Ne vienas augdami patyrėme tam tikrų traumų. Galbūt išgyvenome tai, ką psichikos sveikatos specialistai vadina „Trauma iš didžiosios raidės“, pavyzdžiui, prievartą, rimtą netektį ar grėsmę gyvybei. Galbūt susidūrėme su traumuojančiomis situacijomis, kurios vadinamos „traumomis iš mažosios raidės“ – nesukėlė pavojaus gyvybei, tačiau lėmė emocinį skausmą ir pakeitė mūsų požiūrį į save, kitus žmones ir pasaulį, rašo „Psychology Today“.
Bet kokios vaikystėje patirtos traumos gali turėti įtakos mūsų santykiams ir psichinei bei fizinei sveikatai. Nepriklausomai nuo to, kada trauma buvo patirta ir kokia forma ji pasireiškė, labai svarbu yra įprasminti šią patirtį.
Taip yra todėl, kad neišspręsta trauma mus persekioja, o išspręsta – palieka ramybėje. Galime įstrigti savo skausme, jei nesugebame susidoroti tiek su didelėmis, tiek su mažesnėmis traumomis. Patirtos traumos gali paveikti mūsų gyvenimą tokiais būdais, kokiais nė nebūtume tikėjęsi. Dėl jų tam tikromis akimirkomis galime sunerimti ar susijaudinti, net nesuprasdami to priežasčių.
Trauma lieka neišspręsta, jei mes jos neišanalizuojame nei tada, kai ji įvyko, nei netrukus po to. Tad gilinimasis į save ir savo praeitį gali būti išties naudingas, „Psychology Today“ tekste „9 Tips to Help Free Yourself From Childhood Trauma“ rašo klinikinė psichologė Lisa Firestone. Taigi, ko galime imtis, kad įsigilintumėme į savo prisiminimus ir suprastume savo traumas?
1. Stebėkite perteklines reakcijas
Pradėti galime nuo akimirk, kuriose pasireiškia itin stipri ar perdėta mūsų reakcija, fiksavimo. Jausmus, susijusius su sena trauma, gali sužadinti bet kas, pradedant partnerio kalbėjimo tonu ir baigiant kūdikio verksmu. Kiekvieną kartą, kai pasireiškia stipresnė nei tą akimirką derama emocinė reakcija, verta paanalizuoti, galbūt ją iššaukė kokia nors neišspręsta trauma.
Tarpasmeninius santykius tiriantis neurobiologas Danielis Siegelis vidinei būsenai suprasti naudoja metodiką, įvardijamą akronimu SIFT (pojūčiai, vaizdai, mintys ir jausmai, angl. sensations, images, thoughts, feelings).
Pirmiausia išanalizuokime savo pojūčius – galbūt ima stipriau plakti širdis ar prakaituoti kakta.
Tada patyrinėkime į galvą ateinančius vaizdus. Tai gali būti bet kas – nuo griežto kažkokio žmogaus žvilgsnio iki tam tikrų tapetų kambaryje. Tada galime nukreipti savo dėmesį į bet kokius kylančius jausmus – paniką, liūdesį, gėdą ar pyktį.
Galiausiai galime atkreipti dėmesį į bet kokias kylančias mintis, pavyzdžiui: „Turiu iš čia dingti. Čia nesaugu“.
Jaudinantys pojūčiai, vaizdai, jausmai ir mintys gali būti labiau susiję su praeitimi nei su dabartimi. Tokiu būdu jie pateikia užuominų apie įvykius ar aplinkybes, kurios galėjo mus traumuoti tuo metu, kai negalėjome iki galo suvokti, ką patiriame.
2. Užsirašykite 10 traumų, kurias patyrėte vaikystėje
Daugelis žmonių, paprašyti išbandyti šį pratimą, iškart pareiškia: „Nemanau, kad galiu prisiminti dešimt traumų, kurias patyriau ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu.“ Tačiau yra ir tokių, kurie gali sudaryti kur kas ilgesnį sąrašą.
Visgi užsibrėžus tikslą pradėti nuo dešimties, paprastai pavyksta praplėsti savo mintis ir prisiminimus bei įsigilinti į išgyvenimus ir įvykius, kurių galbūt nelaikėme traumomis.
Dažnai esame linkę nustumti gilyn ar užmaskuoti mums nutikusius blogus dalykus, ypač jei tie dalykai buvo gąsdinantys ar įvyko tada, kai buvome per jauni juos suprasti. Galbūt niekada nesame apie juos niekam pasakoję, todėl jų nelaikome savo sąmonėje.
Kad ir kaip nepatogu būtų iš pradžių, tai padeda atpažinti mus paveikusius įvykius. Net ir tie dalykai, kurie mums turėjo didelę įtaką, gali likti nepastebėti ar būti pamiršti. Jų iškėlimas į dienos šviesą yra pirmasis žingsnis siekiant suprasti savo istoriją, rašo „Psychology Today“.
3. Visa tai pergalvokite
Užrašius konkrečius įvykius, tam tikros istorijos dalys mums atrodys beprasmės. Galime galvoti, kad tam tikri mūsų patirties aspektai liko nesuvokti ar tiesiog dingo mums iš atminties. Galime pastebėti tam tikrų chronologinių nenuoseklumų ar atminties spragų. Arba permąstę vieną ar kitą gyvenimo istoriją, galime suprasti, kad iki šiol apie ją galvojome vienaip, o dabar suvokiame visiškai kitaip.
4. Nusiraminkite naudodamiesi RAIN metodu
Emocijų ir prisiminimų analizė gali tapti sukrėtimu. Kai iškyla skausmingų ar emociškai sekinančių prisiminimų, psichologai Jackas Kornfieldas ir Tara Brach rekomenduoja RAIN metodą, apimantį šiuos keturis veiksmus:
– Atpažinkite (angl. Recognize) traumą ar netektį. Sustokite ir suvokite, ką jaučiate.
– Pripažinkite / Priimkite / Įsileiskite (angl. Acknowledge / Accept / Allow) bet kokias stiprias emocijas, kurias išgyvenate šiuo metu. Galime pripažinti tiesą, kad patyrėme traumą ir kad ji, galbūt, nebuvo išspręsta.
– Ištirkite (angl. Investigate), kaip ši patirtis siejasi su praeitimi ir dabartimi.
– Nesitapatinkite. Nesitapatinimas (angl. Non-identification) su patirtimi reiškia, kad nereikia per daug identifikuotis su tuo, kas įvyko, ar leisti tai patirčiai apibrėžti jus kaip žmogų. Atminkite, kad šis prisiminimas nėra tai, kas su jumis vyksta dabar ir nelemia, koks jūs esate žmogus.
5. Rinkite informaciją
Kartais, jei mūsų atmintyje yra spragų, naudinga paprašyti kitų žmonių pasidalyti savo prisiminimais. Šeimos nariai ir draugai, kurie buvo šalia mūsų tuo metu, kai patyrėme traumą, gali padėti mums geriau suprasti savo patirtį. Gali būti, kad pagalbos paprašytas asmuo nesutiks su mūsų požiūriu ar bandys paneigti mūsų patirtį, ypač jei jis pats yra sutrikęs dėl to įvykio.
Tokiais atvejais reikia nepamiršti, kad svarbiausia tai, ką ši patirtis reiškia mums. Jei kas nors mums atrodo teisinga, reikia pripažinti, kad mūsų patirtis ar asmeninė tiesa paveikė mūsų gyvenimą. Vis dėlto žmogaus, kuriuo pasitikime, prisiminimai gali padėti sujungti dalykus, kurių neprisimename arba dėl kurių abejojame, „Psychology Today“ rašo klinikinė psichologė L. Firestone.
6. Iki galo išjauskite skausmą dėl to, kas įvyko
Į dienos šviesą iškelta mūsų istorija neabejotinai sukels gilių emocijų. Nereikia ieškoti prasmės, kodėl tam tikri dalykai yra tokie skausmingi. Taip tiesiog yra. Nebandykite racionalizuoti jausmų, tiesiog susitaikykite su tuo, kad jie yra ir kad jie svarbūs.
Labai svarbu apdorojant ir išsprendžiant pirminę traumą leisti sau iki galo išgyventi jausmą, niekuo savęs nekaltinant ir nebandant sustabdyti. Tai suteiks palengvėjimą.
Atminkite, kad jausmai gali būti tarsi banga, kylanti, besileidžianti ir galiausiai sugrąžinanti mus į ramybės būseną, bet tik tada, kai leidžiame jai pereiti visą ciklą.
7. Užsirašykite
Iškeldami savo istorijas į paviršių, galime jas užsirašyti ant popieriaus. Daugeliu atvejų labai padeda vien jų aprašymas. Bet kokie jausmai, mintys ir prisiminimai yra priimtini.
Į savo istorijos detales turėtume žvelgti su užuojauta ir kantrybe, nesmerkdami. Gali netgi būti naudinga užrašyti, kas, mūsų manymu, galėjo nutikti, žiūrint iš šiandieninės perspektyvos.
Dažnai vos pradėjus tai daryti, prisiminimai savaime iškyla į paviršių.
8. Kam nors papasakokite savo istoriją
Išsirinkite žmogų, kuriuo pasitikite, ir papasakokite jam savo traumos istoriją. Kartais kiti gali tą pačią situaciją matyti aiškiau nei mes ir pateikti kitokią perspektyvą ar naudingų įžvalgų. Artimieji dažnai mums bus malonesni, parodys daugiau užuojautos, nei mes patys sau.
Tai gali padėti geriau suprasti, kas atsitiko, ir pakeisti mūsų požiūrį į save. Tai taip pat gali padėti mums atsikratyti bet kokių ilgalaikių neigiamų įsitikinimų apie save, atsiradusių dėl traumuojančio įvykio.
9. Sukurkite nuoseklų pasakojimą
Pradėję identifikuoti patirtas traumas, galime savęs paklausti: „Kokia prasminga istorija galėtų susidėlioti aplink šią traumą?“ Galime pradėti nuosekliai rašyti savo istoriją ten, kur įvykiai mums yra prasmingi, net jei patys įvykiai buvo beprasmiai.
Kai nuosekliai apdorojame tai, kas nutiko, jaučiamės mažiau fragmentuoti savo viduje. Galime pradėti suprasti, kad tam tikrose situacijose nebuvo mūsų kaltės arba kad konkretūs įvykiai paveikė mus daug labiau, nei manėme. Savo patirtį galime priimti su užuojauta ir gerumu, kaip kad priimtume tokią pačią istoriją, jei ją papasakotų draugas.
Kai patys galime priimti ir iškomunikuoti savo istoriją taip, kad ji tampa prasminga, galime jaustis vientisesni. Įgyjame vertingų įžvalgų apie tai, kas mus išprovokuoja, ir apie savo reakcijas ir galime atgauti ramybę, kurią iš mūsų buvo atėmusi trauma. Galime nustoti graužtis dėl skausmingų išgyvenimų ir pamatyti save naujoje šviesoje.
Suaugę galime susigrąžinti savo istoriją. Negalime pakeisti praeities, bet galime kontroliuoti, kaip ji veikia mus dabartyje. Galime išsigydyti traumą ir rašyti naują istoriją, tapdami aktyviu savo ateities autoriumi, rašo „Psychology Today“.
