„Nueini pas vaiką į palatą, su juo šneki, juokauji, kuri ateities planus. Vieną dieną ateini – ir to vaiko nebėra“, – sako 21-erių joniškietė Laura Samulionytė, penkerius metus savanoriaujanti Rimanto Kaukėno paramos grupėje ir padedanti vėžiu sergantiems vaikams.
Paauglystėje ji buvo nusikirpusi plaukus, pagamino peruką ir jį padovanojo vienai mergaitei. O šiemet ryžosi kilniam darbui – pėstute per 10 dienų žygiavo nuo Žagarės iki Vilniaus, surinko beveik 1,3 tūkst. eurų ir juos paaukojo vėžiu sergantiems vaikams.
„Kadangi mėgstu aktyvų laisvalaikį, pagalvojau: 300 km per mažai, o 500 km – pats tas“, – šypsosi Laura, išėjusi į 10 dienų žygį ir įveikusi ne vieną šimtą kilometrų, kad surinktų pinigų vėžiu sergantiems vaikams.
Kaip pasakoja LRT TELEVIZIJOS laidai „Nepaprasti žmonės“, idėja kilo išvydus, su kokiais sunkumais susiduria sergantys vaikai. Mat nuo 2017-ųjų savanoriaudama Rimanto Kaukėno fonde, mergina žinojo, kad vaikams trūksta ne tik medikamentų, bet ir elementariausių higienos priemonių.
Nors žygis fiziškai nebuvo lengvas, Laura sako, kad svarbiausia – emocinis nusiteikimas.
„Turėjau puikų trenerį, jis mane emociškai labai gerai paruošė. Jis sakė: „Laura, nesvarbu, ar išeisi su geru fiziniu pasiruošimu, ar prastesniu, jeigu turi noro, pasiaukojimo ir meilės, tu tai padarysi“, – Aurimo Klimo žodžius prisimena mergina.
Žygyje jos laukė daug nuotykių. Nutrintos kojos ir nuovargis atrodo menkniekiai palyginus su tuo, ką jai teko patirti. Jau pirmąją kelionės dieną einančią Laurą partrenkė mašina – jai išniro petys. Tačiau tai nesutrukdė ir ji tęsė savo kelionę.
„8 traktoriai, 13 žmonių ir 3 dviratininkai“, – tik tiek pakeliui Laura sutiko žygiuodama atkarpa nuo Žagarės iki Kauno. Ji pripažįsta – baisiausia buvo ne būti vienai, o eiti per Pravieniškes.
„Seni namai, išdaužyti langai, vienas ant kito rėkiantys žmonės, stovintys su alkoholiniais gėrimais, muštynės, visiškai asocialus elgesys. Įėjau ir galvoju: dabar laikykis. Vienintelės apsigynimo priemonės, kurias turėjau, buvo mažas pašto peiliukas ir studento pažymėjimas“, – prisimena ji.
Tačiau net ir tai neišgąsdino tikslo užsibrėžusios Lauros. Ji sako žygio metu iš naujo įsimylėjusi Lietuvą bei atradusi nuostabių vietų.
„Jei galėčiau, dar tris kartus tiek pat apeičiau. Jeigu žmonės dar taip noriai aukotų pinigus, kaip šį kartą, nueičiau, sugrįžčiau ir dar kartą nueičiau. Nes kiekvienas mažas miestelis turi tiek neatrastų talentų, tiek daug gražių vietų, kurios galėtų tapti etninėmis, kultūrinėmis sostinėmis.
Žmonės kartais nesupranta, kad net neišleidžiant pinigų mes galime labai daug investuoti į save, į savo asmenybę – vien išeidami į pažintinius takus, kurių Lietuvoje yra begalės.
Kai gyvenime nuolat bėgi, leki, tiek daug prarandi. Man tai buvo asmenybės augimas, suvokimas, kad mes, jaunimas, tiek daug prarandame. Todėl manau, kad tas žygis taps mano kiekvienų metų tradicija“, – tikina joniškietė.
O žygis, turintis tikslą, tik dar labiau skatina nesustoti. Žingsniuojant ne vieną šimtą kilometrų Laurai pavyko surinkti beveik 1,3 tūkst. eurų vėžiu sergantiems vaikams.
„Kai dirbau su vaikais, tu nueini pas jį į palatą, su juo šneki, juokauji, kuri ateities planus. Vieną dieną ateini į tą palatą ir to vaiko nebėra. O tu pats vaikas – man buvo 17 metų. Žiūri slaugytojai į akis, ašaros krenta, o ji sako: „Toks gyvenimas“, – prisimena žygeivė.
Paklausta, kodėl jaunai, vos 21-erių metų merginai, taip rūpi vaikai, ji tikina to išmokusi iš savo šeimos. Būdama dar moksleivė, Laura nepabijojo nusirėžti ilgų plaukų, kad padėtų vienai mergaitei.
„Mano mama sako: „Jeigu mes, paprasti žmonės, turime nors kruopelytę kažko daugiau nei kiti, tuo reikia dalintis.“ Atsimenu, gal 9–10 klasėje buvau labai ilgai plaukais. Žiūrėjau į save veidrodyje ir galvojau: visko turiu, viskas gerai. Tada supratau, kad ties čia bus pokyčiai. Atėjau pas mamą, sakau: „Viskas – kerpu plaukus.“
Aplankėme kelias kirpyklas – niekas nekirpo. Klausė, kam man to reikia. Sakiau, kad noriu paaukoti savo plaukus perukui, yra mergaitė, kuriai reikia tų plaukų. Tada šiaip ne taip prikalbinome“, – pasakoja Laura.
Rimanto Kaukėno fondo savanorė džiaugiasi, kad dar ir šiandien ji palaiko ryšį su kai kuriais vaikais, kurie pasveiko. Sako, kad didžiausias gyvenimo pasiekimas yra matyti juos kuriančius savo gyvenimus ir plačiai besišypsančius.
Plačiau – laidos „Nepaprasti žmonės“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
