žemaitiškai patiekalo ingredientus dėsto virtuvės šeimininkė.
Grietinė dedama tik jei norima, kad sriuba būtų sotesnė ir riebesnė. Senovėje sunkius žemės ūkio darbus dirbę žmonės mėgo sočiai pavalgyti, todėl ir tradiciniai patiekalai būdavo gana riebūs.
Gaminant šmakalą itin svarbu tinkamai paruošti silkę. Išdarinėtą žuvį reikia pakepinti sausoje įkaitintoje keptuvėje. Tą žemaitės daro lauke. Pasak Rimos, lauke kepta žuvis gaunasi skanesnė.
Šeimininkės sako, silkę reikia kepti tol, kol ji pavirs auksine žuvele. Kol pagels ir pradės irti gabaliukais. Skaniausia bus lauke ant žarijų ar ugnies kepta silkė. „Reikia kepti tol, kol ši pavirs auksine žuvele ir pradės irti gabaliukais“, – šypsosi R. Servienė.
Kai kurie žemaitiškų valgių receptai nepakitę išliko šimtus metų. O dabar, pasak vietos šeimininkių, stebimas tokių patiekalų atgimimas. Daugelis protėvių kultūrą nori pažinti per maistą.
Iškeptą silkę Rimos padėjėja trupina šakute. Moterys sako, kad visiškai sutrinti silkės nereikia, tačiau būtina pasmulkinti tam, kad žuvis į rūgštų pieną skonį atiduotų. „Taip pat dedam druskos, smulkiai pjaustyto česnako, krapų ir cibullaiškio“, – vardina sriubą gaminančios šeimininkės.
Sumaišius silkę su prieskoniais ir žalumynais pilamas rūgpienis. Jei gaminame šaltsriubę iš vienos silkės, reikės maždaug litro rūgpienio. Šmakalu ši sriuba vadinama neatsitiktinai.
„Juk viską reikia išmakaluot – tą silkę su rūgštu pienu. Atrodo kažkaip nesuderinami produktai, bet su karštomis bulvėmis gaunasi labai skanu – labai skani šalta sriuba, – tikina Rima. – Dėl to ir vadinas ans šmakals.“
Tokia sriuba dažniausiai būdavo valgoma šiltuoju metų sezonu. Ji ne tik pasotindavo, bet ir puikiai atgaivindavo šiltą dieną. Šmakalas žemaičių vadinamas cibulynės broliu. Cibulynė gaminama labai panašiai, tik vietoje rūgpienio pilamas vanduo. Tokia sriuba senovėje būdavo valgoma per pasninkus.
Žemaitišką rūgpienio sriubą su kepta silke skaniausia valgyti su virtomis karštomis bulvėmis.
Šmakalo gamybos procesą stebėkite čia:
Parengė Vismantas Žuklevičius.
