„Lengva užsimiršti, kas iš tiesų esi, kuo tiki, pernelyg susitapatinti su pareigomis, sėkmėmis ar nesėkmėmis. Gebėjimas grįžti į kūną yra ir grįžimas į save, būties sluoksnį, kuriame vis dar esi artimas sau. Grįžimas žmogui gali dovanoti naują ir adekvatų žvilgsnį į supančią tikrovę“, – teigia filosofas, judesio mokyklos įkūrėjas ir mokytojas Justas Kučinskas.
Antroje interviu dalyje kalbamės, kuo kūno pajauta svarbi lyderystei, verslo aplinkai.
– Kuo kūno intelektas, pajauta svarbūs kompetencijos racionalumą aukštinančiame verslo pasaulyje?
– Pradėčiau nuo itin akivaizdaus atsakymo – sveikata, gera savijauta, gyvybingumas yra bene pagrindinis bet kurio žmogaus darbingumo šaltinis. Jis nėra statiškas: kiekvienas žmogus patiria pakilimo, nuovargio, gyvybingumo, apsnūdimo, sveikatos ir ligos fazes. Kartais dirbasi gerai, lengva būti kūrybingiems ir išradingiems, įkvėpti kitus, o kartais nenulaikome blogų emocijų, viskas atrodo beprasmiška. Jeigu tik kas galėtų pamatuoti, kiek organizacijos sėkmė ir nesėkmė priklauso nuo tokių svyravimų... Kiek sprendimų, susitikimų, susirinkimų, pakrypo viena ar kita linkme priklausomai nuo dalyvių būsenos. Kyla klausimas: ar skiriame tam dėmesio, ar turime įrankių pastebėti, koreguoti save, padėti kitiems?
Deja, gera savijauta nepriklauso nuo čia ir dabar priimto sprendimo gerai jaustis – kūnas ilgą laiką kaupia patirtis, daugelį žmonių įvairiausios būsenos ištinka prieš jų valią. Taigi vien šiuo aspektu savęs pajauta – susipažinimas su savimi, įsiklausymas, laiku įvykstanti elgsenos, gyvenimo ritmo pataisymas – yra bene svarbiausia kompetencija, siekiant išvengti itin didelių svyravimų ir, galiausiai, lemtingų krizių.
Kitas, galbūt mažiau akivaizdus kūno intelekto aspektas – neverbalinė komunikacija, arba, kaip mėgstama sakyti, kūno kalba. Kūnu daug pasakome – tą gerai žino aktoriai, tik jie kūnu kalba sąmoningai, o daugelis mūsų nepastebime, ką norime išreikšti. Daugelio laikysena, eisena, gestai tampa įsisenėjusiais įpročiais, dažniausiai niekada ir nereflektuojamais. Nuo to, kaip save parodome, priklauso, kiek kitų akyse esame patrauklūs, prieinami, įtaigūs, patikimi. Santykis tarp žmonių ima megztis dar prieš ištariant pirmuosius žodžius. Paklauskime savęs, su kokiais žmonėmis leisimės į partnerystę, kursime verslą – ar patikėsime vien žodžiais, ar pasikliausime ir tuo, ką matome, jaučiame?
Kai pagalvojame apie žmogų, visuomet vaizduotėje išryškėja judantis jo kūno vaizdinys. Būtų sunku pervertinti kūno kalbos svarbą. Kita vertus, save pajutę galime geriau suprasti kitą. Jo kūną nuskaitome ir suprantame tik tada, kai būseną, judesius gebame savotiškai internalizuoti, tarsi atkartoti ir atpažinti jų kilmę. Tik tada galime iš tiesų suprasti, ką reiškia laikysena ne žodžių, bet patirties prasme.
Matyt, nereikia sakyti, kad vienas svarbiausių organizacijos valdymo, verslo vystymo aspektų – suprasti ir tinkamai pasirinkti darbuotojus, partnerius, megzti tvarius santykius. Visa tai neįmanoma, jei nesuprantame kitų, o savąja kūno kalba reiškiamės dviprasmiškai. Daug pažįstamų jaunų žmonių nori studijuoti psichologiją, kad geriau pažintų žmones. Patarimas jiems: studijuokite judesį – savo ir kitų. Norite iš tiesų suprasti, koks santykis mezgasi su prieš jus stovinčiu žmogumi, kur jis gali vystytis, žaiskite fizinį žaidimą.
– Ką iš kūno judesio galime suprasti apie lyderystę?
– Kalbant apie pajautos, kūno intelekto svarbą versle, norisi grįžti ir prie intuicijos temos. Man regis, kiekvienam lyderiui anksčiau ar vėliau tampa svarbi integralumo, autentiškumo tema. Patirtį sukaupę vadovai atpažįsta, kad didžiausią pajėgumą, aiškumą ir pasitenkinimą jie pasiekia, kai visi gyvenimo, darbo, asmenybės aspektai įgauna dermę, vienakryptiškumą. Kai atliekamas veiksmas, priimamas sprendimas neprieštarauja gilesniems įsitikinimams, nekuria vidinio konflikto. Dar kitaip – kuriama ir įgyvendinama vizija atitinka ir realizuoja prigimtį. Svarbų vaidmenį, kaip laidininkas tarp praeities ir ateities, patirties ir kūrybos atlieka būtent kūnas. Jis – patirčių saugykla, tam tikra inercija, neleidžianti staiga tapti kitu ir kitokiu žmogumi.
Dauguma mūsų atliekamų veiksmų, reakcijų – intuityvios. Pirmiausia situaciją pagauname, suprantame iš kūno perspektyvos – išjaučiame kiekviena kūno ląstele, tik tada racionalizuojame, paaiškiname. Vieni žmonės pirminėms reakcijoms jautrūs, atpažįsta, kiti galbūt neįsisąmonina. Kaip bebūtų, šis intuityvios percepcijos ir reakcijos vyksmas niekur nedingsta, todėl svarbu ieškoti sąlygų, kuriomis kūnas taptų laisvės, teisingo, integralaus pasirinkimo, o ne įkalinančių ribotumų ir kompleksų šaltiniu.
Jeigu kūnas veikia kaip suderintas instrumentas, jis kaupia ne vien ribojančias, bet ir atveriančias, įgalinančias patirtis, gali tapti patikimu kompasu, rodančiu tinkamų sprendimų kryptį. Žodžiai, konceptai gali vesti į saviapgaulę, protas pasiduoda įvairiausiems sofistiniams gundymams, bet kūnas dažniausiai nemeluoja.
Kūnas informuoja, kai renkamės neteisingai: fiziškai patiriame prislėgtumą, sąžinės graužatį, širdies skausmą. Kūno pojūčiai, jeigu į juos įsiklausome, praneša, ar trumpalaikis sprendimas yra integralus į ilgai kauptą gyvenimo patirtį. Dar kartą pasikartosiu – darbas su kūnu nėra ir neturėtų būti tik jo lavinimas – tai intelektualiausio gamtos sukurto pažintinio instrumento aštrinimas ir gryninimas.
Pagaliau kasdienybėje, ypač versle, žmonėms tenka įvairūs vaidmenys. Lengva užsimiršti, kas iš tiesų esi, kuo tiki, pernelyg susitapatinti su pareigomis, sėkmėmis ar nesėkmėmis. Gebėjimas grįžti į kūną yra ir grįžimas į save, būties sluoksnį, kuriame vis dar esi artimas sau. Toks grįžimas žmogui gali dovanoti naują ir adekvatų žvilgsnį į jį supančią tikrovę.
– Šiandien vis dar gajus instrumentiškas, vartotojiškas požiūris į kūną, kaip į mašiną, kuri turi kuo sklandžiau tarnauti, pageidautina, reikalaudama kuo mažiau priežiūros. Toks požiūris prieštarauja gyvųjų sistemų (kuri yra ir kūnas) principams, kad procesai vyksta cikliškai, neįmanoma veikti be pauzių, kaupimo fazių ir pan. Kaip manote, kas labiausiai padeda atsiverti tokiam požiūriui?
– Pasakysiu paprastai – kaip elgiamės su savimi, taip elgiamės ir su aplinka. Taip pat atvirkščiai – per mūsų santykį su pasauliu formuojasi ir požiūris į save. Kūnas, deja, labai dažnai suvokiamas instrumentiškai, mechaniškai, net jeigu apie tai specifiškai ir nemąstoma. Tokio požiūrio apraiška yra atskirų parametrų – jėgos, greičio, lankstumo – treniravimas arba atskirų kūno dalių ugdymas ir gydymas, vienpusis tam tikrų savybių, rezultatų reikalavimas neatsižvelgiant į specifinį kontekstą, kūno poreikius. Į savą kūną dažniau žvelgiama kaip į išorinį, kiekybinius, medicininius ar estetinius kriterijus atitikti privalantį objektą, o ne ieškoma patirties iš pirmosios perspektyvos. Svarbiau tampa atrodyti, nei iš tiesų būti. Pažinimui pasitelkiami fragmentuojantys kiekybiniai tyrimai, o ne betarpiška kokybinė visumos patirtis.
Per judesio praktiką, filosofijos studijas man pavyko kūną pamatyti, suprasti kitaip – kaip gyvą organizmą, sistemą ar net, mano mokytojo Arvydo Šliogerio žodžiais tariant, substancinį individą. Toks perspektyvos pakeitimas viską keičia – nuo to, kaip suprantame tikrovę, priklauso, kaip su ja elgiamės. Bet koks mechanizmas yra pažinus, dažniausiai prognozuojamas, todėl santykyje su juo paranku taikyti protokolus, standartus, griežtus apibrėžimus. Mechanizmo dalys nusidėvi ir gali būti pakeičiamos kitomis.
Mechanizmas toks pat ir laboratorijoje, ir bet kurioje kitoje aplinkoje. O štai su gyvu organizmu viskas kitaip: kiekviena gyva sistema yra kompleksiška, veikianti kontekstualiai –negali būti suprasta atskirai nuo konteksto ar vienareikšmiškai paaiškinta per dalis ir jų funkcines / priežastines sąveikas. Todėl vadovauti mechanizmui ar vesti gyvą sistemą yra du skirtingi dalykai.
Sakydamas vadovauti ar vesti, sąmoningai darau skirtį – tai dvi skirtingos sąveikos galimybės. Kiekvienas gyvas organizmas turi impulsą augti, vystytis, todėl pagrindinis uždavinys – įsiklausyti į konkretų kontekstą ir sudaryti sąlygas organizmui pačiam klestėti. Nuolat kintančiame organizmo kontekste negalime būti iš anksto paruošę, apibrėžę ir standartizavę visų atsakymų, ugdymo ir gydymo protokolų, bet privalome jautriai atsakyti, kad šis organizmas esamomis sąlygomis galėtų geriausiai skleistis. Tokiu atveju svarbu ugdyti ne atskiras savybes, o bendrą atsparumą, adaptyvumą – sukurti imunitetą aktyvinančių ir sprendimų paletę plečiančių situacijų įvairovę. Svarbiais žodžiais čia tampa komunikacija, sujungtumas, koordinacija, ritmas – jie kviečia ugdyti organizmą kaip visumą, neatsiejamą nuo aplinkos – konkrečių iššūkių.
– Taigi, organizacija – mechanizmas ar gyva sistema? Kokių savybių reikia organizacijai vesti?
– Man regis, žvelgdami į gyvas sistemas, gyvybės principus, galime įžvelgti daugybę paralelių. Manau, griežta hierarchija, procesų standartizavimas, penkmečio strategijų detalizavimas, agresyvia rinkodara, o ne organišku idėjos ir produktų vystymu paremtas augimas, nuolatinis efektyvinimas turi ribas. Tai veikia, kol aplinka prognozuojama, o organizacija paprasta. Tačiau dažniausiai verslo aplinka būna pernelyg kintanti ir kompleksiška, organizacijose dirbantys žmonės per gyvi ir per daug klysta, kad būtų galima pritaikyti tinkamiausią organizacijos valdymo ir vystymo protokolą.
Veikiant neapibrėžtoje aplinkoje, kintančioje vidinių organizacijos santykių ir kompetencijų terpėje, bene svarbiausia organizacijos savybe tampa gebėjimas nuolat adaptuotis, reorganizuotis – surasti naujų koordinacijos būdų, pakeisti ritmą, iš naujo susikalbėti. Tačiau organizacijoms augant to negali atlikti ne tik vadovas, bet ir valdymo komanda. Siekiant adaptyvumo, reikia bent iš dalies decentralizuoti sprendimų priėmimą, darnų veikimą užtikrinti gali tik gerus komunikavimo įpročius puoselėjanti kultūra.
Panašu, kad iš organizacijos galime tikėtis panašių dalykų kaip iš kitų gyvų sistemų – saviorganizacijos įgūdžių tobulėjimo, lemiančio nuolat stiprėjančią gebą prisitaikyti vis sudėtingesnėje aplinkoje. Peteris Senge’as, vienas pirmųjų įžvelgęs gyvų sistemų ir organizacijų ryšį, tokias organizacijas pavadino „besimokančiomis organizacijomis“.
Mechanistinė pasaulio samprata giliai įsirėžusi į mūsų įpročius, ypač socialines struktūras, tačiau manau, kad atidumas kūnui gali atverti ne vien teoriškai kitonišką organizacijų vaizdinį, bet ir kurti kitokius praktinio sąlyčio precedentus. Pasikartosiu – kaip susitinkame su savimi, galiausiai lemia, kokius santykius kuriame pasaulyje.
