„Tiesiog supratau: dėl tokio tylėjimo beprotiškai daug žmonių nedrįsta to daryti dėl to, kad nėra kritinės masės, kuri tave palaikytų“, – kalbėdamas apie laiką, kai viešai prisipažino esąs homoseksualus, LRT.lt pokalbių laidoje „Kur važiuojam?“ sako aktorius, atlikėjas Dominykas Vaitiekūnas. Atsiskleidimo momentą jis planavo ypač kruopščiai – tuo metu Lietuvoje buvo žinomi vos trys homoseksualūs vyrai.
Santūrus, kiek melancholiškas, netgi svajingas – gal dėl to, kad gimė sekmadienį. D. Vaitiekūnas šypsosi mums nuo scenos ir iš televizijos ekrano, o apie tai svajojo nuo vaikystės, iš paprasto kankorėžio pasidaręs savo pirmąjį mikrofoną. „Aš apie jį išgirdau, kai mano vaikai savo slaptažodžiu pasirinko „Liūdnų slibinų“ „Pieno fabrikėlį“, – sako LRT.lt pokalbių laidos „Kur važiuojam?“ vedėja Nomeda Marčėnaitė.
– <...> Man buvo 15 metų, kai mano draugė iš Panevėžio sakė: tranzuojame iki ŠMC. Sakau, kas tas ŠMC? „Nežinai Vilniaus ŠMC?“ Sako, varome į ŠMC, ten tokia labai faina kavinė, išgersime kavos. Mes atitranzavome iki to ŠMC nuo Panevėžio, išgėrėme kavos, nuėjome į parodą. Aš vaikščiojau po miestą ir supratau, kad čia gali būti mano namai.
Tada aš tiesiog pajaučiau, kad noriu kraustytis į Vilnių. Aš toks esu – turiu spontaniškumo versmių viduje. Gan dažnai būna: gal norėčiau daryti tą, gal norėčiau daryti tą... Laikas patikrina, nuskalauja, tas vidinis upelis nuteka kažkur kitur ir pasitvirtina, kad gal vis dėlto ne. O su Vilniumi nutiko taip, kad aš įsikandau tą mintį, jog čia gali būti mano namai, kad matau save, gyvenantį šitame mieste. Buvo 2006 metų rugpjūčio 15 diena, Žolinė, kai atsikrausčiau į Vilnių susidėjęs visus daiktus ir žinodamas, kad į Panevėžį aš tikrai negrįšiu.
– <...> Tas tavo kitoniškumas...
– Aš turiu pažymėti vieną dalyką. Kai nuėjau į gimnaziją, viskas labai pasikeitė. Juozo Balčikonio gimnazija buvo tokia oazė, kur man truputėlį atidarė plaučius dėl žinių, dėl mentaliteto, supratimo prasme. Jeigu kas nors man pasako, kad irgi yra iš Panevėžio, mes chebrantai... Buvo tokia situacija: gal nuolaidėlę, aš irgi iš Panevėžio. Tai man nerezonuoja, o kai sutinku kažką iš gimnazijos, kai pasako, kad yra iš Balčikonio, man tada chebrantas.
Studentiškais laikais pirmame kurse gyvenau Antakalnyje pas savo mokyklos laikų draugą. Jis tiesiog turėjo didelį butą, jo tėtis buvo NATO karininkas ir jie turėjo didžiulį butą, pakvietė mane ten pagyventi kurį laiką, nes nuomai tuo metu nebuvo pinigų. Bet po metų aš išsikrausčiau į Senamiestį. Gyvenau tokiame bohemiškame...
Pasiruošimas buvo labai sąmoningas, planuotas, strateguotas, kalendoriuje žymėtas. Tuo metu, kai aš atsiskleidžiau, Lietuvoje gal buvo žinomi trys homoseksualūs vyrai.
– Smagūs prisiminimai?
– Nežinau, ar galiu viešinti, nes tai susiję su kitais žmonėmis. Buvo 12 butų viename aukšte, aš gyvenau pereinamame kambaryje ir man tai nerūpėjo, nes gyvenau Vilniaus centre. Ten iki dabar toks bohemiškas rajonas.
Ten buvo estetinis skurdas: viskas nudriskę, atplyšę, bet ten labai tiko. Ten buvo bohema, kino žmonės, aktoriai, muzikantai. Mes ten didžiuliame avarinės būklės balkone, kuris tikrai bet kada galėjo nugriūti, nors vis dar stovi, rengdavome vakarėlius, kalbėdavomės. Buvo vasaros naktys Vilniaus Senamiesčio balkone su gėrimais. Ten buvo visko: dramų, muštynių, tokių ispaniškų, bohemiškų džiazistų, kurie grodavo klepu... Ten aš parašiau pirmą savo kūrinį nežinodamas, nei kur la, nei kur sol, tiesiog iš klausos.
– Tu visada norėjai išsiskirti, turėjai kažkokias raudonas kelnes... Niekada nėra buvę, kad tau siūlytų už tai? Man yra buvę.
– Į galvą? Oi, daugybę kartų. Panevėžy mes turėjome tokią šutvę, kuri susidėjo iš labai daug neformalų. Aš radau savo kompaniją, ten maldavosi ir pankai, ir metalistai. Tuo metu mane identifikuodavo ir aš pats save identifikuodavau kaip banglą. Buvo forsai arba banglai – du socialiniai kirpimai primityviai kerpant. Jaučiausi banglas, nors trindavausi su pankuojančiais, gotais.
– Tai jums reikėjo vienytis, nes forsų greičiausiai buvo daugiau.
– Taip, jų buvo gerokai daugiau. Su tomis subkultūromis tranzuodavome, važiuodavome į „Bliuzo“, „Roko naktis“, draugai mane vesdavosi į metalistų tūsus. Atsimenu, vienas iš pirmųjų buvo, kai draugai mane įkalbėjo važiuoti į Vilnių.
Man metalo muzika nepatiko, bet aš kaifavau vien nuo to, kad esu kažkur andergraunde, kur daugelis žmonių gyvenime nebuvo ir nepabus. Kaip kuriančiam žmogui, man įdomu skirtingi žanrai, stiliai, kaip jie veikia vaidybą, kaip ritmas integruojasi į teatro sceną... Tai mano tyrinėjimo ir smalsumo sritis.
– Sakai, suradai savo grupę, o jeigu ji dar būtų patyrusi neheteroseksualumo išbandymą? Jie būtų išlaikę tą išbandymą, ta tavo grupė, kurioje buvai, kur, atrodo, tolerancijos ribos daug platesnės?
– Ten ir buvo daug laisvės, apie kurią mes sąmoningai nekalbėdavome. Augome tuo metu, kada neturėjome išmaniųjų telefonų, „YouTube“ ir t. t. Ta informacija buvo iš knygų, kurių lietuvių kalba nebuvo, kalbant apie LGBT dalykus, tapatybę.
Toje grupelėje buvo merginų, kurios regzdavo santykius tarpusavyje. Tai buvo pirmieji daigai, kai žmonės tai leido aplinkui. Aš irgi leidau, nes tuo metu nutiko ir mano pirmoji meilė, kai man buvo šešiolika.
<...> Kai aš atsiskleidžiau viešai...
– Ar tu tam ruošeisi?
– Metus laiko. Pasiruošimas buvo labai sąmoningas, planuotas, strateguotas, kalendoriuje žymėtas. Tuo metu dirbau LRT su vaikų projektu, mūsų grupė „Liūdni slibinai“ buvo labai žinoma, buvome pakilime, turėjome daug koncertų, gerbėjų. Tai buvo labai aktyvi kūrybinė fazė ir mes buvome traktuojami kaip family friendly grupė. Į mūsų koncertus daug žmonių ateidavo su vaikais.
Tuo metu, kai aš atsiskleidžiau, Lietuvoje gal buvo žinomi trys homoseksualūs vyrai: Ruslanas Kirilkinas, Vladimiras Simonko, Rokas Žilinskas.
Viena iš geriausių pasekmių, kuri nutiko po viešo atsiskleidimo, – nuo tos dienos dingo bet koks kaltės ir graužimo jausmas. Nė karto per visus tuos metus nebebuvo nė vienos neramios nakties.
– Iš tikrųjų jų buvo daug, menininkų bendruomenėje mes žinojome, bet niekas nebuvo garsiai pasakęs. Iki šiol daugybė jų nėra to pasakę.
– Aš tiesiog pajutau viduje...
– O kodėl? Juk buvo galima dar laukti.
– Aš tiesiog nebegalėjau laukti. Tiesiog supratau: dėl tokio tylėjimo beprotiškai daug žmonių nedrįsta to daryti dėl to, kad nėra kritinės masės, kuri tave palaikytų, nėra tokių pavyzdžių, į kuriuos galėtum remtis arba parodyti viešojoje erdvėje. Tiesiog jaučiau, kad nėra bendruomenės, kas mane reprezentuotų.
Aš turiu tokią labai stiprią charakterio pusę. Vienas režisierius mane bandė įbauginti, turėjo seksualinių intencijų. Jis buvo užsienietis, statė Lietuvoje spektaklį. Buvo paklusimo sistema – visus aktorius valdydavo. Prie manęs bandė prieiti visokiais būdais. Iš pradžių pamatė, kad aš, kai aiškina „stok čia ir daryk tą“, jeigu nesuprantu, klausiu, kodėl, ką mes čia darome? Aš artistas, turiu suprasti, ką toje scenoje veikiu, kokią iliuziją, santykį kuriame. Jis labai nustebo, kad aš čia kvestionuoju.
Kitas dalykas, jis visaip bandė mane kviesti susitikti laisvalaikiu aptarti visokių dalykų. Jam nepavyko manęs pasikviesti, nes aš sakiau: kalbėkime, kiek reikia, darbo metu darbo vietoje. Tada jis bandė mane užspausti morališkai, kad aš labai blogai dirbu, labai blogai viską darau, man neišeina vaidmuo. Darė stiprų spaudimą. Jis taip prakaitavo bandydamas mane įbauginti... Man buvo tikrai labai nesmagu, nes jis manipuliavo visokiomis priemonėmis, bet po to man sakė: „You are tough person, you are so strong.“
Esu susidūręs, kad žmonėms, kurie mane mato iš viešosios erdvės, atrodo: kur mane padėsi, ten ir rasi. Nemanau, kad esu ir toks galingas, bet kai buvau paauglys, man to trūko ir vienas iš mano pasiruošimo atsiskleidimui būdų buvo klausyti žmonių, gerti iš jų pozityvias patirtis, suprasti, kad tai yra jų patirtys, bet save remti kitų sėkmės istorijomis.
Amerikietiškų sėkmės istorijų pilnas internetas, greičiausiai Lietuvoje taip nebus. Kažkurį laiką bus rūpintojėlio poza ir geriausiu atveju. Bet viena iš geriausių pasekmių, kuri nutiko po viešo atsiskleidimo, – kad nuo tos dienos, kai aš feisbuke paspaudžiau „Post“ mygtuką su savo pasisakymu, dingo bet koks kaltės ir graužimo jausmas. Tai buvo, ko gero, ritualas ir nė karto per visus tuos metus nuo 2017 metų nebebuvo nė vienos neramios nakties.
Visas pokalbis – kovo 15 d. laidos „Kur važiuojam?“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
