„Skrupulingai ištyrinėta ir įdomiai aprašyta“, – taip apie Londono universiteto koledžo Italijos istorijos profesoriaus Johno Dickie‘o knygą „Masonai. Modernaus pasaulio kūrėjai“ parašė „The Wall Street Journal“. Iki šiol egzistuojanti, daugiau nei 7 milijonus narių turinti masonų organizacija buvo ir yra itin masinanti tema, nagrinėjama ir rimtojoje, ir populiariojoje literatūroje, dailėje bei kine.
Antrojo laipsnio Italijos solidarumo Žvaigždės ordinu Italijos prezidento apdovanotas britas Jh. Dickie sukūrė įtraukiantį pasakojimas apie garsiausią slaptąją broliją, apie judėjimą, padėjusį sukurti modernią visuomenę, rašoma „Alma littera“ pranešime. Knygą „Masonai. Modernaus pasaulio kūrėjai“ į lietuvių kalbą išvertė Jovita Liutkutė.
Masonų brolija buvo įkurta 1717 metais Londone, kai birželio 24 dieną čia buvo įkurta Didžioji Londono Ložė. Vėliau, 1728 metais, susikūrė Didžioji Airijos Ložė, o 1736 metais Didžioji ložė susikūrė Škotijoje. Netrukus masonų ložės ėmė kurtis visose Didžiosios Britanijos kolonijose, tarp jų ir Šiaurės Amerikos žemyne.
Jau po dviejų dešimtmečių organizacijos ložės buvo paplitusios visame pasaulyje, o jos narių įtaka prasiskverbė į daugelį gyvenimo sričių. Masonų ryšiai buvo apraizgę Didžiosios Britanijos imperijos pagrindą. Napoleono laikais masonai tapo autoritarizmo įrankiu, o vėliau – revoliucinio sąmokslo priedanga. Mormonų bažnyčios ir Sicilijos mafijos ištakos – irgi Masonų brolija. Jungtinėse Amerikos Valstijose, George’o Washingtono prezidentavimo laikotarpiu, masonų judėjimas tapo naująja amerikiečių tautos religija.
Ar žinote, kad Winstonas Churchillis ir Waltas Disney’us, Wolfgangas Amadeus Mozartas ir Shaquille’as O’Nealas, Benjaminas Franklinas ir Buzzas Aldrinas, Rudyardas Kiplingas ir „Buffalo Billas“ Cody’is, Duke’as Ellingtonas ir Velingtono kunigaikštis buvo masonai?
Kitaip dar laisvaisiais mūrininkais vadinamų masonų svarbiausias tikslas buvo suvienyti visų rasių, tautų, socialinių grupių ir religinių bendruomenių narius, vesti juos dvasinio tobulėjimo keliu. Svarbiausias reikalavimas siekiant tapti laisvuoju mūrininku yra tikėjimas Aukščiausiąja Būtybe. Visiškai nesvarbu, kokią religiją masonas išpažįsta, jis tiki Aukščiausiosios Būtybės buvimu ir valia.
Masonų judėjimas ir šiandien daro reikšmingą įtaką. Ši organizacija turi keturis šimtus tūkstančių narių Didžiojoje Britanijoje, per milijoną Jungtinėse Amerikos Valstijose ir apie šešis milijonus visame pasaulyje.
Pirmoji Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje masoniškoji organizacija buvo įkurta 1776 metų lapkričio 18 dieną Vilniuje. „Šv. Karolio riterių“ komandorijos vadovu tapo Motiejus Žynievas. 1780 metais Vilniuje jau veikė trys – „Gerojo ganytojo“, „Išminties šventovės“ ir „Uoliojo lietuvio“ – ložės. 1781 metais Lietuvos masonų organizacijas suvienijo Vilniuje įsteigta Didžioji provincijos ložė „Lietuvos tobuloji vienybė“.
Rašydamas slaptą šiuolaikinio pasaulio istoriją profesorius Jh. Dickie rėmėsi ne taip seniai visuomenei atvertais Anglijos archyvais.
Jh. Dickieʼis yra ir tarptautinio bestselerio „Cosa Nostra: Sicilijos mafijos istorija“ (2004) autorius. Knyga buvo išversta į daugiau nei 20 kalbų ir laimėjo CWA Dagger premiją negrožinės literatūros kategorijoje. Pagal dar vieną jo knygą – „Delizia! Nepaprasta italų ir jų maisto istorija“ (2007) sukurtas šešių dalių serialas.
Siūlome paskaityti Johno Dickie‘o knygos „Masonai. Modernaus pasaulio kūrėjai“ ištrauką:
Lisabona: Johno Coustoso paslaptys
1743 metų kovo 14 dieną, vos išėjęs iš kavinės Lisabonoje, Johnas Coustosas, keturiasdešimtmetis juvelyras iš Londono, buvo sučiuptas, sukaustytas antrankiais ir įgrūstas į pašto karietą. Netrukus jis atsidūrė viename iš didžiausią baimę žmonėms kėlusių Europos pastatų – šiaurinėje Rosijo aikštės pusėje dunksančiuose Estaus rūmuose, dar vadintuose Portugalijos Šventosios inkvizicijos būstine.
Kaip ir daugybė prieš jį čia atgabentų raganų, eretikų ir žydų, Coustosas buvo nuskustas plikai, išrengtas ir paliktas vien su lininiais apatiniais. Uždarytas požeminio kalėjimo celėje, jis privalėjo laikytis griežtos tvarkos: prievarta buvo laikomas nuo visų atskirtas ir pasmerktas tylai, o įkyraus kosulio kamuojamas gretimoje celėje laiką leidęs kalinys buvo nuramintas kuoka ir neteko sąmonės. Johnui Coustosui buvo draudžiama bendrauti su bičiuliais ir giminaičiais. Jis negalėjo turėti jokių asmeninių daiktų. Jokių knygų – net Biblijos. Nieko, kas būtų galėję trukdyti sklisti dieviškosios sąžinės balsui. Nieko, kas būtų galėję trikdyti itin audringą kalinio vaizduotę, padėjusią suvokti, koks siaubas jo laukia Inkvizicijai ėmusis savojo autodafė. Šis didingas religinio teisingumo spektaklis buvo ne kas kita kaip procesija, kuri baigdavosi maldomis, užkalbėjimais ir vieša egzekucija, vykdyta vienu iš dviejų būdų: paskutinę minutę atsivertusieji į katalikų tikėjimą galėjo tikėtis malonės ir būdavo uždusinami, o užsispyrėlių laukdavo neapsakomos kančios gyviems degant liepsnose.
Coustosas pasakoja, kad jį tardę inkvizitoriai iš pradžių kalbėjo švelniai ir net globėjiškai. Bet jo neapleido nuojauta, kad atsakymai kvotėjų nedomino. Galiausiai jis buvo išvestas iš kalėjimo celės ir palydėtas pas didįjį inkvizitorių, kuris garsiai ir abejingai, lyg būtų kreipęsis į sieną, perskaitė kaltinimus:
------------------
Jis pažeidė Popiežiaus priesakus, priklausydamas laisvųjų mūrininkų sektai, kuri yra siaubinga šventvagysčių, sodomijos ir kitų pasibjaurėtinų nusikaltimų irštva; tai akivaizdžiai patvirtina patys jos nariai, griežtai laikydamiesi slaptumo ir į savo gretas neįsileisdami moterų. Dar viena aplinkybė, papiktinusi visą karalystę, yra ta, kad minėtasis Coustosas atsisakė inkvizitoriams atskleisti tikrąjį laisvųjų mūrininkų sektos susirinkimų pobūdį ir tikslą, atkakliai ir primygtinai kartodamas, girdi, laisvieji mūrininkai yra neabejotinas gėris. Todėl didysis inkvizitorius reikalauja, kad minėtas kalinys būtų patrauktas kuo griežčiausion atsakomybėn ir pageidauja, kad šiuo tikslu Šventoji inkvizicija pasinaudotų visais turimais įgaliojimais ir pereitų prie kankinimų.
--------------
Coustosas buvo nuvestas į kvadratinę, belangę patalpą bokšte. Durys buvo apkaltos stora dygsniuota antklode, slopinusia iš kambario sklidusius riksmus. Vienintelis šviesos šaltinis buvo dvi žvakės, pastatytos ant rašomojo stalo, prie kurio sėdėjo tribunolo sekretorius ir laukė, kada galės užrašyti kaltinamojo prisipažinimą. Iš prieblandos į Coustosą žvelgė daktaras ir chirurgas.
Keturi stotingi vyrai sučiupo jį ir, uždėję bei priveržę geležinį antkaklį, prikaustė prie horizontalaus stelažo. Pėdas prispaudė ant čiurnų užmovę žiedus su galuose pririštais virvagaliais ir ištempė jam galūnes tiek, kiek tik įmanoma. Tada atėjo laikas aštuonioms virvių kilpoms, – po dvi kiekvienai rankai ir kojai, – kurių pro skyles stelažo rėme prakišti galai atsidūrė kankintojų rankose. Coustosas jautė, kaip virvės vis labiau įsitempia ir ima pjauti odą ir kūno audinius. Grindų plotas po stelažu apsitaškė krauju. Inkvizitoriai jį patikino, kad jei dabar kankinamas mirs, tai tik per savo užsispyrimą. Coustosas klykė iš skausmo, o nutilęs sulaukdavo daugybę kartų girdėtų inkvizitorių klausimų. Kas tie laisvieji mūrininkai? Kokie šios organizacijos įstatai? Kaip vyksta ložės susirinkimai? Netrukus Coustosas nualpo ir buvo nuneštas į požeminio kalėjimo celę.
[1 iliustracija]
Po šešių savaičių inkvizitoriai vėl ėmėsi darbo, nusprendę panaudoti kitą metodą – baisųjį strappado. Šį kartą Coustosas liko stovėti, bet jo rankos į išorę nukreiptais delnais palengva buvo tol tempiamos už nugaros, kol plaštakos susilietė. Tada rankas imta lėtai kelti aukštyn, netrukus išniro pečių sąnariai ir jam iš burnos plūstelėjo kraujas. Coustosui nebyliai maldaujant Dangaus suteikti ištvermės, inkvizitoriai tęsė kvotą. Ar laisvoji mūrininkija – religija? Kodėl į savo gretas nepriimate moterų? Ar todėl, kad jūs – sodomitai?
Daktarams atstačius išnarintus sąnarius, Coustosas du mėnesius gydėsi, o jam pasveikus vėl prasidėjo kankinimai. Šį kartą jam grandine apjuosė liemenį ir pritvirtino ją prie riešų. Sukant skriemulį ir tempiant grandinę, ši spaudė jam vidaus organus, išsuko riešų ir pečių sąnarius. Kodėl laisvieji mūrininkai skrupulingai laikosi visiško slaptumo? Ką jūs slepiate?
Coustosas pasakoja Estaus rūmų kalėjimo požemiuose iš viso praleidęs vienus metus ir keturis mėnesius ir ištvėręs devynias kankinimų sesijas, kol 1744 metų birželio 21 dieną pagaliau atėjo laikas procesijai, miesto gatvėmis vedusiai jį į autodafė vietą. Bet jam pasisekė. Visi aštuoni kartu su Coustosu kalėję likimo broliai procesijai pasibaigus sudegė gyvi, o jis buvo pasmerktas ketveriems metams vergijos ir išsiųstas į galerą. Po šio nuosprendžio jis atgavo sąlyginę laisvę, o kartu ir sulaukė progos susisiekti su bičiuliais, kurie per pažintis Didžiosios Britanijos vyriausybėje pasiekė, kad Coustosas būtų paleistas.
[2 iliustracija]
1744 metų gruodžio 15 dieną atvykęs į Londoną, jis ėmėsi rašyti savo istoriją. Bet 1745 m., vos Coustosui pradėjus šį darbą, įvyko jakobitų sukilimas. „Mažasis princas Čarlis“ Stiuartas iškėlė savo vėliavą Škotijos aukštikalnėse, ketindamas kaip katalikas pareikšti pretenzijas į sostą, kadaise priklausiusį jo seneliui. Jakobitų kariuomenė, traukdama į pietus ir keldama paniką sostinėje, pasiekė Anglijos širdyje esantį Derbį. Ir nors vėliau šis sukilimas buvo numalšintas, jis atgaivino visuomenės susidomėjimą knygomis, kuriose buvo aprašomi Romos Katalikų Bažnyčios žiaurumai. Knyga „Johno Coustoso kančios dėl laisvosios mūrininkijos“, papildyta graviūromis, vaizduojančiomis autoriaus ištvertus kankinimus, pasirodė pačiu laiku. Coustosas išgarsėjo. Ši knyga buvo išversta į daugelį kalbų, o nauji jos leidimai spausdinti beveik iki pat devyniolikto amžiaus vidurio. Jos autorius tapo kankiniu, prisikentėjusiu dėl laisvųjų mūrininkų ir jų „neliečiamo slaptumo“.
Tik kad iš tikro viskas klostėsi toli gražu ne taip, kaip pasakojo Coustosas.
Praėjus daugiau kaip dviem šimtmečiams, iš Lisabonos archyvų paimtas ir paviešintas Inkvizicijos tardymo protokolo nuorašas atskleidė, kad Coustosas išdavė laisvųjų masonų paslaptis, kurias buvo prisiekęs saugoti iki mirties. Matydamas, kad jo laukia kankinimų kamera ir autodafė, jis pasielgė labai protingai ir viską išklojo. Tiesą sakant, vos inkvizitoriams pravėrus burnas, Coustosas suskubo atsakyti į visus jų užduotus klausimus.
Tik šis prisipažinimas neišgelbėjo jo nuo kankinimų. Portugalijoje inkvizitoriai retai ieškodavo rimtesnės dingsties, kad galėtų panaudoti kankinimo įrangą. Jie du kartus buvo pasiguldę Coustosą ant kankinimų stelažo. Abu kartus – beveik po penkiolika minučių. Dėl viso pikto. Bet jis nepatyrė nei strappado, nei kito, neįvardyto kankinimo, kai kvočiamajam grandine apjuosiamas liemuo.
Be to, savo skaitytojams Coustosas pamiršo pasakyti ir tai, kad jei Lisabonoje darbavęsi inkvizitoriai būtų pasistengę, būtų radę viešai paskelbtų rašytinių šaltinių, galėjusių atskleisti tai, ką jie norėjo sužinoti, tokių kaip 1730 metais išleistą Samo Prichardo brošiūrą „Išgliaudyti masonai“. Leidiniai, kuriuose pasakojama apie masonų veiklą, beveik tokie pat seni kaip ir pati laisvoji mūrininkija. Masonų paslaptys niekada nebuvo visiškai neprieinamos ir niekam nežinomos.
Tad akivaizdu, kad Coustosas neatsispyrė pagundai apsimesti didvyriu. Atgavęs laisvę jis suklastojo savo istoriją, siekdamas įtvirtinti apgaulingą, bet viliojantį mitą, jog laisvieji masonai saugo kažkokią svarbią ir pavojų keliančią tiesą, kurią žino tik išrinktieji, prisiekę saugoti ją bet kokia kaina.
Laisvųjų masonų „neliečiamas slaptumas“ yra sunkiai nusakomas ir tikrai paveikus. Jis skleidžia nuo seno masonams būdingą susižavėjimo ir įtarumo aurą, skatina būti ištikimiems ir prišaukia nemalonumus. Slaptumas yra žaidimas, į kurį buvo įsitraukęs ir Coustosas, ir inkvizitoriai. Vis dėlto, mano nuomone, Johnas Coustosas puikiai suprato, kad paslaptys laisviesiems masonams nėra tokios svarbios kaip pasakojimai apie jas. Slaptumas – tai raktas į masonų istoriją: jo laikydamiesi, galime atrakinti turtingą lobyną istorijų, iš kurių suvokiame, kaip radosi pasaulis, kuriame gyvename.
Iš tiesų Coustosas atskleidė keistus ir esminius masonų ritualus ir juose glūdinčią filosofiją. Norėdami suprasti laisvuosius masonus, turime susipažinti ir su tais ritualais, ir su jų filosofija, nors – bent jau teoriškai – ir viena, ir kita yra paslaptis. Remdamasis Coustoso prisipažinimu, antrame šios knygos skyriuje bendrais bruožais atskleisiu skaitytojams visas su ritualais susijusias paslaptis, kurias jiems reikia žinoti. Kita vertus, masonų istorija toli gražu neapsiriboja ritualais. Kaip rodo Coustoso patirtis, prieš išsiaiškinant pagrindines paslaptis, svarbu būti gerai pasiruošus ir žinoti, ko galima laukti iš masonų istorijos ir iš slaptumo, kuris jiems nepaprastai svarbus.
***
Niekur: Keista Hiramo Abifo mirtis
Vyras su prijuoste ir iš makščių ištrauktu kalaviju rankoje priverčia tave atiduoti pinigus, raktus ir mobilųjį – visus metalinius daiktus, siejančius tavo asmenybę su išoriniu pasauliu. Jis užriša tau akis. Jauti, kaip atraitojama tavo kairė rankovė ir kairė kelnių klešnė aukščiau kelio. Tavo kairė ranka ištraukiama iš marškinių rankovės ir apnuoginama kairė krūtinės pusė. Ant kaklo tau užneria slankiąja kilpa sumegztą virvę.
Žengi vieną žingsnį į priekį. Tavo kaip laisvojo masono gyvenimas prasidėjo.
[3 iliustracija]
Toliau bendrais bruožais pavaizduosiu, ką tenka patirti masonu trokštančiam tapti vyrui, ką tik aptartu būdu paruoštam pirmą kartą peržengti ložės slenkstį. <...>
*
Vos tik kandidatas užrištomis akimis peržengia ložės slenkstį, jam liepiama klauptis ir sukalbėti maldą. Tada jis, vedamas salės pasieniais, apsuka tris ratus ir pristatomas ložės vyresniesiems, kurie paliudija, kad kandidatas – ne jaunesnis kaip dvidešimt vienų metų, „nepriekaištingos reputacijos“ ir „gimęs laisvas“.
Paskui, ložės meistrui paraginus, kandidatas duoda kelis įžadus, kuriais, – ir tai yra svarbiausia, – patvirtina tikintis masonų Dievą ir patikina, kad jo troškimo tapti masonu nelėmė „savanaudiškumas ar kiti niekingi motyvai“.
Tada prasideda vaikščiojimas. Kandidatas žengia tris, vis didesnius žingsnius, kulną statydamas statmenai kelčiai, kad pėdos atrodytų kaip kampainis (kitaip sakant, statų kampą turintis įrankis). Iš karto po vaikščiojimo kandidatas privalo klauptis prieš altorių nuogu kairiu keliu remdamasis į grindis, o dešinę pėdą ištiesti nukreipęs pirštus į priekį, kad jo kojos taip pat primintų kampainį. Paskui jo prašoma uždėti delną ant Biblijos, Korano ar kitos pasirinktos „Šventojo įstatymo knygos“. Įvykdęs šį nurodymą, kandidatas prisiekia niekada neužrašyti masonų paslapčių, kurias netrukus sužinos. Jei atskleistų masonų paslaptis, jo laukia bausmės, apie kurias išgirdus gyslose stingsta kraujas: „Švelniausia bausmė tebūna [...] man perrėžta gerklė, su šaknimi išrautas liežuvis, te mano kūnas būna užkastas jūros smėlyje prie atoslūgį žyminčios vandens ribos, per inkaro grandinės ilgį nuo kranto, kur dukart per parą vanduo pakyla ir nuslūgsta.“ Vos ištaręs šiuos žodžius, pabučiavęs „Šventųjų įstatymų knygą“ ir taip sutvirtinęs duotą priesaiką, kandidatas tampa „naujai įšventintu“ masonu. Jam nuimamas akių raištis ir pasakoma, kad masonai turi tris didžiuosius „simbolinius šviesulius“. Pirmasis atverstas, padėtas ant altoriaus prieš įšventintąjį ir yra bendras visoms pagrindinėms pasaulio religijoms, tai – Šventojo įstatymo knyga, arba tikėjimo vadovas. Antrasis ir trečiasis yra laisvųjų masonų skiriamieji ženklai, visame pasaulyje matomi ant pastatų, prijuosčių arba naudojami kaip į švarko atlapą segami segtukai: kampainis, simbolizuojantis dorą ir sąžinę, ir skriestuvas, tapatinamas su savitvarda.
[4 iliustracija]
Tada įšventintajam broliui padedama atsikelti ir jis pakviečiamas atsistoti meistrui iš dešinės, kad galėtų tinkamai atsakyti į kilnius ir geranoriškus brolių, sėdinčių salės pakraštyje, žvilgsnius. Be to, jis gali apžiūrėti stačiakampę ložės salę su garsiosiomis šachmatinėmis grindimis. Coustoso laikais, kaip jis ir sakė inkvizitoriams, šachmatų lentą primenantis marginys įprastai ant grindų būdavo nupiešiamas kreida.
Naujai įšventintojo smalsumą žadina ir ložės apstatymas. Pavyzdžiui, dvi nieko nelaikančios kolonos su gaubliais ant viršaus, abi siekiančios suaugusiam vyrui iki peties. Be to, altorių, ant kurio padėta atversta Šventojo įstatymo knyga, supa trys miniatiūrinės kolonos, o ant jų stovi trys žvakės. Kiekvienos kolonos forma skirtinga. Vieną puošia meniškai išdrožinėta korintiškajam architektūros stiliui būdinga lapų girlianda. Antra kolona jonėniškojo, trečia – dorėniškojo stiliaus. Suprantama, visos trys paženklintos dar ir masonų simboliais. Bet kol kas meistras apsiriboja paaiškindamas, ką reiškia žvakės (masonų jos vadinamos „mažesniaisiais šviesuliais“). Jos simbolizuoja tris vedlius, lydėsiančius įšventintąjį ką tik prasidėjusiame jo kaip masono gyvenime: saulę, mėnulį ir ložės meistrą. Kaip atskleidė Coustosas, taip yra todėl, kad „saulė teikia šviesą dienai, mėnulis – nakčiai, o meistras rodo kelią savo pareigūnams ir mokiniams“.
