Nuo pirmosios lietuviškos televizijos transliacijos prabėgo 65 metai. Per tą laiką pasikeitė mados, patobulėjo technika, pamiltus ir gerai pažįstamus žiūrovams veidus keitė kiti.
LRT TELEVIZIJA pasitinka 65-erių metų jubiliejų – Lietuvos televizorių ekranai sužibo 1957 m. balandžio 30 d. vakarą, kai savo televizijų neturėjo nei Graikija, nei Norvegija ar Suomija. Pirmoji žiūrovus pasveikino legendinė diktorė Gražina Bigelytė: „Labas vakaras. Pradedame Vilniaus televizijos studijos pirmąją bandomąją laidą.“
22.05 val. diktorė atsisveikino su žiūrovais. „Šio vakaro Vilniaus televizijos studijos pirmąją bandomąją laidą baigiame. Iki sekančio pasimatymo“, – tąkart ištarė ji. Iš pradžių buvo numatyta pirmąsias laidas reguliariai rodyti šeštadieniais ir sekmadieniais, bet jau kitą dieną po pirmosios transliacijos, gegužės 1-ąją, tuo metu minėtos Darbo žmonių solidarumo dienos proga televizija transliavo savo programą. Taip į mūsų namus atėjo televizija.
Pirmieji diktoriai, televizijos darbuotojai, pirmosios studijos ir technika – nuotraukų galerijoje.
Televizijos užkulisiai – archyviniuose kadruose
Per 65 metus televizijos užkulisiai labai pasikeitė. Tiesa, jie visada domino televizijos žiūrovus ne mažiau nei tai, kas dėjosi kadre. Gimtadienio proga LRT supažindina su televizijos užkulisiais ir čia dirbančiais žmonėmis.
Kasdien žurnalistus jau 6 val. ryto matote žvalius ir pasiruošusius pranešti naujienas, bet prieš kiekvieną eterį visi, taip pat ir laidų svečiai, užsuka į grimo kambarį. Šimtai šepetėlių, dešimtys spalvų akių šešėlių, lūpų dažų, kilogramai pudros – viskas tam, kad televizijos eteryje neblizgėtų veidas ar pasislėptų dėl jaudulio žandus nudažęs raudonis.
Pirma pamaina darbą pradeda jau 5 val. ryto. Visos dienos grimo kambariuose – itin dinamiškos, juk kasdien čia užsuka dešimtys laidų vedėjų, reporterių ir laidų svečių. „Kartais turi 5 minutes pagrimuoti moterį, kas atrodo beveik neįmanoma, bet pagrimuoji, nes reikia“, – pasakoja LRT vyriausioji grimuotoja Rasa Marcinkevičiūtė.
LRT TELEVIZIJOJE dirba 6 grimuotojos. Visos kolegų veidus puikiai pažįsta, žino, ką kaip grimuoti, nes kiekvienam galioja tam tikros taisyklės – tam, kad televizijos eteryje niekas neblaškytų nei žiūrovų, nei svečių.
„Televizijoje vengiame ryškių spalvų, daugiausia būna žemės atspalviai. Ryte ir negalime taip ryškiai dažyti, kaip galėtume vakare, tad ir stengiamės švelniai“, – sako R. Marcinkevičiūtė.
Grimuotojos nuolat stebi savo darbo rezultatus – žiūri LRT TELEVIZIJĄ ir kaip joje atrodo nugrimuoti žmonės, ar nereikia bėgti į studiją panaikinti atsiradusio odos blizgesio. LRT grimo kambarys kartais tampa ne tik makiažo, bet ir nusiraminimo vieta. Vyriausioji grimuotoja pasakoja, kad dažnai tenka raminti prieš eterį besijaudinančius svečius, – tuomet stengiasi nukreipti temą ir taip prablaškyti.
Net anksti, dar prieš 5 val. ryto, į LRT atvykę laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėjai iš grimo kambario skuba į drabužinę. Ten paprastai jau laukia LRT stilistų paruošti drabužių komplektai.
Televizijos laidų vedėjų apranga turi atitikti tam tikras taisykles. Kaip jau anksčiau rašė LRT.lt, pavyzdžiui, eteryje nerekomenduojama rengtis nei juodais, nei baltais drabužiais. Net vyrų kostiumai, kurie paprastai būna juodi, televizijoje niekada nebūna juodos spalvos.
Juoda sugeria šviesas ir tada žmogaus veidas atrodo pavargęs, patamsėjęs ir pan. Lygiai taip pat ir su balta spalva – eteryje retai išvysite visiškai baltos spalvos rūbais vilkinčius vedėjus, mat balta spalva atspindi šviesas. Tikrosios televizinės spalvos yra ryškiai raudona, mėlyna, žalia ir geltona – būtent tokių spalvų rūbais apsivilkusio žmogaus veidas televizijos ekrane atrodys geriausiai.
LRT dirbanti stilistė Daiva Arnatkevičiūtė pabrėžia, kad laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėjų įvaizdžiui galioja šiek tiek laisvesnės taisyklės nei, pavyzdžiui, žinių pranešėjams.
„Pamenu, kai prieš porą metų įsidarbinau LRT, Ugnės Siparės ir Igno Krupavičiaus stilius buvo labiau klasikinis. Gavusi vadovybės palaiminimą, į jų įvaizdį pažiūrėjau laisviau – juk rytinė laida turi žadinti, aktyvinti. Todėl dažnai su kolega dėliodami komplektus, pavyzdžiui, Richardui Jonaičiui, prirašome: „kedukai“. Beje, Richardas pats su tokiu įvaizdžiu jaučiasi laisvai, tai irgi svarbu.
Na, o štai Igną Andriukevičių reikia rengti formaliau, kurti rimtesnį įvaizdį, nes jis užima solidžią poziciją – skaito žinias. Juo labiau kad LRT TELEVIZIJOJE jau ilgą laiką turime „Panoramos“ vedėją Marijų Žiedą, į jį mielai lygiuojamės stengdamiesi, kad žinių pranešėjai atrodytų lygiaverčiai“, – pasakojo D. Arnatkevičiūtė.
Stilistė sako, kad laidų vedėjui suruošti vieną naują drabužių komplektą užtrunka maždaug savaitę. „Eteryje negali pasitaikyti vėlavimų, tad visada būname pasiruošę keletą atsarginių skirtingų spalvų ir dydžių drabužių komplektų. Pavyzdžiui, per karantiną, kai nedirbo drabužių parduotuvės, sužinojome, kad turėsime naują vedėją.
Gerai, kad turėjome audinių. Turime dvi siuvyklas, su kuriomis bendradarbiauja LRT, taip pat LRT dirba mūsų auksarankė siuvėja Dovilė Jarašūnaitė, ji dažnai taiso vedėjų kostiumus ir pagelbsti visada, kai reikia. Per karantiną drabužių teko pirkti ir internetu“, – pasakoja D. Arnatkevičiūtė.
Kitos patalpos skirtos saugoti tam, ką sukūrė ir užfiksavo didžiulė LRT komanda. LRT TELEVIZIJOS archyvuose saugiai sudėta gausybė medžiagos nuo seniausių juostų iki modernaus skaitmeninio turinio. Nuo grindų iki lubų – juostos su kino, spektaklių ir kitokia medžiaga, keliolika tūkstančių tokių saugoma LRT TELEVIZIJOS archyve.
Prieš 51 metus į tuometę filmoteką atėjusi dirbti archyvo specialistė Virginija Matulevičienė atskleidžia – pirmųjų juostų nėra, jos neišsaugotos. „Pačioje pradžioje buvo nitrojuostos. Tai nepaprastai degi medžiaga, su ja atsitiko visokių nelaimių“, – pasakoja ji.
Pašnekovė puikiai pamena centrinio archyvo vadovo Žėbo pamokymą, kai tarp įvairių medžiagų išvydo tarpukario Lietuvos įrašą su Antano Smetonos pavarde: tylėkit, slėpkit ir saugokit. Buvo ir daugiau medžiagų, kurių nebuvo galima demonstruoti. Jas reikėjo sunaikinti, tačiau darbuotojai viską paslėpė. Per Sausio 13-osios įvykius darbuotojos gelbėjo iš archyvo inventorines knygas – pamena, nešė jas užsikišusios už juosmens. Juk visa informacija apie vaizdo archyvą buvo surašyta popieriuje.
Anksčiau be kartotekos surasti filmą ar spektaklio įrašą būtų buvę itin sudėtinga. Reikėdavo viską atsiminti, bet tai būdavo lengviau, kai pats ranka ir užrašydavai. Kartoteką ir sąsiuvinius pakeitė kompiuterinės sistemos, analoginį vaizdo formatą – skaitmeninis. Po didžiulio technologinio perversmo žurnalistai susirasti medžiagą gali greitai ir paprastai.
Bet nė vienas garsinis įrašas nebūtų atsiradęs be LRT garso režisierių. Kam reikalingi tie šimtai mygtukų ir ar žinote, kas yra didžiausias garso režisierių košmaras?
Visur, kur garsas įrašytas ar transliuojamas, galima rasti ir garso režisierių. Kino filmai, tiesioginės transliacijos, koncertai, laidų įrašai – be šį meną išmanančio žmogaus žiūrovas neišvys gero rezultato. Su LRT TELEVIZIJOS naujienų tarnybos laidomis dirbantis garso režisierius Paulius Simanavičius aprodo savo pagrindinį darbo įrankį – garso pultą.
„Mes gauname garso signalus iš skirtingų šaltinių: mikrofonų, reportažų grotuvų, žiniasklaidos konferencijų, nuotolinių pašnekovų... Signalus sutikriname su inžinieriais ir tada garso režisieriaus darbas – visus juos suvesti į vieną, apdirbti, subalansuoti. Tas signalas pasiekia žmogų, sėdintį svetainėje ir žiūrintį laidą“, – pasakoja jis.
Blogiausia garso režisieriaus darbe, jei kalbama apie tiesioginį eterį, yra tyla, pažymi pašnekovas. Bet taip būna – įranga gali sugesti viduryje laidos, gali nutrūkti signalai. Blogiausiu atveju pagalbos prašoma programų skyriaus, kad perimtų eterį, kol problema bus išspręsta.
Anot P. Simanavičiaus, tenka nuolat lavinti klausą. Girdėti, kas vyksta, išgirsti visus niuansus yra svarbiausia garso režisierių darbo dalis.
