„Manau, su vaikais galima kalbėti visomis temomis, tik reikia rasti tinkamą būdą, kaip tai daryti“, – paklaustas, kaip savo vaikams aiškina sudėtingas temas, sako Tomas Dirgėla. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Svečiuose Nomeda“ rašytojas pasakoja ne tik apie brandą, vaikus, darbą ir buitį, bet ir apie sunkius išgyvenimus ir visam gyvenimui įstrigusią avariją. Tomas su žmona augina tris vaikus, tačiau pats savo tėvų pavyzdžio gyvenime neturėjo – jį augino močiutė.
Knygas vaikams rašantis T. Dirgėla atviras – nors kūryba susižavėjo labai anksti, vis tik pasirinkimų ir svajonių būta visokių. Dabar vyras šypsosi: „Galėjau būti vienintelis rašytojas-krepšininkas“. Tačiau likimas lėmė, kad susitikus kūrybai ir meilei vaikams, šiandien jis jau išleidęs 33 knygas, skirtas mažiesiems.
„Kad ir kaip banaliai beskambėtų, kiekvienas žmogus turi savo gyvenime misiją. Galbūt kartais suaugusieji išveda iš kelio – turėk kitą svajonę, būk bankininku, daugiau pinigų uždirbsi. O mano svajonė išliko nuo pat 4 klasės, kai pradėjau rašyti eilėraščius.
Tada pamačiau, kad kūryba man iš tikrųjų labai patinka. Vienam būti patiko – užsidarai ir rašai. Aišku, turėjau ir draugų, labai krepšinis patiko, buvo ir svajonė būti krepšininku. O gal būčiau vienintelis rašytojas-krepšininkas. Tarp jų vis mėčiausi, bet galų gale nutiko taip, kad draugai, kurie lankė krepšinio treniruotes be pertraukų, mane smarkiai pralenkė, buvo sunku juos pasivyti“, – prisimena rašytojas.
Paklaustas, ar T. Dirgėlos vaikai skaito tėčio rašytas knygas, autorius atvirauja, kad jiems dažnai būna nuobodu jų klausytis. O priežastis paprasta – tėčio rašytas knygas mažiesiems jie išgirsta dar joms esant rankraščio pavidalo. O dvi knygos – „Mano tėtis rašo knygą“ bei „Islandija šiandien nedirba“ – turi ir bendrą jų autorystę.
Paties T. Dirgėlos vaikystė nebuvo tokia smagi. Po skyrybų jo tėvai nepanoro auginti sūnaus, todėl jam teko augti su močiute.
Paklaustas, ar apie tai, kas yra nutikę jo gyvenime, jis atvirai pasakoja ir savo vaikams, rašytojas sako: „Su vaikais apie viską galima kalbėti, visomis temomis, tik reikia rasti tinkamą būdą vaiko neišgąsdinti.“
„Kalbėtis pradėjome tada, kai jiems pasidarė įdomu, kai vyresnėlis pradėjo klausti, kodėl pas mamos mamą ir tėtį važiuojame, o pas mano – ne. Kodėl, kai nuvažiuojame į Palangą, yra teta, bet nėra mamos. Su mano tėčiu kartais prasilenkiame, pasisveikiname, vienu kitu žodžiu apsikeičiame ir viskas.
Mano vaikai žino, kad gyvenime visko būna, visko gali būti, ir kad man taip nutiko. Aš tiesiog ramiai viską papasakojau: kad mano tėvai nusprendė gyventi atskirai, o mane pasirinko auginti ne vienas, ne kitas, o močiutė, – pasakoja T. Dirgėla ir priduria: – Nežinau, kas turėtų nutikti, kad savo vaiką palikčiau auginti kažkam kitam.“
Rašytojas pasakoja, jog praėjus daugeliui metų mama bandė užmegzti ryšį su sūnumi, tačiau jis pats to nepanoro.
„Ryšys yra nutrūkęs tiek su tėčiu, tiek su mama. Mamą paskutinį kartą mačiau gal būdamas paauglys, išvis jokio kontakto nebuvo. Gal kai ji pirmą kartą mane per televizorių pamatė, gavau žinutę „atsiprašau, pradėkime viską iš naujo“. Bet tada aš ir pats turėjau savo vaikų ir, manau, būtų buvę labai sudėtinga išlaikyti ir megzti ryšį su savo mama ir būti tėčiu. Manau, kad mano vaikai būtų dėl to truputį kentėję“, – aiškina vyras.
Tėvų paliktam vaikui teko išgyventi ir dar vieną skaudų įvykį. T. Dirgėla prisimena, kaip būdamas vaikas savo akimis matė mylimo žmogaus mirtį.
„Kai buvau 5–6 klasėje, su pora klasiokų ir klasiokių tamsiu paros metu ėjome į kitą Palangos galą, į diskoteką. Sustojome prie didelės sankryžos. Tamsu, dega raudonas šviesoforo signalas. Mano viena klasiokė, kurią buvau labai įsimylėjęs, ji mane – irgi, nusprendė perbėgti gatvę degant raudonai šviesai.
Pradžioje matau, kaip kažkas skrenda, pasijuokiau, kad mašinai kapotas atsikabino, o paskui matau, kad guli batas ir ji. Buvo labai sunku susitaikyti su mylimo žmogaus netektimi“, – prisimena rašytojas.
Prakalbus apie šeimą, T. Dirgėla džiaugiasi, kad jam pavyko rasti idealią žmoną. Ji, rašytojo teigimu, būtų ideali pora kiekvienam kūrėjui, kadangi leido pasinerti į kūrybą bei atsitraukti nuo buities.
„Kai pradėjau rašyti, su žmona susitarėme, kad tam, jog galėčiau rašyti, nuo manęs nukris didelė dalis buities darbų. Buvo etapas, kai tuo labai naudodavausi. Reikia kažką padaryti, o aš: „Pamiršau, turiu eiti skyrių pabaigti rašyti.“ Bet vėliau viskas susidėjo. Mano buities pareigos tapo aiškios“, – sako rašytojas.
Visas pokalbis – spalio 5 d. laidos „Svečiuose Nomeda“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
