Studijuojant filosofiją mokytis nereikia, bet kartais kai ko taip ir nesupranti, pasakoja LRT OPUS laidos „Švelnūs tardymai“ pašnekovas. Galbūt mažai kas ir žino, kad meteorologas Silvestras Dikčius – ir filosofas. Sako, artimiausia jam – postmodernioji filosofija, teigianti, kad nėra vienos pasaulį paaiškinančios teorijos. Bet ir tai dar ne visos patirtys, kūrusios S. Dikčiaus asmenybę.
Pašnekovą kalbina LRT OPUS laidos „Švelnūs tardymai“ vedėjas Richardas Jonaitis.
– <...> Ko gero, kokią tema paimtume, pavyzdžiui, klimato kaitos, visada yra tarsi dvi pusės. Yra neigiama pusė: efektas gyvūnams, tarša, bet yra ir malonumas, pavyzdžiui, fejerverkai. Yra arba patogumas, komfortabilumas, greitas kažko turėjimas, arba tarša.
– Mes labai dvilypės būtybės. Aišku, negalima iš žmonių atimti nei visų džiaugsmų, nei malonumų, nei kažkokių ieškojimų arba eksperimentų. Bet kalbant apie klimato kaitą mes gyvename tikrovėje, kurios turbūt šimtus metų siekė žmonija. Taip gerai mes niekada negyvenome, bet mums labai sunku pripažinti, kad mes dabar jau turime tą nuostabią ateitį, tad vis tiek vejamės kažką, kažkokią svajonę, kuri neaišku, ar geresnė. Iš čia atsiranda tas nuolatinis žmogaus nerimas gyventi geriau, nors, galbūt, jeigu pasižiūrėtume, mes jau dabar gana gerai gyvename.
– Žinoma, žmonių yra pačių įvairiausių, kai kurie vis dar tikrai sunkiai gyvena, bet pagal pasiekiamumą, pagal kažkokių dalykų turėjimą, maisto galimybes, gyvenimas gan geras.
– Skurdo žemėje mažėja, kalbant apie visą žmoniją, bet mes turbūt labiau galime koncentruotis į Lietuvą. Dalis žmonių linkę dejuoti ir skųstis visą laiką, bet aš manau, kad net ir ta dalis, kuri labai skundžiasi, kad prastai gyvena... Tikrai yra bėdžių, kuriems labai nesiseka, jie skursta ir tuo reikia rūpintis, tuo turi rūpintis, manau, valstybė, bet ir jie patys kartais gal būna kalti.
Lietuvos padėtis gana liūdna dėl to, kad turėjome tiktai trisdešimt metų laisvės. Turėjome skurdų sovietmetį. Kai įstojome į Europos Sąjungą, reikalai pradėjo labai gerėti, bet tą gerą europietišką gyvenimą tik dabar pasiekėme. Tik dabar galime sau leisti skraidyti, daugiau keliauti, pamatyti pasaulio, įsigyti kažkokių daiktų. Turbūt vis tiek ne tiek, kiek Vakarų Europoje, bet artėjame prie to, tarsi artėjame prie tos amerikietiškos svajonės, prie kurios visas pasaulis lyg ir nori artėti. Ir prasideda kažkokie globalūs pokyčiai, sako: ne, dabar taip nebegalima gyventi. Tai ir yra tas problemos skaudumas ir sudėtingumas.
Turėjau gan sėkmingą karjerą kaip meteorologas, buvau tapęs Meteorologijos skyriaus vedėju Lietuvos hidrometeorologijos tarnyboje. Tada mane labai gąsdino ta vienos institucijos karjeros patirtis.
Kiekvienas mes lyg ir sąmoningai suprantame, kad perteklinis vartojimas pirmiausia neteikia džiaugsmo, dažniausiai taip būna, tai trumpalaikiai džiaugsmo šokinėjimai, kurie vėl pereina į įprastinę būseną. Tam, kad susikurtum džiaugsmą, vėl reikia ką nors vartoti ar patirti kažkokių ekstremalių pojūčių.
Psichologai apie tai kalba, kad vidinę tuštumą daugelis žmonių bando slopinti įsigydami naujus daiktus. Visi žinome tą jausmą – tikrai malonu nusipirkti ką nors naujo. Bet kartais per dažnai tai darome, kartais nepamatuotai, rasti tą vidurio kelią yra sudėtinga. Aš savo gyvenime to vidurio kelio turbūt ir ieškau.
– Kaip dėliojasi tavo gyvenimas? Kas šiuo metu tau teikia laimę?
– Šiuo metu aš įkritęs į daugybę visokiausių asmeninių projektų, darbų, kaip man visąlaik gyvenime ir būdavo, nes užsiėmiau gan skirtingomis veiklomis. Aš turiu dvi profesijas. Na, antrosios profesija galbūt nevadinčiau. Esu profesionalus meteorologas, Vilniaus universitete baigęs meteorologijos bakalaurą ir magistrą. Vėliau įstojau studijuoti filosofijos ir baigiau filosofijos bakalaurą Vytauto Didžiojo universitete.
Turėdamas tas dvi skirtingas profesijas, gamtamokslinį ir humanitarinį išsilavinimą, bandžiau konstruoti savo labai skirtingas patirtis. Paskutinius dešimt metų turėjau labai įvairių darbų, kurie išties labai smarkiai skyrėsi.
Turėjau gan sėkmingą karjerą kaip meteorologas, buvau tapęs Meteorologijos skyriaus vedėju Lietuvos hidrometeorologijos tarnyboje. Tada mane labai gąsdino ta vienos institucijos karjeros patirtis. Paraleliai buvau įstojęs studijuoti filosofiją. Dėl ko aš tai dariau, turbūt jau atskiras klausimas.
Pabaigęs filosofijos studijas supratau, kad tiesiog esu per daug išsilavinęs, jog likčiau vien tik meteorologijoje. Man norėjosi labiau kūrybinio darbo. Išėjau dirbti į kino platinimo kompaniją ir tapau atstovu spaudai. Rašiau reklaminius tekstus apie komercinį ir ne tik kiną, kūriau reklamos kampanijas filmams. Dirbau ten keletą metų, darbavausi ir su „Kino pavasariu“.
Turėjau labai radikalią patirtį – peršokau iš meteorologijos į kino industriją, bet tam tikru momentu supratau, kad jau pažiūrėjau tiek daug kino, kad gal ir užteks. Ir išėjau ir iš ten.
– Ar tame darbe reikėjo pažiūrėti daug prasto kino?
– Reikėjo prastame kine atrasti gerų dalykų. Netgi sakydavau, kad apie blogus filmus rašau gerus aprašymus. Kiekviename filme vis tiek yra kūrybinis žmonių indėlis, galima atrasti kažkokią kruopelę gėrio. Buvo gera patirtis ir su skirtingomis auditorijomis. Kai dirbi bet kokios komunikacijos srityje, turi žinoti, kokia yra auditorija. Turi nueiti į kino salę, atsisėsti gale, kad matytum, kokie žmonės ateina: renkasi šeimos, paaugliai ar porelės. Tada supranti, kokiems žmonėms turi pasakoti, kad jie ateitų į panašius filmus. Buvo labai įdomi patirtis.
Be abejo, aš mokiausi rašyti tam tikra forma, tokia atraktyvia. Man atrodo, kad dabar rašydamas apie klimato kaitą visai adaptuoju tas kino komunikacijoje išmoktas taisykles.
– Ką sunkiau studijuoti – meteorologiją ar filosofiją?
– Skirtumas iš tikrųjų buvo didžiulis vien dėl to, kad studijuoti filosofijos įstojau būdamas dvidešimt septynerių metų, turėdamas vieną aukštąjį išsilavinimą. Bet ta patirtis buvo neįtikėtina, nes niekas nespraudė į jokius rėmus, ten nereikėjo mokytis. Studijuoti reikėjo, bet nereikėjo mokytis. Bet kur kitur yra tam tikras procentas dalykų, kuriuos tu turi išmokti, įsiminti, o studijuojant filosofiją reikėjo suprasti.
Visus tuos metus, kiek tęsėsi studijos, dirbau orų pranešėju. Išeidavau į eterį su kostiumu, pranešdavau orų prognozes, tada vėl apsivilkdavau džemperį ir grįždavau į filosofiją studijuojančio žmogaus gyvenimą.
Iš esmės studijos susideda iš trijų dalykų: tu skaitai, kalbiesi ir rašai, bet nereikia nieko nei iškalti, nei kažkaip išmokti. Tu arba supranti, arba nesupranti. Jeigu nesupranti, skaitai antrą kartą, trečią kartą, bandai skaityti iš kitos pusės galbūt apvertęs knygą. Kartais vis tiek nesupranti, kartais patys dėstytojai sako: na, šitas filosofas yra toks, kurio aš nesuprantu. Ir ne gėda to pripažinti.
Filosofijos studijos turi tokį labai keistą efektą – duoda supratimą, kiek tu daug nežinai. Kai ten ateini, jau turi savo pasaulėžiūrą, kažkokį žinojimo lauką, bet kuo labiau klimpsti į tuos milžiniškus sudėtingų tekstų kiekius, tuo tu labiau supranti, kad esi ribotas. Antrus, trečius studijų metus apima tokia labai keista būsena, kai atrodo, kad jautiesi šiek tiek kvailesnis, negu buvai, kuri iš esmės nėra teisinga. Daug kas pasakoja, kad pereina tokią krizę. Atrodo, Platonas sakė, kad filosofiją reikėtų studijuoti nuo trisdešimties metų. <...> Bet vis tiek aš jaučiuosi turintis platesnį pasaulio suvokimą, negu jei nebūčiau to studijavęs.
– <...> Kas iš kokių nors filosofijų, labiau žinomų teiginių ar frazių galbūt lydi gyvenime, padeda tam tikrose situacijose?
– Niekada nebuvau labai linkęs sekti kažkokiomis citatomis. Man patiko postmodernioji filosofija. Bandžiau taikyti tuos principus savo gyvenime, nes galvojau, kad dabar esu meteorologas, kuris tuo pačiu dar gilinasi ir į kažkokius kitus dalykus, tad nebūtinai turiu sustoti ties viena kryptimi. Kodėl aš negaliu apimti daug dalykų? Kodėl turiu būtinai turėti vieną profesiją? Galbūt aš turiu turėti galimybę jas keisti.
Postmodernioji filosofija lyg ir teigia, kad nėra vienos tiesos arba nėra vienos pasaulį paaiškinančios teorijos. Man tai visąlaik patiko ir tiko. Kai susidūriau būtent su postmoderniąja filosofija, galvojau: pasakoja grynai taip, kaip ir galvoju. Bet niekada neturėjau vieno gyvenimo kredo – tie dalykai visąlaik keičiasi.
– Kas buvo svarbiausi iš postmoderniųjų filosofų?
– Savo baigiamąjį darbą rašiau apie du prancūzų filosofus Bodrijarą ir Liotarą. Mane tuo metu sudomino simuliakro tema. Simuliakras – toks dalykas, kuris yra tarsi kopijos kopija, kuri neturi originalo savybių.
Tuo metu aš dirbau orų pranešėju. Apskritai buvo labai įdomus etapas. Kai pradėjau studijuoti filosofijos studijas, mane pakvietė dirbti į Lietuvos televiziją orų pranešėju. Visus tuos ketverius su puse metų, kiek tęsėsi studijos, paraleliai dirbau orų pranešėju. Išeidavau į eterį su kostiumu, kurį apsirengdavau televizijoje, pranešdavau orų prognozes, tada vėl apsivilkdavau savo džemperį su kapišonu ir grįždavau į tą filosofiją studijuojančio jauno žmogaus gyvenimą.
Man visąlaik atrodė, kad tas asmuo, kurį rodo per televiziją, ir yra simuliakras. Ten lyg ir aš, kuris neturi mano paties savybių. Dėl to aš pasirinkau tą temą. Galų gale atradau, kad tas simuliakro daugialypiškumas ir yra tam tikra vertybė, kad pasaulis, kuris sudėtas iš daugybės skirtingų dalių, yra ir įdomiausias, ir pats tikriausias.
Visas pokalbis – sausio 1 d. laidos „Švelnūs tardymai“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
