Treji metai, praleisti Londone, kino festivaliai Šanchajuje, Berlyne ir kituose pasaulio kraštuose, keli mėnesiai gyvenimo Ispanijoje ir noras užkariauti Niujorką – visa tai patyrė aktorė Aistė Diržiūtė. Iš Vilkaviškio kilusi, per pandemijos įkarštį ji pajuto, jog reikia kitokio gyvenimo ir geriausia jį atrasti gimtinėje – Vilkaviškyje.
„Turbūt tai buvo pirmi metai mano gyvenime, kai aš ir dirbau labai daug darbą, kuris man yra malonus, vaidinau, bet ir tuo pačiu metu turbūt pirmą vasarą mano gyvenime, kai jau jaučiausi suaugusiu žmogumi. Labai aiškiai atskyriau, kada dirbu, o kada ilsiuosi. Ir ilsėdavausi visiškai atsijungdama nuo socialinių tinklų, iškeliaudama į gamtą, grybaudama ir t.t. Tai buvo taip gera ir nuostabu, taip mėgavausi tuo buvimu čia ir dabar, kartu su mylimuoju, atsitraukiant nuo visko“, – sako aktorė.
Labai dažnai, kai pasakai, kad grįžai į Lietuvą, tai pirmiausia, ką išgirsti, būna: „na tai jau čia nepasisekė, nepaėjo korta...“ Aš sakau: „ne, man viskas gerai buvo su darbais ir t.t.“
Aistė neslepia, dėl netikėto sprendimo grįžti į Lietuvą sulaukė skepsio iš aplinkinių. Tačiau sako, atėjo laikas ir ji išmoko atsiriboti nuo nereikalingų kalbų, įgijo stabilumo, saugumo bei ramybės.
„Labai dažnai, kai pasakai, kad grįžai į Lietuvą, tai pirmiausia, ką išgirsti, būna: „na tai jau čia nepasisekė, nepaėjo korta...“ Aš sakau: „ne, man viskas gerai buvo su darbais ir t.t.“, – prisiminusi aplinkinių reakcijas juokiasi pašnekovė. – Tiesiog kai sustoji ir pagalvoji, kad esi be galo vienišas ten kažkur kitur, esi svetimas, kad neturi galimybės matyti augančio savo sūnėno, dukterėčios, tada aiškiai pasveri, kas yra svarbiausia, kas yra tavo vertybės. Man dabar svarbiausia vertybė yra šeima.“
Pasak Aistės, prie pokyčių ir prioritetų kaitos prisidėjo ir trisdešimtmečio krizė. Prieš metus ji šventė gimtadienį, o po jo išgyveno daug nerimo ir savigraužos. Juokiasi prisiminusi, kaip dar prieš dešimtmetį įsivaizdavo, jog dabartiniame gyvenimo etape bus profesijos aukštumose, sukūrusi šeimą ir gyvens stabiliai. Tačiau viskas pasisuko kitaip, ir tik vidiniai pokyčiai atnešė ramybės.
Vaidindama ten aš jau pradėjau galvoti, kad ar man iš tikrųjų reikia to Niujorko. Tada aš supratau, kad tai buvo labiau noras sau kažką įrodyti, nes iš tikrųjų Lietuvoje gavau tokią gerą mokyklą, kad man nereikia nieko kito papildomai mokytis [...]
„Į tai aš ėjau per skirtingus etapus: per grįžimą į Lietuvą, per jogos praktiką, terapiją, bėgimą, skaitymą ir galiausiai ir priėjo prie to taško. Kai tau trisdešimt … na, nereikia taip. Niekas nuo to nepasikeičia. Niekas. Tik daugiau streso patiri“, – sako 30-metmečio krizę įveikusi moteris.
Pasak Aistės, ne kartą gyvenime jai teko išgirsti „ne“ ir nuryti karčią piliulę, nepasiduoti ir vis tiek siekti savo tikslų. Vienas iš lūžių – stojimas į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją. O pirmą kartą stojant į aktorystę, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) durys Aistei neprasivėrė.
„Aš neįstojau pirmą kartą ir tada nusprendžiau stoti į Vilniaus kolegiją, į muzikinį teatrą, ir ten po metų studijų vis dėlto nusprendžiau, kad bandysiu dar kartą. Ten irgi buvo tų stabtelėjimų, pagalvojimų. Nesakau, kad jų dabar nebūna. Pakankamai dažnai aktorystės kelyje aš stabteliu, pagalvoju: ar aš vis dar noriu tai daryti, ar vis dar man viskas gerai, ar vis dar aš pati galiu kažką duoti?, – atvirauja moteris. – Kartais labai svarbu suvokti, kad, galbūt, aš jau viską daviau, ką galėjau šitoje profesijoje ir man reiktų ieškoti savirealizacijos kitur.“
Tada atsiduri tokioje erdvėje, kur esi mažytė mažulytė žuvelė tarp daugybės talentų. Bet tai kartu padėjo man, neatėmė iš manęs pasitikėjimo savimi.
Aistė pripažįsta, kartais jai trūko erdvės save realizuoti. Magistrantūros metais buvo įstojusi į prestižinę aktorių ir režisierių mokyklą „Actors Studio“, tačiau vėliau suvokė, kad iš tiesų labiau norėjo pabėgti iš Lietuvos, nei mokytis.
„Pirmiausia galvojau, kad nevažiuoju dėl finansinių sumetimų, bet paskui, kai pagalvodavau, kad reikės važiuoti rudenį užsidribti, atėjo vaidmuo pagrindinis anglų kalba, – pasakoja A. Diržiūtė. – Vaidinant ten aš jau pradėjau svarstyti, ar man iš tikrųjų reikia to Niujorko. Tada supratau, kad tai buvo labiau noras sau kažką įrodyti, nes iš tikrųjų Lietuvoje gavau tokią gerą mokyklą, kad man nereikia nieko kito papildomai mokytis, man reikia mokytis praktikoje. Tai yra vaidinant. Iš tikrųjų dirbant. Ir dėl to neišvažiavau.“
Išmokau kaip pagaminti gerus kukurūzų spragėsius, kaip vynioti cukraus vatą, [...] kaip pripūsti pripučiamas pilis, kaip užkurti tam tikrus generatorius, nešioti labai sunkius dalykus.
Po filmo „Sangailės vasara“ premjeros Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje Aistę pastebėjo kino kritikai. Ji gavo ir kylančios Europos kino žvaigždės apdovanojimą, tačiau išvykimas į Londoną buvo labai nelengvas gyvenimo etapas. Anglijos sostinė buvo kupina radikalumo – aukštyn, žemyn, ir be jokio balanso, prisipažįsta aktorė.
„Tada atsiduri tokioje erdvėje, kur esi tokia mažytė mažulytė žuvelė tarp daugybės talentų. Bet tai kartu padėjo man, neatėmė iš manęs pasitikėjimo savimi, – kaip tik padėjo suprasti, kad gerai, reikia daug dirbti, viskas su tuo yra normalu, suprasti, kad, taip, aš turiu tipažą ir tai yra normalu, ir kad taip yra lengviau. Kai tu gauni daugybę atrankų ir daugybę atsakymų „ne“, tu supranti, kad tavimi domisi, bet aktorių atrankų režisieriai, prodiuseriai atsirenka žmogų, kuris tikrai geriausias tam vaidmeniui. Ir viskas“, – sako tarptautiniu mastu pripažinta lietuvių aktorė.
Tai, kad Aistei nusišypsojo sėkmė gauti smulkų vaidmenį Holivudo kino juostoje „Vyrai juodais drabužiais IV“, buvo ne juokas. Aktorė sako, po atrankų išgyvendavo nerimą – o jei nepaskambins, nepakvies ir taps nereikalinga. Todėl greta vaidmenų filmavimo aikštelėse, teko griebtis ir kitų darbų tam, kad susimokėtų už būsto nuomą.
„Kaip daugybė jaunų žmonių, kurie atvažiuoja į Londoną, taip ir aš dirbau daugybę įvairiausių darbų. Išmokau kaip pagaminti gerus kukurūzų spragėsius, kaip vynioti cukraus vatą, kai nėra dangčio, nes tavo bosas jį pamiršo ir tada ta cukraus vata skraido visur aplinkui ir tu grįžti namo pats kaip kokia cukraus vata, – juokiasi Aistė. – Išmokau kaip pripūsti pripučiamas pilis, kaip užkurti tam tikrus generatorius, nešioti labai sunkius dalykus.
Vieną dieną būni Šanchajuje, pristatinėji filmą, eini raudonuoju kilimu su kino žvaigždėmis, kitą dieną parskrendi į Londoną ir eini į Amerikos ambasados renginį su didžiuliu padėklu taurių ir dirbi kaip padavėja.
Tai buvo naudinga ir žmogiška patirtis. Vieną dieną būni Šanchajuje, pristatinėji filmą, eini raudonuoju kilimu su kino žvaigždėmis, kitą dieną parskrendi į Londoną ir eini į Amerikos ambasados renginį su didžiuliu padėklu taurių ir dirbi kaip padavėja. Tas kontrastas, kad ir koks išprotėjęs, bet jis buvo visai įdomus ir naudingas. Tačiau dabar aš to jau nebenorėčiau.“
Gyvenimiškų kalnelių Aistė nekartotų. Tačiau džiaugiasi neįkainojamomis patirtimis. Prieš kelerius metus vedė Europos kino apdovanojimus Berlyne, praėjusią vasarą gavo prestižinę premiją Italijoje. Sako, įvertinimas – svarbu, tačiau šlovė galvos nesusuko.
Visi tie apdovanojimai yra įdomūs ir smagūs tą akimirką, dvi dienas po, dvi dienas prieš, bet paskui gyvenimas tęsiasi ir tu eini ir darai tuos pačius dalykus, dirbi, stengiesi ir panašiai.
„Tai yra puiki proga pasidžiaugti savo pasiekimu ir savo bendraautorystės, kaip kine dažnai būna, pasiekimu. Aš nematau nieko tame blogo. Ir tuštybės netgi. Man atrodo tai yra graži proga sau priminti ir padėkoti, kad esi teisingame kelyje. Man pasakytų mano artimiausi draugai, mano šeima, kad na, žinai, gal jau reikia šiek tiek nusileisti ant žemės. Tikrai jie taip pasakytų. Bet nebuvo to. Galbūt iš dalies to nebuvo ir dėl to, kad aš labai gerbiu ir myliu savo šeimą, aš nenorėčiau jų nuvilti ir girdėti tokių pasakymų, kad gal jau tu nusileisk ant žemės.
O be to, aš labai gerai žinau, kad viskas praeina, kad visi tie apdovanojimai yra įdomūs ir smagūs tą akimirką, dvi dienas po, dvi dienas prieš, bet paskui gyvenimas tęsiasi ir tu eini ir darai tuos pačius dalykus, dirbi, stengiesi ir panašiai. Dėl to tai nelabai turi prasmės“, – sako pasaulyje pripažinta aktorė A. Diržiūtė, šiandien su šypsena prisimenanti kažkada išgyventą nevisavertiškumo kompleksą dėl to, kad yra kilusi iš mažo Suvalkijos miestelio.
Pirmaisiais gyvenimo metais Vilniuje ji net jautė gėdą prisipažinti apie savo šaknis. Vėliau aktorė suprato, kad jos išskirtinumas yra būtent tas, jog ji yra kilusi iš mažos šalies ir gimusi mažame jos miestelyje. „Dabar aš tuo labai didžiuojuosi“, – tikina ji.
Visas išsamus interviu su aktore A. Diržiūte – LRT TELEVIZIJOS laidos „Stilius“ mediatekos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
