Kiekvienais metais atėjus pavasariui ir termometrams vis dažniau rodant teigiamą temperatūrą nuo vandens telkinių pradeda trauktis ledas – prasideda atviro vandens sezonas. Bundanti gamta ne tik kviečia iš pietų sugrįžti pirmuosius paukščius, bet ir po truputėlį išjudina žiemą letargiškas buvusias žuvis, pradeda plėstis potencialių laimikių sąrašas.
Be abejo, pačioje pavasario pradžioje, vandens temperatūrai vos pradėjus šilti, žuvis nėra tokia aktyvi, kaip šiltuoju metų laiku, maitinasi daugiausiai nuo pat dugno ar labai arti jo. Taigi šiuo metu žvejai dažniausiai imasi dugninių meškerių ir keliauja prie ledo jau atsikračiusių upių ir ežerų, kur bando suvilioti pirmuosius atviro vandens sezono laimikius.
Pačiomis pirmosiosmis žvejybomis labai dažnai taikomasi į kuojas, kadangi jos suaktyvėja vandeniui vos pradėjus šilti. Būtent šiuo metu galima pagauti pirmąsias didžiąsias kuojas. Jų žvejybos stilius, naudojami masalai, metodai ir gaudymo vietos sutampa su karšių žvejybos taktikomis, tad tos pačios žvejybos metu labai dažnai pagaunami ir karšiai, taip pat pasitaiko šapalai, ešeriai, plakiai.
Jaukas ir masalai
Žvejyba dugnine meškere palieka labai daug vietos interpretacijoms, todėl išskirti vieną jauką ar vieną masalą, kuris žvejybai ankstyvą pavasarį būtų geriausias – neįmanoma. Kiekvienas žvejys prisiekia savo jauko formulės pranašumu, tačiau sėkmingai yra gaudoma įvairiausiais jaukais. Vis dėlto, galima pabandyti įžvelgti kokius nors panašumus ir taip bandyti surasti sau geriausiai tinkančią formulę.
Be abejo, jauko efektyvumas stipriai gali priklausyti ir nuo vandens telkinio, kuriame yra gaudoma žuvis. Dažnai esant šaltam vandeniui yra naudojami ne itin stipraus kvapo, ganėtinai neutralūs ir natūralūs jaukai. Dažnai renkamasi naudoti saldoko kvapo turinčius jaukus, tačiau ypač karšiams neretai pasiteisina ir sūresni, kalendros turintys kvapą. Labai stiprų kvapą turintys jaukai pasirenkami rečiau, todėl kad vanduo vis dar labai šaltas, o jame kvapai sklaidosi daug sunkiau. Ypač tai aktualu stovinčiame vandenyje – labai stiprų kvapą turintis jaukas sudaro save supančią stipraus kvapo zoną, kuri nesisklaido, o toks kvapas neretai gali ne suvilioti, o atvirkščiai – sudirginti žuvį ar kitaip atgrasinti nuo kibimo.
Į jaukus beveik visada yra dedami vienokie ar kitokie priedai. Tai gali būti dar šiek tiek kvapo suteikiantys skysčiai, tarp kurių – populiarūs melasos, karamelės kvapai, kurių vėl gi reikėtų nepadauginti, kad jauko kvapas nebūtų per daug stiprus. Taip pat dažnai naudojami įvairios frakcijos bei spavų džiuvesėliai, kurie ne tik padeda išlaikyti pageidaujamą jauko birumo lygį, bet ir patraukia žuvų dėmesį. Į jauką taip pat maišomi įvairiausi gyvi masalai, tai gali būti uodo truklio lervos ar musės lervos, kurie į jauką maišomi arba gyvi, arba sukarpomi kol jų konsistencija tampa panašesnė į košelę ir tik tada maišomi su jauku.
Svarbu žinoti, kad kartais žuvys nėra itin alkanos, jeigu tokiu metu jauke yra daug gyvų masalų, žuvys jais pasimaitina ir nekimba. Tuomet verta pakeisti jauką į tokį, kurio sudėtyje gyvų masalų nėra, arba gyvus masalus pridėti tik į šeryklėles jaukinant, bet nemaišyti į visą jauko talpą.
Kaip masalą dažniausiai renkamasi naudoti tas pačias uodo truklio lervas arba musės lervas, kartais naudojami ir sliekai, tačiau juos dažniausiai renkamasi naudoti kiek vėliau, vandeniui labiau sušilus. Labai svarbu atskirti du musių lervų porūšius. Musės lervos gali būti baltos, tarp žvejų tokios lervos yra vadinamos „dzikais“, jos yra didesnės ir ganėtinai minkštos. Taip pat musės lervos gali turėti ir rožinį atspalvį, tokios lervos vadinamos „pinkais“ ir yra mažesnės bei standesnės nei „dzikai“, todėl geriau laikosi ant kabliuko, ne taip greitai išyra.
Būtent „pinkai“ dėl savo sabyvių ir yra gerokai populiaresni nei didesnės baltos musės lervos. Masalo pateikimas labai priklauso nuo žuvies aktyvumo ir užgaidų. Kartais ant kabliuko maunamos vos kelios uodo truklio lervos ar viena kita musės lerva, taip pateikiant nedidelę ir delikačią porciją. Kartais žuvis kaip tik nori didesnių porcijų, taip pat neretai lervos yra maišomos ir ant to pačio kabliuko maunamos ir uodo truklio, ir musės lervos. Su masalais verta pasižaisti ir kiekvienos žvejybos metu atsirinkti variantą, kuris tądien žuvį vilioja labiausiai.
Kaip ir daugelyje žvejybos būdų, gaudant dugnine meškere ankstyvą pavasarį masalų ir jaukų atsirinkimas yra pats svarbiausias. Būtent jie pritraukia žuvį ir ją išlaiko žvejybos zonoje. Esant šaltam vandeniui ir mažam žuvų aktyvumui, žvynuotųjų užgaidos gali skirtis diena iš dienos, todėl svarbu turėti kelis skirtingus variantus bei galėti prisitaikyti prie žvejybos sąlygų.
Žvejybos įranga
Žvejybos įranga, kaip ir jaukas bei masalai, yra tai, be ko žvejyba nebūtų įmanoma, bet tuo pačiu ir nėra vienos nuomonės, kokia įranga pati geriausia ar tinkamiausia. Be abejo, šiuo klausimu daliai žvejų ribas nustato biudžetas, kadangi yra meškerių, ričių bei įvairiausių žvejybos aksesuarų, kurie kainuoja tikrai daug, tačiau brangūs įrankiai nėra būtini ar net labai svarbūs sėkmingai žvejybai. Vėl gi, tarp kone visų sėkmingai žvejojančių dugnine meškere šiuo metų laiku yra ir vienas kitas panašumas, leidžiantis įvertinti, ką naudoti kone būtina.
Galima atskirti dvi įrangos sudedamasias dalis, kurias naudoja kone kiekvienas žvejys. Tai –nedideli kabliukai ir ganėtinai ploni pavadėliai. Kabliukai naudojami nuo 12 dydžio, tačiau dažniausiai renkamasi naudoti dar mažesnius – 14, 16, ar net 18 dydžio kabliukus. Nesvarbu, kad pagaunama žuvis tikrai gali į burną sutalpinti didesnį kabliuką ar daugiau masalo, tačiau būtent maži kabliukai šioje žvejyboje kasmet pasiteisina geriausiai.
Kabliukai rišami prie atitinkamai plonų pavadėlių, kurių storis dažniausiai būna nuo 0.14 iki 0.10 ar net 0.08 milimetrų storio. Pavadėlių ilgis skiriasi, tačiau labai retai kada viršyja 1 metro ilgį, o net ir 1 metro ilgio pavadėliai daugiau naudojami upėse, srovėje, o stovinčiame vandenyje dažnai renkamasi naudoti trumpesnius pavadėlius, leidžiančius tiksliau identifikuoti kibimą.
Nuo žvejybos vietos priklauso ir naudojamos šeryklos svoris. Dėl šeryklų formų dauguma žvejų turi savo nuomones ir savo mėgiamas, tačiau dėl svorio nuomonės ganėtinai panašios. Stovinčiame vandenyje nereikia itin sunkių šeryklų, nebent siekiama numesti labai tolimus atstumus. Mažesniuose telkiniuose pakanka 30 gramų šeryklos, sunkinama atitinkamai pagal norima užmesti atstumą, jeigu jo su 30 gramų šerykla negalima pasiekti.
Upėse dažniausiai nereikia labai tolimų atstumų, nebent žvejojama Nemune ar Neryje, tačiau sunkios šeryklos gali praversti ten, kur yra didesnė srovė, nes lengvesnę šerykla srovė tiesiog nuneša ir ji neišsilaiko vietoje. Tad reikėtų rinktis tokią šeryklą, kuri sėkmingai išsilaikytų upės srovėje.
Meškerės dažniausiai ganėtinai ilgos, populiariausios nuo 3.30 iki 3.90 metrų ilgio. Daugelis dugninei žvejybai skirtų meškerių komplektuojamos su keliomis skirtingo standumo viršūnėlėmis, leidžiančiomis sėkmingai mesti skirtingo svorio šeryklėles bei turinčias skirtingą jautrumą kibimams.
Sėkmingai žvejybai dugnine meškere tikrai nereikia daug, kone sunkiausia yra surasti aktyvią žuvį arba ją prisivilioti jauku. Skirkite laiko eksperimentams, patikrinkite savo mėgiamus vandens telkinius ir ankščiau ar vėliau tikrai pavyks rezultatyviai praleisti pirmąsias pavasariškas dienas gamtoje.
