„Nusivilkusi kiekvieną drabužį turėdavau nusiplauti rankas. Priklausomai nuo to, kokio purvinumo daiktą paliesdavau, rankas plaudavau du tris kartus iš eilės. Nuo grįžimo namo iki įžengimo į dušą galėdavo praeiti keturios valandos“, – pasakoja socialinės dokumentikos „Spalvos“ pašnekovė Laura, kurios gyvenimą obsesinis kompulsinis sutrikimas per pandemiją padarė sunkiai pakeliamą.
Nerimo grupės obsesinis kompulsinis sutrikimas, kurį angliškai vadiname OCD (obsessive-compulsive disorder), o lietuviškai OKS, vis pasirodo filmuose ar nuskamba bendraujant su draugais. „Jonas labai pyksta ant virtuvę sujaukusių kolegų – turbūt jam OKS.“ Tokios laisvai klijuojamos etiketės sukelia pasekmes: mes pradedame galvoti, kad švaros siekis yra obsesinis kompulsinis sutrikimas, o šį sutrikimą turintys žmonės tėra švaros perfekcionistai. Tai nėra tiesa.
Kartais šis sutrikimas pateikiamas net iškreiptai teigiamai, kuomet pasigirsta frazių, kad geras grafikos dizaineris galėtų turėti ir simetrijos obsesinį kompulsinį sutrikimą, lyg tai būtų profesinis privalumas. Tačiau žmonės, susiduriantys su šiuo sutrikimu, labai kankinasi ir jų gyvenimai neretai ilgam sustoja. Kadangi lietuvių kalba šia tema medžiagos nėra daug, siekdama padrąsinti kitus savo istoriją „Spalvų“ komandai papasakoti nusprendė su sutrikimu jau antrus metus dirbanti kultūros projektų koordinatorė Laura Survilaitė.
„Simptomų buvo jau vaikystėje. Žaisdavau žaidimus, kad turiu šokinėti per tam tikras plyteles, jei nepavyks – mirsiu. Tikrasis OKS pasirodė, kai dvylikos prasidėjo panikos atakos. Pradėjau labai rūpintis sveikata, išsivystė baimė, kad turiu kažkokią širdies ligą, mane ištiks infarktas ir aš mirsiu. Iš baimės dėl širdies ligos pamažu išsivystė OKS“, – pasakoja ji.
Galiausiai prieš imdama virdulį ji turėdavo nusiplauti rankas, užsipylusi vandens ir pastačiusi virdulį į vietą – dar kartą. „Kai man būdavo labai blogai, kai lakstydavau plauti rankas nuolat, sunaudodavau pusantro butelio muilo per dieną“, – pažymi pašnekovė.
Rankas Laura plaudavo išsiėmusi iš šaldytuvo maisto, o atsidaryti patį šaldytuvą išmoko koja. Virtuvės stalčiaus rankenos nebuvo lietusi daugybę metų, ją atidarydavo tik su vienkartine servetėle, kurių sunaudodavo labai daug.
OKS susideda iš dviejų elementų: obsesijų, be perstojo kylančių įkyrių minčių, kurios labai dirgina žmogų, bei kompulsijų kažką dėl to daryti, kas dažniausiai yra ritualai, padedantys, kad tos mintys nurimtų ir žmogus pasijustų geriau. Viena iš Lauros obsesijų buvo baimė išsipurvinti arba apsikrėsti, kuriai raminti ji jautė kompulsiją pakartotinai plauti rankas ar valyti paviršius.
„Tai tam tikros baimės, kylančios neracionalios mintys. Tada atsiranda ritualai, ritualizuoti veiksmai, kuriais siekiama tas baimes neutralizuoti“, – sako pati Laura.
Iš šono tokie ritualai gali priminti prietaringumą, tačiau labai dažnai OKS turintys žmonės supranta, kad jų obsesijos neturi prasmės. „Nuo prietarų OKS skiriasi tuo, kad prietarais žmonės tiki. Jiems tikrai atrodo, kad tryliktą, penktadienį gali įvykti nelaimė. OKS turintis žmogus labai dažnai pats kritiškai save vertina ir suvokia, kad jo mintys nepagrįstos, kad joks pavojus negresia“, – komentuoja pašnekovė.
Laura ne tik nuolat plaudavosi rankas – ji negalėdavo prisėsti viešose vietose, pavyzdžiui, ant viešojo transporto sėdynių. Jai buvo sunku sėsti ant suoliukų parke, o sunkiausiu sutrikimo etapu ėmė vengti kėdžių net namuose.
„Galvodavau, kad ir tas kėdes išpurvinau, kad jau viskas purvina ir viskas gali man pakenkti. Tai labai sunku paaiškinti, negali ieškoti kažkokios logikos, šios baimės nėra logiškos, adekvačios“, – sako moteris.
Su visu tuo kartu žengia gėdos jausmas. Laura suvokdavo savo minčių absurdiškumą, kad jos negali būti tiesa, tačiau labiausiai gėdydavosi ritualų.
„Mano tėvai nelabai kreipė į tai dėmesį. Mama pati buvo gydytoja ir sakydavo, kad nusiraminčiau, nes tai panikos atakos, bet plačiau nepaaiškindavo. O mokykloje buvo sunku. Vaikai pastebėjo, kad pradėjau keistai elgtis. Vis tiek vaikai pastebi, kad tu esi ne toks kaip visi. Jie pradėjo manęs vengti, tyčiotis. Pamokų metu mane ištikdavo panikos atakos ir aš išbėgdavau iš klasės. Keletą metų gyvenau atskirtyje nuo kitų vaikų. Mokytojai tarsi rūpinosi, bet ir kalbėdavo su mokiniais, kad aš savotiška.
Kad turiu OKS, sužinojau atsitiktinai. Vienu metu buvo populiarūs virtualūs asmenybės testai. Atlikusi testą gavau labai aukštą OKS rezultatą. Bet tuo metu to nesureikšminau“, – pasakoja Laura.
Iki laidos filmavimo ji niekada nebuvo gyvai sutikusi kito žmogaus su šiuo sutrikimu. Pirmieji, kurie suprato ir palaikė Laurą, buvo virtualių OKS grupių nariai užsienio forumuose.
„Jie ilgą laiką buvo mano išsigelbėjimas. Mes kartu aptardavome savo simptomus, palaikydavome vienas kitą. Taip daugelį metų sugebėjau išbūti be terapijos. Turėjau žmonių, su kuriais galėjau apie tai pabendrauti.
Parašydavau į tą forumą, pasakydavau, ko aš bijau, tie žmonės mane nuramindavo, sakydavo: nebijok, turėk omenyje, kad turi sutrikimą, tai būdinga ir taip toliau. Aš labai dėkinga tiems visiems žmonėms, kurių nepažįstų, kad jie man padėjo“, – teigia ji.
Pradėjo sakyti, kaip svarbu plauti rankas, neiti iš namų. Aš labai intensyviai laikiausi visų nurodymų, bijodavau išeiti į laiptinę išmesti šiukšles, nes man atrodė, kad atidarius duris vėjelis atpūs į mane visas bacilas.
L. Survilaitė
Laura buvo išmokusi gyventi su OKS. Būdavo lengviau, būdavo sunkiau, bet gyvendavo ir tiek. Viskas paūmėjo prasidėjus pandemijai, kai imta skelbti apie paslaptingą virusą ir neaiškią grėsmę.
„Niekas nežinojo, kaip bus, pradėjo sakyti, kaip svarbu plauti, dezinfekuoti rankas, neiti iš namų, jei galima likti namie. Aš labai intensyviai laikiausi visų nurodymų: labai dažnai ploviau rankas, bijodavau išeiti į laiptinę išmesti šiukšles, nes man atrodė, kad atidarius duris vėjelis atpūs į mane visas bacilas, bakterijas ir virusus.
Kuo toliau, tuo darėsi sudėtingiau, tuo stipresnių ritualų man reikėjo. Galiausiai aš jau ne tiek bijojau koronaviruso, kiek tos mano baimės pasidarė abstrakčios. Atrodydavo, kad kažkoks daiktas yra blogas, jei jį paliesiu – kažkas atsitiks. Mano pasiruošimas dušui tapo labai ritualizuotas. Nusivilkusi kiekvieną drabužį turėdavau nusiplauti rankas. Rankų plovimas irgi buvo labai ritualizuotas: priklausomai nuo to, kokio, pagal mane, purvinumo daiktą paliesdavau, rankas plaudavau du tris kartus iš eilės. Nuo grįžimo namo iki įžengimo į dušą galėdavo praeiti keturios valandos, viskas tiek užtrukdavo. Neturėdavau laiko atrašyti draugams į žinutes, nes buvau užsiėmusi rankų plovimu, lakstymu ir ritualų atlikinėjimu“, – pasakoja ji.
Atsikėlus ryte jai būdavo bloga vien nuo minties, kad visą dieną turės lakstyti plauti rankas. Jau ryte ji jausdavosi pavargusi. Rankų oda paraudo, suskilinėjo, perštėjo, ėmė kraujuoti, prasidėjo egzema. Palaipsniui ji numetė ir daug svorio.
„Nelabai turėjau laiko gaminti, be to, visą laiką judėjau, vis bėgiodavau plauti rankas. Bijodavau prisėsti ant kėdės, nes ji gali būti purvina, tai valgydavau stovėdama. Tada supratau, kad tai veikia ne tik protą, bet ir kenkia mano kūnui. Jaučiau didelę neviltį, kad negaliu sustoti. Norėjau gyventi įprastą gyvenimą, bet negalėjau. Supratau, kad man jau reikia profesionalios pagalbos, nes pati nebeišsikapstau, tad užsirašiau pas gydytoją.
Kai pradėjau gydymą, man sparčiai ėmė gerėti ir aš pradėjau gyventi naują gyvenimą. Dabar tą dieną, kai nuėjau pas gydytoją, vadinu savo atgimimo diena. Liepos 14-oji – kaip mano antras gimtadienis“, – sako pašnekovė.
Gydant OKS plačiai naudojama ekspozicijos praktika, kai žmogus artėja prie dalykų, kurių bijo, ir kelia klausimus apie savo poreikį ritualams, bet jų aktyviai neatlieka. Pavyzdžiui, jei bijai liesti rankeną, ją palieti, bet nepuoli plautis rankų – išbūni su diskomforto jausmu ir jauti, kaip jis pamažu slopsta. Laurai pagerėjo labai greitai: jos rankos sugijo, ji ėmė keliauti, metė sau iššūkį liesti paviršius, net įsigijo katiną Stenlį, kuriam leidžia miegoti savo lovoje.
Laidos herojė jau antrus metus lanko terapiją ir geria antidepresantus, kas yra plačiausiai naudojamas vaistas gydant šį nerimo sutrikimą. „Dabar man užtenka nusiplauti rankas vieną kartą. Anksčiau dažniausiai plaudavau tris kartus iš eilės, o nusiplovusi rankas plaudavau dozatorių, nes liečiau jį purvinomis rankomis. Dabar nebeturiu tokio poreikio“, – tikina ji.
OKS istorijoje, tėvystės OKS ir „man truputį OKS“
Lietuvoje dirbantys psichologai ir psichoterapeutai gerai žino amerikiečių psichiatrą Aaroną Becką – jis sukūrė kognityvinės elgesio terapijos modelį, o profesorius Stanley Rachmanas pradėjo pirmus obsesinio kompulsinio sutrikimo tyrimus. Vienas jo mokinių – prof. Paulas Šalkovskis, Oksfordo universiteto klinikinės psichologijos departamento vadovas.
Jis yra didelis autoritetas akademinėje bendruomenėje, net vadinamas OKS srities korifėjumi. Vienoje „BBC“ laidoje profesorius padėjo žymiai Anglijos virtuvės šefei nebijoti keliauti traukiniu. Jeigu jums įdomi pašnekovo pavardė, P. Šalkovskio tėvas buvo Škotijos latvis.
„Istorijoje turime nemažai pavyzdžių, kurie atrodo kaip OKS. Žymus atvejis – Ledi Makbet, kuri vis plaudavo rankas. Tai labai įdomu, nes ši OKS forma buvo apibrėžta visai neseniai, ji vadinama psichine kontaminacija. Jos metu žmonės simboliškai prausiasi. Akivaizdu, kad Šekspyras apie tai žinojo.
Kitas labai garsus žmogus buvo vienuolis Martynas Liuteris, kuris sukūrė religinę atšaką. Jis turėjo didžiulių problemų su obsesijomis, mes tai įvardytume skrupulingumo obsesija. Jį apnikdavo šventvagiškos mintys, kad jis darys netinkamus dalykus. Jis bandė su tuo tvarkytis melsdamasis, o tai yra viena iš kompulsijų. Yra daugybė istorinių asmenybių, kurios, šiandien galvojama, turėjo OKS“, – teigia jis.
Nemažai nerimo sutrikimo pacientų turi religinio pobūdžio OKS, kankinasi dėl minčių, kurias jų religija draudžia. OKS nėra paveldimas, tačiau manoma, kad jo atsiradimui turi įtakos vaikystės patirtys.
„Jeigu klaustume, kas sukelia OKS, tiesa tokia, kad nežinome. Mes žinome, kas nesukelia OKS, pavyzdžiui, jog tai nėra genetinis sutrikimas. Jeigu vienas iš identiškų dvynių turi OKS, kito šansai turėti OKS bus didesni, bet ne šimtaprocentiniai, todėl mums aišku, kad tai – ne paveldima problema. Taip pat žinome, kad dauguma OKS atvejų yra atsitiktiniai. Tai pasireiškia, kai tėvai sutrikimo neturi, todėl tam nėra genetinių priežasčių.
Yra svarstymų, kad tai galėtų būti smegenų liga, tačiau visos studijos rodo, kad įdėmiai palyginus smegenis žmonių, turinčių OKS, su sutrikimo neturinčiais skirtumų nėra. Tuomet lieka psichologinės priežastys. Mes tai tyrinėjame jau ilgą laiką ir manome, kad yra keli scenarijai, kaip išsivysto OKS“, – komentuoja profesorius.
Pasak jo, iš esmės OKS yra problema žmonių, kurie jaučiasi per daug atsakingi. Yra dvi pagrindinės kardinaliai skirtingos gyvenimo patirtys, kurios gali privesti prie perdėto atsakomybės jausmo. Įsivaizduokite, kad jūsų tėvai yra labai atsargūs, jie jus augina šiltnamio sąlygomis ir labai saugo, neleidžia daryti nieko rizikingo, rūpinasi jumis taip, kad už jus viską padaro. Tai reiškia, kad kai tėvų nebebus aplink, tapsite labai jautrūs prisiimdami atsakomybę, nes jos niekada nepatyrėte.
Kitas scenarijus, galintis privesti prie OKS, – žmogui užkraunama per daug atsakomybės. Galbūt buvote vyriausias vaikas šeimoje, kurioje tėvas girtuokliavo, o mama rūpinosi mažesniais vaikais, jums teko būti atsakingiems už viską, jei kažkas nepasisekdavo, būdavote dėl to kalti.
„Sutrikimą gali sukelti ir traumuojančios patirtys. Viena mano klientė sakydavo, kad jei nesisaugos, kažkam pakenks. Aš jos paklausiau, kada ji pirmą kartą tai patyrė. Ji papasakojo, kaip vesdavosi savo kaimynų šuniuką pasivaikščioti. Jai buvo labai smagu, ji vedžiodavo jį aplink parke esantį tvenkinį. Kartą šuo ėmė prašytis paleidžiamas nuo pavadėlio, o jį paleidus šuo įšoko į tvenkinį ir nuskendo.
Ji labai išsigando. Turėjo grįžti namo ir paaiškinti, kad pražudė šunį. Tai ją pavertė be galo jautria galimybei, kad ji gali kažką nuskriausti. Žinoma, yra daugybė scenarijų, kaip žmones pradeda gąsdinti atsakomybė ar baimė sužaloti save ir kitus. Jie į tai reaguoja pertekliniu atsargumu ir pastangomis apsisaugoti“, – pasakoja P. Šalkovskis.
Kai žmonės sako, jog turi „truputį OKS“, tai labai nepagarbu žmonių, kurie iš tikrųjų dėl to kankinasi, atžvilgiu. Lyg jie sakytų: aš turiu „truputį OKS“ ir galiu bet kada liautis. OKS turintys žmonės negali liautis, tai neįmanoma.
P. Šalkovskis
Laura obsesines mintis apibūdina kaip skriaudiką galvoje. Įsitaisęs mintyse jis nuolat terorizuoja, kad esi blogas žmogus, kažkas atsitiks, pavyzdžiui, mirs tavo mylimi žmonės.
„Kuo labiau „bendrausi“ su tomis mintimis, bandysi atsikalbinėti, tuo stipriau jos tave puls. Vienintelė išeitis yra ignoruoti: kuo ilgiau jas ignoruoji, tuo silpnesnės jos pasidarys. Tai sudėtingiausias dalykas, nes labai sunku tą ignoruoti, kai tave ėda dieną naktį, kai tavo smegenyse it sugedęs jungiklis“, – dalijasi moteris.
Londone esančioje specialioje nerimo sutrikimų ir psichologinių traumų klinikoje dirba daktarė Fiona Challacombe. Jos veiklos sritis – mažai aptariamas nėštumo ir tėvystės OKS.
„Yra OKS formų, kurios lengviau pastebimos išoriškai, bet mes žinome, kad taip pat labai dažna forma yra siaubingos įkyrios mintys, kad kažką nuskriausi. Tai dažnai nutinka tėvams. Mūsų atliktose studijose viena dažniausiai pasitaikančių formų buvo mamų baimė, kad tyčia sužalos savo naujagimius, juos seksualiai išnaudos ar dar kažkaip pakenks. Tai labai tamsios mintys.
Jeigu nežinai apie tokį reiškinį, galima labai išsigąsti, kad tai vyksta būtent šiame gyvenimo etape. Tu nežinai, kad tai normalu. Suprantama, kad žmonės dėl to labai išgyvena ir bijo mūsų visuomenėje apie tai kalbėti. Tik neseniai pasirodė daugiau informacijos apie tokio pobūdžio mintis. Daugybė studijų patvirtino, kad tokios mintys yra normalu“, – pasakoja ji.
Atsitiktinės mintys, kad imsi ir pastumsi kitą žmogų po traukinio ratais, nejaukios mintys apie šeimos narius, anot F. Challacombe, yra įprasti potyriai, tik dauguma žmonių į juos nekreipia dėmesio, nekelia klausimų, ką tai reiškia: galbūt tai kažką baisaus sako apie mane, ar tai reiškia, kad aš tai pradėsiu daryti, ką apie mane sako tai, kad man kyla šitokios mintys?
„Čia prasideda OKS. Šis sutrikimas „gyvena“ savų minčių interpretacijose. Terapijoje daug su tuo dirbame, apie tai kalbame ir pateikiame įrodymus, kas tai iš tikrųjų yra. Mes parodome žmonėms, kad jiems visiškai nieko nereikia daryti dėl tokių minčių, kad iš tikrųjų jie per stipriai stengiasi išspręsti problemą, kurios nėra“, – sako daktarė.
Pasak P. Šalkovskio, daugybė žmonių su OKS patiria šiurpius vaizdinius ir tai juos labai gąsdina. Jie galvoja, kad tai apie juos pasako kažką labai tamsaus ir baisaus, bet realybė visai kitokia.
„Kai išgyveni dėl mamos, kad jai nutiks kažkas blogo, ar turi vykti pas gydytoją aptarti tyrimų, gali būti, kad mintyse pasirodys baisūs vaizdai, nes nenori, kad tai įvyktų. Esant OKS žmonės pagalvoja apie vaizdus situacijų, kurių labai nenori, ir tada labai stengiasi atsikratyti to vaizdinio, bet kuo labiau bandysite apie tai negalvoti, tuo daugiau galvosite.
Viskas su tuo gerai, tai normalus procesas. Vis dėlto, jeigu jūs pradedate nerimauti, jog tai reiškia, kad norite, jog šis šiurpus dalykas įvyktų, įvyksta mąstymo klaida. Manau, kad su OKS taip ir yra. Tuomet žmogus pradeda vis daugiau nerimauti, o kuo labiau stengiasi atsikratyti minties, tuo stipriau ji grįžta. Problemos sprendimas virsta problema“, – aiškina klinikinis psichologas.
Žmonės per stipriai stengiasi atsikratyti minčių, todėl jos kyla dažniau. Šiurpūs vaizdiniai, kuriuos kai kurie patiria, nereiškia, kad jie nori, jog tai įvyktų, – P. Šalkovskio teigimu, tai nieko apie juos nepasako, tai tereiškia, kad žmonės persistengia galvodami apie pačius baisiausius dalykus, nes nenori, kad tai įvyktų.
Per paskutiniuosius keletą metų atrasta, kad reikia pakeisti tai, kaip žmogui kyla asociacijos. Tik tada jis galės įveikti ir suvaldyti kompulsijas. „Didelei grupei žmonių nepavykdavo padėti, negalėjome suprasti kodėl. Dabar turime geresnį supratimą ir gydymą“, – pažymi mokslininkas.
Svarbu paminėti dar vieną dalyką: kartais girdime žmones sakant, kad kažkam „truputį OKS“ dėl to, kad jis dėlioja daiktus tam tikra tvarka ar pan., bet P. Šalkovskis atkreipia dėmesį, kad pirmiausia tai nėra OKS, antra – taip nepagarbu sakyti iš tiesų turinčių šį sutrikimą atžvilgiu.
„OKS yra ūmus nerimo sutrikimas, kuris sugriauna žmonių gyvenimus. Jo tokiems žmonėms nėra. Tai, ką patiria šitie žmonės, greičiau perfekcionizmas, tik yra du perfekcionizmo tipai: prisitaikantis perfekcionizmas, kai žmogui sekasi daryti dalykus, ir disfunkcinis perfekcionizmas, kai žmonės turi aukštus standartus absoliučiai viskam: kaip atrodo jų drabužiai, kokie jų batai, koks jų darbas. Jie turi negailestingus standartus viskam ir labai bijo suklysti, tai juos sustingdo priimant sprendimus. Bet tai nėra OKS, tai – perfekcionizmas.
Kai žmonės sako, jog turi „truputį OKS“, tai labai nepagarbu žmonių, kurie iš tikrųjų dėl to kankinasi, atžvilgiu. Tai sumenkina šią patirtį, lyg jie sakytų: aš turiu „truputį OKS“ ir galiu bet kada liautis. OKS turintys žmonės negali liautis, tai neįmanoma. Kai taip sako žmonės, kurie gali bet kada liautis, tai labai blogai veikia tuos, kurie sutrikimą turi iš tikrųjų“, – kalba pašnekovas.
Laura tikina – egzistuoja stereotipas, kad žmogui tiesiog patinka visą laiką viską valyti, jis tai daro savo malonumui, jam smagu, kai viskas švaru, bet gali būti, kad žmogui visai tai nepatinka, jis tiesiog jaučiasi priverstas tai daryti, nes paniškai kažko bijo: „Aš iš prigimties visai nesu tvarkinga. Esu tinginė, mėgstu atidėlioti. Jei galėčiau, tikrai visą dieną nieko neveikčiau ir nesitvarkyčiau. Mane tvarkytis priverčia mano baimės.“
Plačiau – gegužės 17 d. laidos „Spalvos“ įraše. Laidos režisierė ir prodiuserė – Elena Reimerytė.
Parengė Indrė Motuzienė.
