Palmių aliejus yra tapęs daugelio mūsų kasdien vartojamų produktų ingredientu. Tačiau dėl sąsajų su miškų naikinimu jis nėra itin populiarus. Ar jis tikrai toks blogas, kaip esame verčiami manyti?
Galima drąsiai teigti, kad palmių aliejus negali pasigirti nepriekaištinga reputacija, rašoma „Deutsche Welle“. Pradedant Didžiosios Britanijos prekybos centruose iškabintais plakatais, vaizduojančiais be mamos likusį orangutaniuką, ir baigiant ryškiais lipdukais ant maisto ir kosmetikos gaminių, skelbiančiais, kad jų sudėtyje nėra palmių aliejaus, šis produktas plačiai pristatomas kaip augalinių aliejų pramonės blogis.
Tačiau tai yra didžiausiais kiekiais gaminamas, naudojamas ir parduodamas valgomasis augalinis aliejus. O kadangi jis toks universalus, jau nekalbant apie pelningumą, vis daugiau miškų iškertama, siekiant atlaisvinti vietos aliejinių palmių augimui. Ypač ši problema opi Indonezijoje ir Malaizijoje, kurios kartu pagamina didžiąją dalį pasaulyje naudojamo palmių aliejaus. Ir tai tikrai nėra gerai aplinkai. Atvirai kalbant, tai – katastrofa.
Kodėl?
Iškirtus atogrąžų miškus, sunaikinamos įvairių augalų ir gyvūnų rūšių buveinės. Be to, medžiai ir dirvožemis padeda mums kaupti anglį – iš esmės jie veikia kaip anglies absorbentas. Mums jų reikia, kad padėtų sugerti vis dar gausiai išskiriamą CO2.
Kodėl negalime tiesiog nebevartoti palmių aliejaus?
Panašu, kad daugeliui teks sumažinti palmių aliejaus vartojimą, nes Indonezija – didžiausia pasaulyje eksportuotoja – paskelbė nebeketinanti eksportuoti savo atsargų. Tokiu būdu siekiama kovoti su augančiomis kepimo aliejaus kainomis. Maistinio aliejaus kainos visame pasaulyje kyla nuo tada, kai kilo karas tarp Rusijos ir Ukrainos – abi šios šalys yra saulėgrąžų aliejaus eksportuotojos.
Praėjusiais metais Šri Lanka uždraudė palmių aliejaus importą, taip pat pristatė planus palaipsniui išnaikinti savo plantacijas ir pakeisti jas kaučiuku ar kitais aplinkai nekenksmingais augalais.
Tačiau, atsižvelgiant į daugybę palmių aliejaus panaudojimo būdų, jo atsisakyti gali būti pakankamai sunku. Tai nėra vien žalingas mūsų mėgstamų šokoladinių užtepėlių ingredientas, palmių aliejus yra giliai įsiskverbęs į kosmetikos ir vaistų pramonę, jo galima rasti mūsų mėgstamuose užkandžiuose ir net automobilių degaluose.
Tiesą sakant, europiečiai jį mielai naudoja kaip biokuro šaltinį. Ir tai toli gražu nėra ekologiška alternatyva iškastiniam kurui, nes iš palmių aliejaus pagamintas dyzelinas yra iki trijų kartų taršesnis už iš naftos pagamintą alternatyvą.
Prieš porą metų Europos Sąjunga nusprendė uždrausti palmių aliejų naudoti kaip biokurą. Tačiau per kelis mėnesius pagrindinės jo gamintojos Indonezija ir Malaizija dėl šios Europos direktyvos pateikė skundus Pasaulio prekybos organizacijai. Dabar ES siekia iki 2030 metų palaipsniui atsisakyti iš palmių aliejaus pagaminto kuro, praneša „Deutsche Welle“.
Kodėl negalime tiesiog naudoti skirtingų augalinių aliejų?
Viskas labai sudėtinga. Nors didinant aliejinių palmių auginimo plotus neretai kertami miškai, o kai kuriose Pietryčių Azijos vietose net nusausinami ir deginami durpynai, aliejinės palmės (iš jų vaisių spaudžiamas palmių aliejus) duoda pakankamai didelį derlių. Tai reiškia, kad iš nedidelio žemės lopinėlio galima gauti nemažai aliejaus.
Tačiau jei ta žemė būtų apsodinta kitais augalais, kurie neduoda tokio didelio derliaus, greičiausiai mums prireiktų didesnių plotų alternatyviems aliejiniams augalams auginti. Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos (IUCN) duomenimis, net iki devynių kartų didesnių. Ir tai gali paskatinti dar intensyvesnį miškų naikinimą.
Palmių aliejus: taip ar ne?
Iš tiesų – ir taip, ir ne. Vietoj visuotinio draudimo idealu būtų tobulinti naujų plantacijų planavimą, vengiant atogrąžų miškų, kurie, kaip minėta, mums labai reikalingi, naikinimo, o kartu užtikrinant tvarią palmių aliejaus gamybą.
Dar 2004 m. įvairios šios pramonės šakos suinteresuotosios šalys įsteigė Tvarios palmių aliejaus gamybos apskritąjį stalą (angl. Roundtable on Sustainable Palm Oil (RSPO)). Gamtosaugos organizacija WWF yra šio sambūrio narė ir savo svetainėje nurodo, kad jo išduodamas sertifikatas reiškia, jog „palmių aliejus buvo pagamintas socialiai atsakingu ir aplinkai nekenkiančiu būdu“.
Jis klasifikuojamas?
Ne visai. Nors šiuo metu šimtams įmonių yra suteikta teisė žymėti savo gaminius RSPO ženklu, viso pasaulio aplinkosaugos organizacijos tai vertina kaip akių dūmimą. Tarp jų yra ir „Greenpeace“, kuri RSPO sertifikato naudą prilygino „šokoladinio arbatinuko“ funkcionalumui. Akivaizdu, kad iš jo mažai naudos. Net jei šokolade, iš kurio jis pagamintas, nėra palmių aliejaus.
Neseniai paskelbtoje „Greenpeace“ ataskaitoje atkreipiamas dėmesys į „vangų RSPO standartų įgyvendinimą“, audito nesėkmes ir liberalų narystės kriterijų supratimą. Apskritai ataskaitą rengę pareigūnai nustatė, jog nėra jokių garantijų, kad sertifikuotas aliejus buvo pagamintas nekertant miškų ir nepažeidžiant žmogaus teisių.
Tai ką daryti?
„Greenpeace“ ir kitos aplinkosaugos organizacijos siekia, kad būtų priimti teisės aktai, užuot naudojus pramonės sertifikavimą, kuris, anot jų, perkelia „atsakomybę įvertinti sertifikuoto produkto kokybę klientui“.
Jų teigimu, priėmus oficialius reglamentus, padidėtų tikimybė, kad mūsų vartojami produktai nebus pagaminti naikinant aplinką ar pažeidžiant žmogaus teises.
O kol kas verslų savininkai taip pat galėtų parodyti iniciatyvą ir patikrinti, ar nė viena jų tiekimo grandinės grandis neprisideda prie miškų naikinimo.
Kalbant apie mus pačius, mes taip pat galime pasidomėti, kuriuose iš mūsų pirkinių sąraše esančių produktų yra palmių aliejaus, ir patikrinti, ar juos gaminančios įmonės laikosi savo pažadų. Ir mes galime kelti triukšmą, reikalaudami didesnio skaidrumo ir švaresnių produktų.
