Katalikų bažnyčia yra puikiai pastatytas teatras, LRT TELEVIZIJOS laidoje „Išpažinimai“ sako tradicinius standartus laužantis kino režisierius, scenaristas ir dailininkas Emilis Vėlyvis. Pasak jo, nuodėmės skiepijimas nuo pat gimimo tikinčiajam užkrauna kaltės naštą, kurią jis turi tempti visą likusį gyvenimą. Režisierius tikina provokuojančiais performansais nenorintis įžeisti tikinčiųjų, o atkreipti dėmesį į nuolat slepiamas, maskuojamas ir nutylimas problemas, tokias kaip, pavyzdžiui, pedofilija.
Galbūt ne kiekvienas yra matęs šio režisieriaus filmus, tačiau neabejotinai jo pavardę žino visi. Savo paskutiniame filme jis nagrinėjo blogio problemą, o kai kurių pats yra laikomas įsikūnijusiu blogiu, „nes tyčiojasi iš to, kas šventa“.
Pagal išsilavinimą dailininkas Emilis vis dėlto pasuko režisieriaus profesijos link. Pasak jo, dailėje jam artimas realizmas atsiliepia ir kūryboje kine. Realizmas iš dalies šokiruodavo ir atkreipdavo kitų dėmesį, tikina jis.
„Sakydavo: „Žiūrėk, šitas „čiūdikas“ šitaip daro“. Tai tada toks buvau vienintelis, bet tada dar tikrai negalvojau apie režisūrą – buvau užkietėjęs tapytojas“, – prisimindamas savo pirmąją profesiją pasakoja E. Vėlyvis.
Buvau raštingas žmogus ir dažnai rašydavau trumpus apsakymus, įvairius scenarijus ir anekdotus, paklaustas apie perėjimą nuo dailės į kino režisūrą sako Emilis. „Kažkada su chebra paskaitėm tuos mano užrašus ir nusprendėm, kad reikia kurti, bet reikia ir režisieriaus. O jie sako: „tai pats ir būk režisierius!“, – prisimena pašnekovas. – Taip ir atsitiko.“
Pasak E. Vėlyvio, tapyba yra labiau statiška, o kinas praplečia galimybių ribas. „Ir kalba, ir judesys, ir kompozicija, ir kameros judesys, pagaliau mizanscenos bei turinys, tai, ką perduoda iš scenarijaus patys aktoriai, antras dugnas, – kino privalumus vardina E. Vėlyvis. – Visos tos raiškos priemonės čia duoda daug daugiau. Taigi, tai buvo natūralus toks perėjimas.“
Emilis dažnai vadinamas provokatoriumi. Paklaustas, koks yra provokacijos tikslas, režisierius visų pirma įvardina norą atkreipti visuomenės dėmesį į tam tikras visuomenės problemas.
„Ar jos būtų socialinės, ar filosofinės, ar dar kažkokios. Provokacija yra kaip priemonė atkreipti arba sukoncentruoti žiūrovo ar klausytojo dėmesį į tam tikrą problemą. Provokacija dėl provokacijos neturi tikslo. Iš esmės neturi tikslo. Nebent yra kažkokia satisfakcija, kurią tu jauti ir turi kažkokią patologiją vien dėl to daryti, kad esi toks.
Šiuo atveju aš nesu toks. Mano įsivaizdavimas, mano mintys, pasaulėžiūra matosi mano darbuose. Kad tie darbai provokatyvūs, aš net neneigiu. Aš ir naudoju provokaciją tam, kad turėčiau tokį rezultatą“, – sako filmų „Zero. Alyvinė Lietuva“ (2006), „Zero 2“ (2010), „Redirected“ (2014), „Zero 3“ (2017), ir „Piktųjų karta“ (2022) režisierius ir scenarijaus autorius.
Paskutiniu savo darbu, kino juosta „Piktųjų karta“, E. Vėlyvis sako norintis provokuoti ir atkreipti visuomenės dėmesį į stigmatizmą. Į tai, ką mes išgyvename su tuo praeities šešėliu, sako jis.
„Tai tas praeities šešėlis mūsuose susijęs iš esmės su tuo, kas neišspręsta – tai yra būtent KGB, – įsitikinęs režisierius. – KGB tema, tas visas leitmotyvas, kuris yra mūsų filme, tai nėra pagrindinė tema, bet tas leitmotyvas, praktiškai, yra per visą filmą, jis visada jausis ir paskui turės nemažą įtaką, galbūt, net ryšį su mūsų pagrindiniais personažais.
Man tai buvo įdomu, juo labiau, kad tas įdomu ir besikeičiančioms kartoms. Pasižiūrėkit, kiek yra problemų neišspręstų būtent su šia tema. Aš netgi pats galėčiau įvardinti tam tikrus žmones, gerai žinomus žmones, parodyti pirštu, kad jie yra buvę kagėbistai. Aš negaliu to padaryti, nes mane tiesiog pasodins. Bet aš tą galiu padaryti filme!“
Viename interviu E. Vėlyvis yra sakęs, kad savo provokacijomis nori parodyti nematomą visuomenės pusę, kurios, anot jo, niekaip nedrįstame arba net nenorime analizuoti. Yra tam tikra žmonių, visuomenės dalis, kuri niekada ir nenorėtų to pamatyti, sako jis.
„Pavyzdžiui bažnyčios atstovai, bažnyčios tarnai nenorėtų matyti tam tikros pusės. Kad ir pedofilijos. Jie juk nenori apie tai šnekėti. Iki aukščiausio rango. Slepia, gesina. Tai, ką mes tada darėme bažnyčioje, tai būtent apie tai ir kalbėjome. Mes nenorėjome sakyti, kad tu kvailas esi dėl to, kad tiki. Ne. Tikėjimas yra žmogaus asmeninis reikalas. Mes ne apie tai šnekėjome“, – savo režisuotą performansą Turgelių miestelio bažnyčioje primena E. Vėlyvis.
Dievo reik bijot, kai po mirties, o kol gyvas – bijok žmonių, sako pašnekovas. Šią frazę tiksliai atkartoja ir vienas naujausio režisieriaus filmo personažas.
„Paprastai religija tave baugina. <...> Katalikai juk tave gąsdina nuo pat gimimo. Tu gi kaltas esi jau gimęs! Įsivaizduok, kaip tu gali jaustis normaliai, pilnavertiškai, jeigu tu iš esmės jau gimęs esi kaltas. Dėl ko? Už ką? Tu gi nieko nepadarei! Ir tu turi savo šitą kaltės naštą tempti visą likusį gyvenimą. Man labai daug klausimų kildavo. Kodėl taip viskas vyksta? Kodėl vyksta destrukcija? Tokiu būdu, kai žmogų moraliai tiesiog pastato į tokią destrukcinę poziciją, jis tada iš baimės, matyt, arba negalios, atsiverčia. Bažnyčia mainais už globą įpareigoja melstis. Kas tada atsitinka?
Tai yra puikiai pastatytas teatras, kuriuo visi patikėjo.
Dažniausiai tai yra aplinka, arba socialinio ryšio trūkumas, kuomet, pavyzdžiui, žmogui trūksta meilės arba priežiūros, arba dėmesio. Jis eina ten, nes tau Dievas suteiks – jis myli. Arba, pavyzdžiui, priešingai – užjaus tave ir užstos, nes jis yra rūstus. Jis atkeršys jiems. Tai yra tam tikri psichologiniai dalykai, kurie labai gerai veikia, – tvirtai dėsto pašnekovas. – Tai yra puikiai pastatytas teatras, kuriuo visi patikėjo.“
Mes savo genetiniame kode daugiau nešamės pagonybės, nei krikščionybės, nes juk apsikrikštijome paskutinieji, tik prieš 500 metų, įsitikinęs režisierius. Anot jo, tikrų praktikuojančių katalikų mūsų šalyje nėra daug, dauguma jų bažnyčią lanko, nes taip yra įpratę, tokios mūsų tradicijos.
„Krikščionybei ateina pabaiga, ir jie tą supranta. Aišku, ne rytoj ir poryt. Užtruks 200 ar 300 metų. Bet ta pabaiga ateina. [...] Žinoma, tie, kas sukūrė Jėzaus personažą ir visą krikščionybės koncepciją, yra labai geri scenaristai. Tiesiog puikūs! Ne veltui biblija yra daugiausiai kartų išleista knyga ir šita koncepcija taip lengva patikėti“, – įsitikinęs tradicinius standartus laužantis kino režisierius Emilis Vėlyvis.
Visą įdomų ir intriguojantį pokalbį su E. Vėlyviu žiūrėkite LRT TELEVIZIJOS laidos „Išpažinimai“ mediatekos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
