Jungtinė Karalystė į paskutinę kelionę išlydėjo Elžbietą II. Tai buvo didingas įvykis, didžiausias valstybių ir vyriausybių vadovų, pasaulio monarchijų atstovų ir svarbių asmenų susibūrimas. Tai buvo didžiausia saugumo operacija šalies istorijoje. Statistika įspūdinga, bet dauguma pašaliečių bei televizijos žiūrovų matė tik puošnią procesiją, o kiekviename žingsnyje, kiekviename kadre buvo matomi ženklai bei simboliai, kuriuos galėjo atpažinti ir jų prasmę bei reikšmę galėjo suvokti tik britų istorijos, monarchijos, politikos bei gyvenimo būdo žinovai. Apie tai galima parašyti ištisą knygą, bet paminėsiu tik kelis dalykus.
Kas geriausiai buvo matomi per dienas nuo karalienės mirties iki to momento, kai jos karstas buvo nuleistas į požemį? Kariuomenė. Karališkųjų oro pajėgų vadai sakė, kad jiems teko didžiulė garbė ir pareiga skraidinti Elžbietą pirmą ir paskutinį kartą. Pirmąkart – 1952 m., kai viešėjo Kenijoje ir mirus jos tėvui Jurgiui VI jaunoji sosto paveldėtoja buvo parskraidinta į Londoną. Ir paskutinį kartą, kai KOP galiūnas „C-17 Globemaster“ Elžbietos II karstą parskraidino iš Edinburgo į Londoną.
Laidotuvių procesijose dalyvavo daugiau kaip 6000 karių, atstovavusių visoms kariuomenės rūšims – karališkieji šauliai, Škotijos karališkojo pulko 4-asis batalionas, 1-asis škotų gvardijos batalionas, 5-asis karališkosios artilerijos pulkas, KOP, grenadierių gvardijos bei jūrų laivyno atstovai, rūmų kavalerija, monarchų rūmų ir asmens sargybiniai (angl. Yeoman Warders) ir kiti.
Laidotuvių eisenoje buvo per 200 muzikantų iš visų penkių Karališkųjų jūrų pėstininkų, Škotijos ir Airijos pulkų, Karališkųjų oro pajėgų orkestrų.
4,1 milijardo pasaulio televizijos žiūrovų, stebėjusių laidotuves, dėmesys buvo sutelktas į aštuonis jaunus vyrus iš Grenadierių gvardijos pulko 1-ojo bataliono. Tai yra seniausias britų kariuomenės pėstininkų dalinys, savo istoriją skaičiuojantis nuo 1656 metų. Jiems vadovavo kuopos seržantas majoras Deanas Jonesas.
Šie vyrai daugiau kaip 10 kartų subtiliai pakėlė ir nuleido 227 kilogramų sveriantį karalienės Elžbietos II karstą. Jie sklandžiai ir tiksliai atiko sudėtingus manevrus Vestminsterio abatijoje, įveikė klastingus laiptus prie Šv. Jurgio koplyčios. Tauta juos stebėjo sulaikiusi kvapą. Jie savo darbą ir pareigą atliko puikiai. Britų komentatoriai svarsto, kokį didžiulį pasididžiavimą turėjo jausti jų motinos ir tėvai. Kaip ir tų Karališkojo laivyno jūreivių, kurie vežė lafetą su karalienės karstu.
Tai buvo pirmosios valstybinės laidotuvės nuo 1965 m. sausio, kai buvo laidojamas Winstonas Churchillis. Tuomet visi grenadierių gvardijos atstovai, nešę karstą, buvo apdovanoti Britanijos imperijos medaliu už puikią tarnybą. Dabar raginama apdovanoti iš šiuos aštuonis vyrus, puikiai atlikusius savo pareigą. Ginkluotosios pajėgos savo darbą atliko praktiškai tobulai, niekas neturi jokių priekaištų ar pastabų. Britai gavo dar vieną progą didžiuotis savo kariuomene ir tai buvo jos šlovės valanda. Dabar sakoma: paprašykite ginkluotųjų pajėgų ką nors padaryti ir galite laikyti, kad tai padaryta. Viena komentatorė rašė: „Pirmadienį Vestminsteryje visur buvo kareiviai ir jūreiviai. Dvidešimtmečiai, drausmingi, tvirti, linksmi, pasitikintys savimi. Tūkstančiai jaunuolių, kurie yra savo telefonų vergai, gali tapti savo tautos tarnais“.
Žiūrovai, besidomintys politika, turbūt pastebėjo tam tikrų keistumų, kai laidotuvių dalyviai rinkosi į Vestminsterio abatiją. Turbūt nereikia aiškinti, kad jei buvai pakviestas ten, gali save laikyti labai svarbiu asmeniu. Kad nesusidarytų eilių ir viskas vyktų sklandžiai, visi rinkosi maždaug pusantros valandos. Pagal protokolą ir hierarchiją. Ir štai čia pamatėme įdomių dalykų. Kad nesusidarytų milžiniškų kortežų spūsčių, VIP asmenys į Vestminsterio abatiją buvo vežami autobusais. Užsienio lyderių iš anksto buvo paprašyta keliauti komerciniais skrydžiais, o ne privačiais lėktuvais, jie buvo informuoti, kad naudotis sraigtasparniais nebus leidžiama. Tačiau JAV prezidentas Joe Bidenas, skirtingai nei kiti lyderiai, nevažiavo autobusu – kaip laisvojo pasaulio lyderiui saugumo sumetimais jam buvo padaryta išimtis.
Ir štai J. Bidenas su žmona Jill atvyko tikrai ne paskutinis ir buvo pasodintas pietinės skersinės Vestminsterio abatijos navos 14-oje eilėje, septintoje nuo galo. Už Atlanto po to buvo kilęs nedidelis šurmulys, D. Trumpas purkštavo esą Amerikos niekas negerbia. Jis aiškino, kad ir politikoje, ir nekilnojamojo turto srityje vieta yra viskas. Atidesni žiūrovai turbūt pastebėjo, kad 13-oje eilėje tiesiai priešais Bidenus buvo pasodintas Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda, o Kinijos viceprezidentas Wangas Qishanas sėdėjo vienoje eilėje su Bidenais. Taigi, britai parodė tvirtą stuburą, liko ištikimi savo tradicijoms ir principams, ir pagal protokolą Britų sandraugos šalių lyderiai atvyko vėliau, ir buvo pasodinti arčiau.
Lietuviams į akis turėjo kristi dar vienas protokolo elementas. Vieni iš garbingiausių laidotuvių dalyvių, atvykę pačioje pabaigoje, buvo visi esantys gyvi buvę ministrai pirmininkai bei dabartinė premjerė Liz Truss. Ir visiškai nesvarbu, kaip ir kokiomis aplinkybėmis jie baigė savo kadencijas, ar buvo populiarūs, bet premjeras yra aukščiausias renkamas šalies pareigūnas ir tokia pagarba atspindi britų politikos kultūrą ir valstybės tęstinumo idėją. Laidotuvėse dalyvavo Borisas Johnsonas, Theresa May, Davidas Cameronas, Gordonas Brownas, seras Tony Blairas ir seras Johnas Majoras. Iš viso karalienė dirbo su 15 ministrų pirmininkų, o pirmasis, seras Winstonas Churchillis, buvo ir jos politikos mokytojas. Seras Tony ir seras Johnas segėjo Keliaraiščio ordino žvaigždes. Tai trečias pagal rangą Didžiosios Britanijos apdovanojimas, kurį lenkia tik Viktorijos ir Jurgio kryžiai. Esamas ir visi buvę premjerai taip pat yra gana sudėtingos naujojo monarcho žengimo į sostą procedūros dalyviai. Visi jie yra vadinamosios Stojimo tarybos nariai ir Šv. Jokūbo rūmuose dalyvavo ceremonijoje, kurios metu sosto įpėdinis princas Charlesas buvo oficialiai paskelbtas monarchu.
O dabar apie vieną pačios laidotuvių procesijos protokolo niuansą, kuris galbūt krito į akis tik akyliems žiūrovams. Procesijos, kuri vyko Londone gale Karališkojo laivyno jūreiviai vežė katafalką su karalienės karstu. Tiesiai priešais juos ėjo juodą fraką vilkintis aukštas vyras, o ant krūtinės – medalių juosta. Jis tarsi rodė kelią. Tas pats vyras ėjo katafalko priekyje ir Vindzore. Tai – ištikimasis karalienės pažas Paulas Whybrew arba dar žinomas kaip „aukštasis Paulas“. Oficialios jo pareigos, kaip ir kitų dvariškių, skamba kiek neįprastai – Užpakalinių laiptų pažas. Kitaip tariant, pro šį žmogų nepraeidavo nei vienas lankytojas, ėjęs į audienciją pas Elžbietą II, jis visuomet atidarydavo duris ir pristatydavo svečią.
Šį žmogų daugelis este matę nuotaikingame 2012 metų Londono Olimpiados atidarymo ceremonijos epizode, kai į Bakingemo rūmus atvyksta Jamesas Bondas (akt. Danielis Craigas), P. Whybrew pasibeldžia į duris, įeina į kambarį ir pristato svečią: „Jamesas Bondas, jūsų Didenybe“. Po to karalienė ir agentas 007 sėda į sraigtasparnį, skrenda virš Londono, iššoka su parašiutais virš olimpinio stadiono ir Elžbieta II pasirodo tribūnoje. Beje, šį atidarymo ceremonijos epizodą prisiminė buvęs premjeras B. Johnsonas, pasakęs labai gražią kalbą specialiame parlamento posėdyje kitą dieną po karalienės mirties. Per olimpiados atidarymą greta jo sėdėjęs „vienos draugiškos“ Artimųjų Rytų šalies vadovas paklausė: „O ji tikrai iššoko su parašiutu?“
Kaip atrodo darbas rūmuose žinau ne iš spaudos. Prieš keletą metų savo malonumui ir dėl bendro išsilavinimo esu baigęs specialų „British Butler Institute“ kursą. Jo vadovas G. Williamsas yra dirbęs karališkosioms, garsiausioms britų šeimoms, konsultuoja Artimųjų Rytų ir Azijos rūmų bei geriausių viešbučių valdytojus. Vyriausias instituto dėstytojas S. Papachristofilou, su kuriuo ir dabar palaikau kontaktus, tuo metu dirbo buvusiam Graikijos karaliui Konstantinui II, kuris turėjo namus ir Londone. Kartą po paskaitų šnekučiavomės trise ir užsuko vienas iš Elžbietos II liokajų. Jei trumpai, tai monarchų gyvenimas yra nusistovėjusi ir tiksliai suplanuota rutina, kurioje nėra jokių netikėtumų, o jie patys pasižymi labai griežta asmenine disciplina, laikosi režimo, ritualų, todėl šiuo požiūriu personalas labai gerai žino kada, ką ir kaip daryti.
Kita vertus, atlyginimai karališkajame namų ūkyje tikrai nėra dideli, mažesni nei privačiame paslaugų sektoriuje, tačiau tai yra puikus įrašas būsimai karjerai, o daugeliui dirbti Bakingamo rūmuose yra garbė ir privilegija. Karalienė vertino rūmų darbuotojų gerą darbą ir ištikimybę, ir rasdavo būdų, kaip atsidėkoti, pavyzdžiui, rengdavo jiems kalėdines vakarienes ir pati ten dalyvaudavo. Visas rūmų personalas turėjo progą atsisveikinti su karaliene privačiai, kai jos karstas vienai nakčiai buvo atvežtas į rūmus, visi jie išsirikiavę palydėjo Elžbietą II, kai jos karstas buvo vežamas pro Bakingamo rūmus.
P. Whybrew tarnavo karalienei daugiau kaip keturis dešimtmečius, o tas darbas buvo jo svarbiausia gyvenimo dalis. Jo pareigos kartais apibūdinamos gana šmaikščiai – „nuolatinis buvimas“. Pavyzdžiui, užsidaręs kartu su karaliene jis praleido ir visą Covido karantino laikotarpį. Greta P. Whybrew laidotuvių procesijoje ėjo ir kitas pažas, taip pat retai matomas karalienės vyriausiasis padėjėjas, privatus sekretorius seras Edwardas Youngas, Bakingemo rūmų ūkio valdytojas, viceadmirolas seras Tony Johnstone‘as – Burtas ir kiti.
Pabaigai – apie du gerai žinomus žmones. Garsioji intrigantė Meghan Markle, kuri pabandė sukurti daugiamilijoninį verslą po britų monarchijos stogu, o kai tam buvo užkirstas kelias, ėmė juodinti karališkąją šeimą, nusprendė pasinaudoti proga ir vėl parodyti pasauliui, kokia ji yra svarbi.
Hercogienė į laidotuves atsivežė savo filmavimo grupę ir priešais kameras norėjo atlikti solinį numerį. Ji planavo dviese su princu Harry išeiti pro pilies vartus Škotijoje, apžiūrėti padėtas gėles ir pabendrauti su surinkusiais žmonėmis. Tačiau tam nebuvo lemta išsipildyti ir ji turėjo eiti kartu su princu Williamu ir Catherine, o tai reiškė, kad ji nebuvo svarbiausia. Tuomet aktorė ėmėsi kito vaidmens – nuolat grabinėjo Harry už rankos, juosmens ir daugeliui krito į akis, kad tos scenos buvo akivaizdžiai pervaidintos.
Kai karalienės karstas buvo pastatytas Vestminsterio salėje ir pagarbą jai galėjo atiduoti visi norintys, Londono centre nusidriekė „istorinio masto“ žmonių eilė. Nors ji judėjo labai tvarkingai, norintieji atsisveikinti su Elžbieta II turėjo stovėti daugiau kaip pusę paros. Laikotarpiu tarp karalienės mirties ir laidotuvių šalyje nuščiuvo politinis gyvenimas, nevyko jokie debatai ar ginčai. Visa žiniasklaida, taip pat ir bulvarinė rodė didžiulę pagarbą karalienei. Vis dėlto, reporteriai neprarado budrumo ir prie visuomeninio gėdos stulpo buvo prikaltos kelios žvaigždutės, populiarūs televizijos laidų vedėjai, kurie nestovėjo bendroje eilėje, o pasinaudojo VIP durimis.
Ir tuomet budri televizijos kamerų akis bendroje eilėje užfiksavo Davidą Beckhamą. Jis akimirksniu vėl tapo tautos numylėtiniu ir didvyriu.
„Mūsų karalienė yra namuose... Šiandien mes galutinai atsisveikinome su Jos Didenybe Karaliene, – socialiniame tinkle rašė D. Beckhamas. – Šią savaitę pasaulis gedėjo dėl unikalaus, įkvepiančio ir rūpestingo lyderio netekties. Tūkstančiai žmonių iš visų visuomenės sluoksnių susirinko tam, kad parodytų dėkingumą mūsų mylimai Karalienei. Per nepaprastą tradicijomis perpintą ceremoniją stebėjome, kaip mylinti šeima oriai ir atsidavusi liūdi dėl motinos, močiutės ir prosenelės. Išliks jos palikimas – tarnystė ir atsidavimas pareigai. Tegyvuoja karalius.
D.Beckhamas bendroje eilėje stovėjo daugiau kaip 13 valandų. Jis vilkėjo juodą kostiumą ir juodą kaklaraištį. Įžengęs į Vestminsterio salę, jis sustojo ir nusilenkė karalienės karstui. Futbolo žvaigždės akyse buvo matomos ašaros.
Vėliau kalbėdamas su žurnalistais jis pasakojo, kad į eilę stojo 2 valandą nakties. Paklaustas, kodėl tai darė, D. Beckhamas atsakė, kad norėjo pareikšti pagarbą karalienei, tai būtų darę ir jo seneliai, nes jis užaugo šeimoje, kurioje monarchija buvo gerbiama.
„Esu čia jų ir savo šeimos vardu ir, žinoma, tam, kad kartu visais kitais pagerbčiau karalienę“, – sakė anglų futbolo žvaigždė. Jo teigimu, tokiais atvejais reikia dalytis jausmais su kitais. Nei vienam kartu su juo stovėjusiam eilėje jis neatsakė asmenukės, bendravo ir bendražygiams pirko spurgas.
D. Beckhamo nuotraukos mirgėjo visoje žiniasklaidoje ir televizijos naujienų laidose. Niekas turbūt tiksliai nepasakys, bet neabejoju, kad dešimtims, o gal ir šimtams tūkstančių futbolo sirgalių ir vaikų, kurie svajoja būti panašiais į jį, anglų futbolo legenda parodė pavyzdį ir įkvėpė geriems bei prasmingiems poelgiams.
