Kokia Inga Jankauskaitė yra mama, kaip ji rūpinasi savimi, apie ką svajoja, kaip kuria, kuo gyvena – apie tai atlikėja ir dainų kūrėja atvirauja jubiliejinėje 200-ojoje LRT TELEVIZIJOS laidoje „Beatos virtuvėje“. Ji sako, kad geriausiai jaučiasi ten, kur nėra veidrodžio, nes gali nusukti žvilgsnį į vidų ir gyventi tikrą, gyvą, autentišką gyvenimą nesukdama galvos, kaip tai atrodo.
– Inga, turiu paprastą klausimą, ne visi rašo eiles, aš niekada nesu rašius, gal tik mokykloje. Kaip tau vyksta eilių rašymo procesas?
– Ar eilėraštis, ar daina, ar viskas vienu metu – ir muzika, ir tekstas, dažniausiai kyla pirmasis impulsas. Iš kur jis ateina, niekas nežino. Koncertuose kalbu apie tai, kad turbūt viena iš didžiausių mano baimių yra sužinoti, iš kur atsiranda dainos. Man atrodo, kad tas, kas sužino, iš kur tai, nebegali rašyti. Tai vis tiek yra iš kažkokio nežinojimo, klaidos, paieškos, iš to didelio jautrumo ir didelio nuogumo.
– Pereikime prie buitiškesnio klausimo. Girdėjau, kad esi neprasta kulinarė.
– Gaminti aš mėgstu, mėgau, bet tingiu. Aš persisotinau ta tema, tai neišvengiama – trys vaikai ir buitis. Šiaip aš ūkiškas žmogus, bet pavargau. Anksčiau jaučiau didelį azartą, man buvo įdomu. Duoną namie su natūraliu raugu raugiau, šaltieną ir uogienes viriau. Dabar tingiu net kavos išsivirti.
– Inga, tavo tėtis – verslininkas, mama – ekonomistė, o dukra – dainininkė, poetė, autorė, kūrėja. Kaip taip susiklostė?
– Kažkas turi gėdą daryti. Aš juokauju. Tai – labiau mamos šaknys ir giminės linija. Tėtis davė aiškų stuburą, žinojimą, ko nori, suvokimą, kad niekas nieko lėkštutėje nedalija. Reikia pačiam padaryti ir pasiimti. Kad viskas padaroma darant. Už stuburą ir mokėjimą pasakyti „ne“ ačiū tėčiui.
– Dabar sakoma, kad reikia vaiką girti, palaikyti. Ar tave gyrė vaikystėje? Ar giri savo vaikus?
– Mano šeimoje, kai aš buvau vaikas ir augau, buvo ryškus balansas 50 ir 50. Mama visą laiką buvo didysis „taip“, o tėtis visą laiką buvo didysis „ne“. Nebuvo taip, kad iš tėčio pagyros būčiau sulaukusi, bent jau ne žodžiu. Man prireikė laiko „instaliuoti“ į save vertėją ir pačiai išsiversti tėčio poelgius į žodžius, suprasti jo meilės kalbą.
Man vaikus girti nėra savaime suprantama. Man reikėjo to išmokti. Neturime filtro neigiamiems dalykams. Manėme, kad jei ką blogai daro, reikia pasakyti: „ir vėl tu, kiek galėjau kartoti?“. Pradėjau save stabdyti, kad nereikia sukti galvos ir girti dėl globalių dalykų. Jie ir taip žino, kad juos beprotiškai myliu.
– Inga, esi nuostabiai graži. Patinki man ir daugeliui žmonių. Žmonės tave giria. Koks tas vidinis tavo dialogas su savimi? Kai žiūri į save veidrodyje, ar patinki sau?
– Nemoku priimti komplimentų. „Veidrodžiai meluoja, ne ten grožio ieškai“ – tokią dainą esu parašiusi. Galima prisiminti Marijonui užklijuotą svajonių jaunikio etiketę. Seniai nebe jaunikis, kaip užklijavo, taip ir eina toliau. Jeigu rimtai žiūrėčiau, man atrodo, tai ne visai būtų sveika. Nežinau, kaip pažiūrėčiau į laiko ženklus, kurių neišvengiamai atsiranda.
Aš geriausiai jaučiuosi ten, kur nėra veidrodžio, tada galiu nusukti žvilgsnį į vidų ir gyventi tikrą, gyvą, autentišką gyvenimą nesukdama sau galvos, kaip tai atrodo.
– Kaip Inga Jankauskaitė rūpinasi savimi, ką ji daro? Ar sportuoji, ar laiku miegoti eini, ar atsisakei mėsos, lankai masažus, darai veido jogą?
– Yra du dalykai, kuriais verta rūpintis šitame gyvenime – tai santykiai ir sveikata. Aš sportuoju. Čia visų pirma yra sveikos psichikos būtinas elementas. Sportuoju ne tam, kad pakelčiau daugiau, bėgčiau ilgiau, užlipčiau greičiau. Sportuoju, kad išsivalytų galva. Šitas efektas, man atrodo, pats svarbiausias. Tai fantastiška galimybė pabūti su savimi. Man patinka ilgi bėgiojimai, pasivaikščiojimai gamtoje, bet būtinai vienai.
– Kad reikia rūpintis sveikata ir santykiais, geras požiūris. Dar reikia truputį rūpintis ir vaikais. Kokia esi mama?
– Kai laukiausi pirmojo vaiko, Kosto, iš to didelio entuziazmo, jaunystės, viskuo labai domėjausi, bet greitai man atšalo nosis. Supratau, kad visų pirma reikia save perauklėti. Bet nieko neapgausi, būsi iš esmės tokia, kokia buvo tavo mama, tavo tėvai. Bendrausi lygiai taip pat, tai yra dėsnis, jis visada veikia.
Todėl komiškai atrodo supermamystė, nes dažniausiai ji kyla ne iš informacijos, kuri yra tavo genuose. Ji kyla iš kažkokio projekto: vaikas bus projektas ir aš būsiu supermama. Taip nučiuožia stogai, moterys išsikrausto iš proto. Dažniausiai praranda save ir šeimą pakeliui išbarsto.
Supratau, kad tapti kitokia, negu esi, tu negali. Vadinasi, kai būsi pervargusi, tu paleisi kakarynę, barsiesi. Bus momentų, kai padarysi kažką tokio, dėl ko bus apmaudu ir gaila. To 100 procentų kontroliuoti nepavyks, nes tai – gamta. Bet gali tvarkytis su pasekmėmis.
Apstaugei vaiką be reikalo, nueik į kambarį, pasakyk: „aš tavęs atsiprašau, taip bendrauti neturėjau, tai buvo klaida“. Visų pirma parodai vaikui, kad mama irgi žmogus. Ji nėra Šventoji Marija, kuri visada teisi ir stovi kažkur aukštai ant pjedestalo. Tai padeda treniruoti empatijos raumenį.
– Tavo pirmagimiui Kostui 20 metų. Koks jausmas turėti tokį suaugusį sūnų?
– Man buvo 21-eri, aš sąmoningai norėjau vaikų. Mano brolis gimė, kai man buvo 12 metų, todėl visada norėjau vaikų. Koks pliusas? Pliusas, kad tau tik... (šypteli – LRT.lt), o jam jau dvidešimt. Galiu nueiti su sūnumi į kavinę ir klausytis aplinkinių šnabždesių: „kas čia toks? Su kuo ji čia sėdi?“.
Ir nuostabi dovana vaikams, kai jie turi jaunus senelius.
– Tavo dvynukams dvylika metų. Gal jie jau labiau savarankiški, tu labiau atsipalaidavusi, daugiau koncertų?
– Aš labiau atsipalaidavusi dėl to, kad Kostas buvo tas pirmas tanklaivis, ledlaužis. Neturėjau didelių protestų ar iššūkių, kad būtų reikėję stipriai jaudintis ir sunerimti. Supratau, kad jaudintis taip stipriai, kaip jaudinausi dėl Kosto, nereikia, nes vis tiek užaugs.
Kai auga tarp normalių žmonių, užaugti kitoks šansų turi nedaug. Viskas per tą kiaurasamtį persikrato ir lieka tas, kas lieka. O kuo labiau atsipalaidavę, laimingi žmonės, tuo labiau tai užkrečiama. Reikia kalbėtis, mokyti vaikus savo emocijas suprasti ir įvardyti. Nekišti jų į sandėliukus.
– Pavyzdžiui, aš nuo pat vaikystės ar universiteto žinau, kad jeigu patiriu didelį stresą, nerimą, laukiu egzamino, tai reikia padainuoti. Prasidėjus karui Ukrainoje daug stiprybės atėjo per dainas ir dainavimą?
– Man šiek tiek palengvėjo, kai parašiau dainą „Dega ąžuolai“. Yra ukrainietiška ir lietuviška versijos. Karo pradžioje Dominyko Kubiliaus dokumentinis filmas išėjo, rodė LRT. Sujungę pajėgas sukūrėme klipą iš filmo vaizdų pagal šitą dainą. Tie kraupūs vaizdai su daina susijungė ir tapo atskiru kūriniu.
Aš neplanavau jos rašyti. Tai buvo mano būdas susidoroti su būsena, kai tau tirpsta galūnės ir nežinai, ką daryti, ir fiziniam, ir nefiziniam lygmenyje, kai jauti didelį nerimą ir nėra būdų jo numalšinti. Negali sau pasakyti „praeis“.
– Inga, ruošiesi dideliems koncertams. Koks jausmas apima stovint prieš tūkstančius žmonių? Koncertai dabar ne šiaip koncertų salėse – arenose.
– Lygumose gyventi saugu, bet jeigu nesusigalvoji sau kalno – nuobodu. Aš mėgstu važinėti po mažesnius miestus, patinka artimesnis kontaktas su žmonėmis. Esu absoliuti praktikė. Man geriau 10 mažesnių koncertų negu vienas didelis. Vis tiek periodiškai turi kelti sau iššūkius, nes tada norisi scenografinių sumanymų. Per šias Kalėdas, Naujųjų Metų pradžioje, važiuosiu pas tėvus. Pirma Kalėdų diena – prie stalo, o antrą Kalėdų dieną jau ateisiu pas visus.
– Kaip suvaldai jaudulį? Ar dar jauti lyg elektra krečiant iš vidaus?
– Galima sulyginti su šuoliu parašiutu, nors to nedariau ir panašu, kad negresia. Baisu arba apima jaudulys prieš perlipant slenkstį, o paskui jau skrendam.
– Šiandien yra 200-oji laida. Ko palinkėtum mano laidos žiūrovėms?
– Apetito. Aš linkiu apetito viskam. Maistas gali būti šaltinis naujų potyrių, atradimų, kelionių, įspūdžių, kvapų ir netikėtų dermių. Gali būti angliavandeniai, baltymai, riebalai ir kita proza.
Linkiu apetito gyvenimui, spalvoms. Nepražiopsokit besivaikydami kažkokių vaizdelių, to, kaip atrodo. Nepražiopsokit savo pačių unikaliausio, autentiškiausio ir tikriausio gyvenimo. Šito momento, tiesiog apetito.
Plačiau – laidos „Beatos virtuvė“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
