Režisierius Vytenis Pauliukaitis gyvena visiškai kitaip, nei dirba: kasdienybėje plaukia pasroviui, o darbe viskuo itin domisi. LRT TELEVIZIJOS laidos „Išpažinimai“ pašnekovas mano, kad rudenėjantiems žmonėms pagarbos trūksta, bet klausia: kokią pagarbą jie patys užsitarnavo? „Mes, rudeniniai, bambame nuo ryto iki vakaro. Kaip į mus žiūrės anūkai?“ – sako jis.
Režisierių, laidų vedėją V. Pauliukaitį kalbina LRT TELEVIZIJOS laidos „Išpažinimai“ vedėja Viktorija Urbonaitė.
– Jeigu dabar išeičiau į gatvę ir paklausčiau žmonių, kas yra Vytenis Pauliukaitis, esu tikra, kad jie sakytų: žavus, inteligentiškas, aristokratiškas ir labai įdomus vyras. Kaip jūs suformavote save tokį, kad žmonės taip apie jus kalba?
– Nežinau, kur jūs tokias kalbas girdėjote. Aš žinau priešingas, kad nusibodęs, ko tame ekrane visą laiką lindi...
Nieko neformavau. Kadre, vedėjo arba kalbančiojo vaidmenyje esu gal 14 metų, o iki tol buvau už kadro ir buvau labai laimingas, nes visus, kurie kadre, visąlaik kritikuodavau. Tai dabar kas man beliko sėdint pačiam – neklausyti kritikos. O formuoti, tai kaip suformuosi? Esi toks, koks esi. Aš nenoriu pasiversti jaunesnis, gražesnis, protingesnis. Kaip aš tai padarysiu? Neįsivaizduoju ir tokio recepto nežinau. Jeigu žmonės pasako kokį gerą žodelį, ačiū jiems.
– Kokios patirtys, kokie žmonės, kokios veiklos formavo tą jūsų asmenybę?
– Televizijoje vienas nieko nepadarysi. Aš visą laiką turėjau bendraminčių, iš kurių mokiausi. Tai pirmiausia buvo operatoriai. Aš pats televizijoje pradėjau nuo operatoriaus asistento. Vaclovas, mano mokytojas, mane buvo truputėlį užvaikęs, ir kiti pedagogai, kurie buvo.
Be to, daug bendravau su dailininkais, o paskui atsirado sceniniai režisūriniai variantai, ir linksmesni, ir liūdnesni – visokie. Taip kad mane formavo žmonės, kurie mane supo. Tai neišmokstami dalykai, man regis. Aš ir pats, kai pasižiūriu į nuotraukas prieš 50 metų, ten visai ne toks fainas kaip dabar.
– Vyteni, jeigu dabar galėtumėte iš naujo išgyventi tas saldžiausias profesijos sėkmės akimirkas, kokios jos būtų?
– Kai kurie filmai buvo įvertinti, bet tie įvertinimai, žinote, ne taip vaidino. Man vaidino, kaip viskas vyksta aikštelėje. Nė nesupranti, dėl ko taip ima ir pasidaro, it valgytum kokį saldainį arba gertum šampaną. Tai yra trumpi reikalai, bet aš jų pajutau ir Kauno muzikiniame teatre per mano miuziklo premjerą. Jis dar eina – Eltono Johno „Aida“ jau suvaidinta 117 kartų.
– Vyteni, o jūs savo gyvenimą irgi parežisuojate?
– Aš nelabai turiu laiko. Mano ženklas yra Avinas, tai aš vis darbe. Kai pasižiūriu, kiek ten esu pridirbęs... Mano asmeninis gyvenimas visai kitaip rieda. Jis rieda taip, kaip nurodo žvaigždės. Mano gyvenime labai daug kas keitėsi visai nenumatytai.
Aš tolimų planų neturiu, ypač dabar. Kaip toje upėje įsėdau ir plaukiu, žiūrėsime, kas čia dar atsitiks. O darbe yra kitaip, darbe įsijungia visokie „stop“ ir „pirmyn“. Šiaip galėčiau tik pasidžiaugti – man įdomu. Baisiausia būtų, jeigu būtų „stop“, jau neįdomu. Tada sėdėčiau prie pelargonijų ir žiūrėčiau į kelią.
Kas dabar vyksta pasaulyje, man ne ypač džiugu. Jau tu ne tik neturi laiko pavalgyti arba neruoši specialiai sau – taip yra ir darbuose, ir, kas dar baisiau, mintyse. Mes tapome labai paviršutiniški.
– Įdomu, ar jūs pastebite, kad kartais dabartiniam jaunimui daug kas yra neįdomu?
– Žinote, pastebiu. Senimo ir jaunimo konfliktų visą laiką buvo visame pasaulyje, tai varomoji jėga. Jauni žmonės nenori gyventi taip, kaip gyveno jų tėvai. Kitaip ir nebus, konfrontacija visą laiką vyksta. Bet būtų gerai, kad būtų harmonija, suprantate? Tėvelių išmanymas, protas ir jaunimo dinamika, veržimasis į priekį.
Kas dabar vyksta pasaulyje, man ne ypač džiugu. Aš tai stebiu. Jau pasidarė „greiti pietūs“, jau viskas. Jau tu ne tik neturi laiko pavalgyti arba neruoši specialiai sau – taip yra ir darbuose, ir, kas dar baisiau, mintyse. Mes tapome labai paviršutiniški.
O jaunimas su savo dinamika pridaro klaidų. Mes tai galime stebėti ir socialiniame gyvenime, ir politiniame, ir kur tik norime. Jie pro tas duris lekia be patirties, be įgūdžių, be vyresniųjų pagalbos, be mokslo, be supratimo, be sustojimo ir pamąstymo, kaip toliau. Tokiu suktiniu, kokiu dabar sukamės, kažin į kur nusisuksime. Čia jau mano pagyvenusio žmogaus kalbos. Jaunimui jos galbūt būtų nesuprantamos ir atmestinos, bet aš galvoju taip. Tačiau šviesaus jaunimo yra labai daug – jie ir ištemps viską.
– Kai buvau mažytė, buvo savaime suprantama, kad turi būti didelė pagarba vyresniam žmogui. O kaip yra dabar? Ar dabar nėra taip, kad labiau į save žiūrime?
– Man atrodo, tos pagarbos labai trūksta. Dabar – individualistų karta. Bet, iš kitos pusės, kokią tą pagarbą mes užsitarnavome? Kokie mes savo vaikams? Štai turime 30-mečių kartą, kuri gimusi jau nepriklausomoje Lietuvoje, juos mes ir kaltiname nepagarba mums. O kaip mes su jais elgėmės? Kaip mes juos auklėjome?
Viena ponia per televiziją neseniai gyrėsi, kad savo dukrai, ačiū Dievui, turi 10 minučių per dieną. Tai ką ta dukra iš jos gauna per 10 minučių? Tai labai tolygi sąveika – kaip girioje šaukia, taip pagiryje atsiliepia.
Mes, rudeniniai, tokie bambekliai, bambame nuo ryto iki vakaro. Sekime save. Kaip į mus žiūrės anūkai?
Pažiūrėkite, kaip mes, vadinamieji pensininkai, senjorai, elgiamės. Nesutinku su šituo visiškai. Žinote, ką pasiūliau vienąkart vienoje radijo programoje? Vadinkime žmones kaip metų laikus, tai mes esame rudeniniai žmonės. Man ir pensininkas neblogai, bet aš tikrai ne senjoras. Kur ta mano senjorija? Kokia nesąmonė! Geriau mane vadinkite rudeniniu. Tai mes, rudeniniai, irgi tokie bambekliai, bambame nuo ryto iki vakaro. Sekime save. Kaip į mus žiūrės anūkai?
Žinote, mūsų tėvai labai daug dirbo, kaip ir dabartiniai, kad tiems vaikams būtų geriau, šviesiau, kad jie mokytųsi, kad kažkaip eitų į priekį. Bet yra ne vien tik darbas. Aš suprantu, kad tai yra labai sunku. Net neįsivaizduoju, kaip reikėtų tuos vaikus auklėti ir auginti, kad jie į mane kreiptų dėmesį. Jeigu jūsų paklausčiau, man būtų labai įdomu, ar jūsų tėveliai, seneliai jums autoritetai, ar ne? Susimąstykime apie tai.
– O jūsų gyvenime, pavyzdžiui, Dievas vaidina kokį nors vaidmenį?
– Esu krikščionis, pakrikštytas. Nesu aktyvus krikščionis, į bažnyčią neinu. Taip pat esu domėjęsis ir kitomis tikybomis. Man lietuviui labai artimas atrodo šintoizmas, ta visa gamta. Mes gi esame vabalėliai – maža visumos dalelė. Aš galvoju, yra puiku, kada žmogus nėra dogmatiškas, kada jis mąsto plačiau ir atsirenka, kas jo dvasiai yra artimiau.
– Jūs plačiai mąstote ir esate ir šiuolaikiškas, ir su didele patirtimi. Kaip įsivaizduojate, kokia ta amžinybė laukia?
– Aš galvoju labai primityviai. Ta energija, kurią mes gauname su gimimu, niekur nedingsta, ji kažkur sau plazdena. Yra tam tikra erdvė, kur ta energija yra, o ar ji grįžta, ar negrįžta... Aš galvoju, kad tai yra nepabaigiamas procesas, kaip pateka saulė ir nusileidžia, kaip mėnulis, kaip mūsų upės juda tam tikra kryptimi, kaip jūra banguoja.
Mes esame tas pats produktėlis. O kas mus sukūrė, ar Jehova, ar Jėzus Kristus, ar Dievas, ar saulė ir mėnulis, ką čia gali žinoti? Labai jūsų prašau, paskambinkite man, kad ir 8-ą ryto, jeigu tikrai žinosite.
Plačiau – vasario 6 d. laidos „Išpažinimai“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
