Iš komunistinės šalies atsidūręs klasikinio kapitalizmo šalyje Vytaras Radzevičius pasijuto it peršokęs į kitą dimensiją. Tačiau naujas pasaulis nepasigailėjo – LRT.lt pokalbių laidoje „Svečiuose pas Editą“ laidų vedėjas pamena likęs apgautas. Šoką jis patyrė ir iš armijos sugrįžęs į Lietuvą: negalėjo patikėti, kad per televiziją rodo roko koncertus, o žmonės kalba, ką nori. „Gyventi laisvėje yra laimė“, – sako jis.
Formaliai V. Radzevičius pristatomas kaip žurnalistas, sporto naujienų redaktorius, transliacijų režisierius, komentatorius, laikraščių ir žurnalų redaktorius, tačiau labiausiai jis, ko gero, žinomas kaip aistringas keliautojas, drauge su Martynu Starkumi išmaišęs visą pasaulį.
Jis – ir fantastiškas kulinaras, puikiai išmanantis tiek mūsų, tiek užsienio tautines virtuves, yra laidos „Pasaulio puodai“ autorius. Taip pat V. Radzevičius – buvęs garsaus žurnalo redaktorius, tekstų autoriams įsiminęs kaip itin dosnus ir geraširdis profesionalas. Greta šių darbinių ir asmeninių aistrų apibūdinimo yra ir kitas, artimesnis namams ir širdžiai, – mylintis vyras, tėvas, o dabar ir senelis. Pašnekovą kalbina laidos vedėja Edita Mildažytė.
– Jau turi antrą anūką. Čia viskas per karantiną?
– Reiktų dukros klausti, o šiaip antrojo anūko net nemačiau mėnesį, kai jis gimė, prasilenkėme. Aš išvažiavau į Afriką, jis parkeliavo namo. Tik po mėnesio aš jį paėmiau į rankas, po saviizoliacijos, po visko. Buvo labai įdomus jausmas.
– Kai mes visi čia tupėjome uždaryti, per patį karantiną jūs keliavote po Afriką, ne į vieną valstybę.
– Mes ilgai svarstėme, važiuoti, nevažiuoti, bet po to, kai susirinkome visą informaciją... Afrika iš tiesų ta prasme yra pažengusi, jie ištvėrė dvi Ebolos pandemijas, pakankamai gerai tvarkėsi ir tvarkosi su COVID`u. Saugiai ir keliavome. Mums pasisekė dėl to, Afrikoje dabar labai sumažėjęs turistų skaičius. Nacionaliniai parkai, kuriuose mes lankėmės ir kuriuose filmavome... Ta aplinkybė, kad nebuvo daug turistų, mums leido labai daug laiko skirti, pavyzdžiui, bet kuriai liūtų šeimai, kurią sutikdavome. Tiesiog niekas iš paskos nepypsėdavo, kad jūsų laikas baigėsi.
– Jūs buvote ne vienoje valstybėje.
– Ugandoje, Kenijoje, Tanzanijoje – trijose valstybėse.
– Yra skirtumas kertant sienas?
– Yra juokingas skirtumas. Su Uganda, Kenija – tvarka, bet Tanzanija yra vos ne vienintelė šalis pasaulyje, kuri nepripažįsta COVID`o. Jo ten nėra, skaičius yra nulis, bet įvažiuojant į Tanzaniją ir išvažiuojant iš jos vis tiek reikia darytis testus, kurie dar gan brangiai kainuoja, palyginti su kitomis šalimis.
Kaip tik mums būnant, regis, Ugandoje mirė Tanzanijos prezidentas, neoficialiais duomenimis – būtent nuo COVID`o. Tas, kuris labiausiai neigė, nuo to ir mirė. Šalyje net buvo draudžiama kalbėti, kad prezidentas mirė nuo COVID`o, neva buvo širdies smūgis. Bet keliavome saugiai, laikėmės reikalavimų, dėvėjome kaukes. Afrika iš tikrųjų gerai pasiruošusi, pas mus niekada tiek nėra termometrų prie durų parduotuvėse, tikrina visus.
– Grįžęs iš Afrikos – iš karto į Dzūkiją. Ką ten rezgi?
– Pirmiausia pavyzdingai sėdėjau saviizoliacijoje. Policija tikrino net kelis kartus, buvo atvažiavę į vienkiemį. Kai baigėsi saviizoliacija, lėkiau pas anūkus.
Pusę metų dirbau Liverpulyje statybose dar su sovietiniu pasu. Tai buvo labai gera patirtis. Iš komunistinės šalies atsiduri klasikinio kapitalizmo šalyje. Kaip naujas pasaulis atsivėrė. Ir grįžau su 35 pensais.
– Bet sodyba buvo tavo kaprizas, Laisvė nebuvo didelė entuziastė.
– Matai, Laisvė iš kaimo, o aš iš Vilniaus. Aš visada turėjau tokį norą turėti sodybą, vienkiemį. Kaip sakau – vietą vidinei emigracijai.
– Ką ten emigravęs veiki?
– Ūkio darbus, svajoju, vaikštinėju... Man patinka ten būti, gyvenu pagal gamtą. Vištas auginu. Yra ką veikti.
– O tavo tie virimai tebevyksta ar yra sustoję?
– Vyksta, savaitgaliais Merkinėje dirbu prie puodų, o darbo dienomis... Esu pasidaręs, kad pirmadienis, antradienis būtų nedarbo dienos. Dvi pačios baisiausios dienos savaitėje, ar ne? Tomis dienomis aš nedirbu, bet dirbu savaitgaliais. Išeina tokia aukštyn kojomis apversta savaitė.
– Tavęs nevargina tie virimai, tas minios maitinimas? Kiek žmonių atvažiuoja pas jus pavalgyti?
– Per dieną – apie tūkstantį.
– Ar tu iš proto išėjai?
– Taip, pamaitinti reikia tikrai didelį žmonių kiekį. Kartais, būna, kad ir pavargstu, aišku.
– Kiek dirba žmonių?
– Beveik 30, visi vietiniai, dar Gian Luca Demarco prisijungia. Taip dirbame jau antrą vasarą. Iš tikrųjų ta idėja kilo besibaigiant pirmajam karantinui. Tą dvarvietę esame išsinuomoję 40-iai metų. Visiems sakau: dabar reikės tiek gyventi. Karantinas baigėsi, viskas buvo sustoję, mes negalėjome restauruoti, rekonstruoti tos dvarvietės. Nusipjovėme žolę ir sakau pusbroliui Tomui, su kuriuo ten kartu tai darome: čia mums nieko nereikia, yra puiki pieva, vaizdas yra – atsidarome tiesiog taip. Ir pabandėme, bet nesitikėjome tokio srauto.
Bet žmonės buvo uždaryti, matyt, jiems reikėjo judėti, o į užsienį išvykti nebuvo galima. Pirmą dieną, kai atsidarėme, prisiviriau tų troškinių, sriubų tiek, kiek man atrodė, kad užteks...
– Aš su Laisve šnekėjau, sakė: aš galvojau, jeigu bent puodą Vytaras per dieną išleis...
– Tai tas puodas išėjo per kelias valandas. Kai išėjau persirengęs į atidarytą, kaip vadinu, vasaros kiemą, pamačiau, kokia žmonių minia suvažiavusi. Tik feisbuke buvo pranešta. Tada supratau, kad čia bus reikalų, per pusdienį išnaudojome viso savaitgalio produktus. Važinėjome į Alytų, išpirkome viską, ką įmanoma. Buvo iš tiesų labai įdomi, netikėta patirtis.
– Tu man pasakyk, kiek jūs metų su Laisve?
– Žmonės tiek negyvena – nuo 1989-ųjų. Ji baigė studijas, jai reikėjo likti Vilniuje, tada ji mane ir griebė, nes būtų paskyrimas nežinia kur. Iš tikrųjų ji baigė mokslus, aš dar mokiausi, buvau grįžęs iš armijos. Kai susituokėme, mano mokslai greit baigėsi. Po to dukart ėmiau akademines atostogas, nes šeima augo, reikėjo uždirbti pinigų.
– Ir tu važiavai į Didžiąją Britaniją – vienas iš pirmųjų.
– Taip, pusę metų dirbau Liverpulyje statybose dar su sovietiniu pasu. Tai buvo labai gera patirtis. Tuo metu angliškai kaip dabar nekalbėjau tikrai, o kai nuvažiavau į Liverpulį, supratau, kad visiškai nemoku anglų kalbos. Kai televizorių žiūri, matai, viską supranti, bet kai išeini į gatvę, tai kažkoks nesusipratimas. Bet patys anglai sako, kad nesupranta liverpuliečių.
Šiaip, įsivaizduok, Sovietų Sąjunga begriūvanti, iš komunistinės šalies atsiduri klasikinio kapitalizmo šalyje, dar buvęs rusų armijoje. Kaip naujas pasaulis atsivėrė. Atrodo, peršoki į kitą dimensiją.
Ir grįžau su 35 pensais. Toks buvo mano visas uždarbis. Mes legaliai dirbti negalėjome, tai mus apgaudinėdavo. Po pusmečio, ką tik vedęs, nutariau: viskas, man užteks. Kiti liko, aš grįžau ir grįžau su 35 pensais. Grįžtant – irgi nuotykiai: išvažiavau per dvi Vokietijas, sugrįžau jau per vieną. Gerai sulieknėjau.
Nepaisant viso to, ką mes galvojame apie kai kuriuos politikus arba visuomeninius reiškinius, pati valstybė, visuomenė vystosi vis tiek geryn. Neapgaudinėkime savęs, prisiminkime, kokie buvome prieš 30 metų.
– Grįžai jau į tą pokyčių Lietuvą?
– Į pokyčių Lietuvą grįžau iš armijos. Bach – per televiziją roką rodo, vyksta kažkokie koncertai, kas ką nori, tas tą kalba. Buvo toks šokas. Palikau visiškai vienokią Lietuvą ir į kitokią grįžau. Kaip tik už kelių savaičių prasidėjo Sąjūdžio mitingai ir visa kita – tai man visiškai nurovė stogą.
– Klausyk, o tu kartais neišgyveni tokio jausmo kaip kokiais 1986 metais? Niekas nebesako tiesos, viena kalbama dėl to, kad reikia, arba dėl to, kad atitiktume kažkokias Europos Sąjungos programas, kita galvojame, apie kažką kita gyvename. Viena žmonės sako savo socialiniuose tinkluose, visai ką kita – savo namuose...
– Aš kartais pamąstau, kad mes tais laikais buvome žymiai drąsesni. Kas ką norėdavo, tas tą rėždavo ir viešai, ir visaip. Mes buvome pasiilgę laisvės ir visiškai laisvi žmonės. O dabar iš tikrųjų kartais susidaro įspūdis, kad save įsispaudžiame į kažkokią cenzūrą: to nesakyk, tas netolerantiška, tas ne taip, tas anaip...
– Yra temų, kuriomis apskritai negalima pasisakyti kitaip, negu kad yra visuotinai kalbama. Ar nesutiksi?
– Būtent – toks visuotinis spaudimas ir tas mane neramina, nes labai viską niveliuoja.
– Gyvenimas pasidarė nebeįdomus. Atrodo, kad informacijos labai daug, bet ji visa vienoda.
– Man patiko kažkieno mintis, sakė: norėčiau, kad Lietuva būtų nuobodi kaip Skandinavija. Geras pragyvenimo lygis ir, atrodo, nieko nevyksta. Tas yra gerai, bet jeigu tapsime pilka masė... Dabar yra baisus manipuliavimas. Tie socialiniai tinklai ir visa kita – žmonėmis yra taip manipuliuojama, kad netgi patyrę žmonės, kaip žurnalistai, jau kartais nebeatskiria tiesos nuo melo. Žmonės užkimba ant visokių nesąmonių. Kažkas, atrodo, tampo už virvučių.
– Tai tu sakai, kad viskas eina blogyn ar geryn?
– Tai paradoksas, kaip Čerčilis sakė: demokratija nėra pati geriausia sistema, bet niekas geresnės dar neišrado. Iš esmės, nepaisant viso to, ką mes galvojame apie kai kuriuos politikus arba visuomeninius reiškinius, pati valstybė, visuomenė vystosi vis tiek geryn. Neapgaudinėkime savęs, prisiminkime, kokie mes buvome prieš 30 metų, kaip gyvenome ir kas dabar yra už lango. Vis tiek manau, kad gyventi laisvėje yra laimė.
Visas pokalbis – sausio 17 d. laidos „Svečiuose pas Editą“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
