„Nors su Johanu Sebastianu Bachu gimiau tą pačią dieną ir jis taip pat gyveno muzika, tiesiog dievino kavą, charakteriu galbūt panašesnė esu į guvų ir džiugų Wolfganga Amadejų Mozartą ar jautruolį Johannesą Brahmsą“, – atsakydama į Prousto klausimus portalui LRT.lt sako žurnalistė, LRT laidų vedėja Gerūta Griniūtė. Gavusi aibę netikėtų klausimų, ji pažėrė ir netikėtų atsakymų, padedančių pamatyti dar neregėtas Gerūtos puses.
Į Prousto klausimyną sudėti klausimai, kuriuos rašytojas Marcelis Proustas paauglystėje buvo nusiuntęs savo draugei Antoinette Faure, būsimo Prancūzijos prezidento dukrai. Į panašų klausimyną vėliau buvo atsakęs ir pats M. Proustas. Prabėgus šimtmečiui daug kas šį klausimyną laiko asmenybės testų pirmtaku, nes jo klausimai padeda geriau pažinti žmogų. Portalas LRT.lt kviečia į Prousto klausimus atsakyti ir eterio veidus, rašytojus, atlikėjus, aktorius, kūrėjus.
Šįkart į Prousto klausimus atsakė LRT laidų vedėja Gerūta Griniūtė.
– Kas jums yra laimė? Pirmiausia – laisvė. Nelaisvėje apie laimę galvoti sunku. O šiaip laiminga, kiek save pamenu, jaučiuosi tada, kai šalia esantiems, artimiems žmonėms yra gerai, kai jie saugūs.
– Kas yra jūsų didžiausia baimė? Kažin ar protinga atskleisti didžiausią savo baimę. Kad ir kaip būtų, viena nerimą keliančių minčių – mankurtų visuomenė ir Mordoro pergalė.
– Kurio savo būdo bruožo labiausiai nemėgstate? Situacijų sukimo šimtus kartų galvoje. Nemokėjimo paleisti minčių, kai paleisti reikia.
– Kokia kitų savybė labiausiai erzina? Tai, kas erzina kituose, iš tiesų erzina mūsų pačių viduje, su tuo kovojame – taip juk aiškina psichologai. Kituose erzina puikybė ir abejingumas. Nenorėčiau, kad tai imtų keroti manyje.
– Kokia asmenybe žavitės labiausiai? Asmenybių, kurias matau ant labiausiai žavinčiųjų laiptelio, yra ne viena. Tokių galėčiau įvardyti ir iš šiandienos gyvenimo. Bet žavėtis per laiko atstumą galbūt paprasčiau. Taigi čia paminėsiu Jeanne d’Arc vardą.
– Kam išleidžiate daugiausia? Kalbant ir apie laiką, ir apie pinigus – kokybei. Reikia laiko parengti kokybišką laidą, kurti kokybišką santykį ar kokybišką muzikos kūrinio interpretaciją. Taip ir su pinigais. Pavyzdžiui, norėdama rytais prabusti ne tik greitai, bet ir sveikai, renkuosi kokybišką kavą, o ji kainuoja daugiau nei kava, kurios paruošimui skiriama mažiau laiko ir pastangų.
– Kokia šiuo metu yra jūsų dvasios būsena? Gerąja prasme nerami.
– Ką pavadintumėte labiausiai pervertinama dorybe? Aklą nuolankumą.
– Kokiais atvejais sakote neteisybę? Manau, kaip ir daugelis, kai tai, mano įsitikinimu, tarnauja geriems tikslams.
– Kuris paties išvaizdos bruožas labiausiai erzina? Nežinau. Jei kas nors ir erzina, susitariu su savimi.
– Žmogus, kuris jums kelia panieką? Pirma į galvą šovusi mintis – Stalinas. Despotai su narcisistiniais nukrypimais – pasaulio puviniai. Ne mažiau panieką kelia parsidavėliai ir prisitaikėliai.
– Kokią vyrų savybę labiausiai vertinate? Kilnumą.
– Kokią moterų savybę labiausiai vertinate? Irgi kilnumą.
– Kokį žodį ar frazę vartojate per dažnai? Nežinau.
– Kas yra didžiausia jūsų gyvenimo meilė? Manau, pats gyvenimas su visais savo netikėtumais.
– Kada ir kur buvote laimingiausia? Sunku išsirinkti vieną įvykį – skirtingais gyvenimo etapais laimingiausių akimirkų buvo ir vis nutinka nemažai. Pavyzdžiui, kai pavyko pagroti kūrinį taip, kad viskas aplink dingo, liko tik muzikos esmė. Panašiai kaip animacinio filmo „Soul“ epizode, kai pagrindinis veikėjas skambindamas pianinu pateko kažkur tarp čia ir ten.
Arba kai vaikystėje po keleto dienų klajonių sugrįžo dingęs šuniukas Tikis. Laimingiausia pasaulyje pasijutau ir tada, kai vaikystėje sesei nukritus iš gana aukštai pamačiau, kad jai viskas gerai. Ką jau kalbėti apie išlauktą bučinį ir panašius nutikimus. Vis dėlto nuspręsti, kuris iš momentų tas pats pačiausias, sudėtinga. Daug momentų gyvenime tampa laimingiausi būtent tuo metu.
– Kokį talentą labiausiai norėtumėte turėti? Šiandien norėčiau mokėti meistriškai čiuožti ledu. Gal kam pasirodys juokinga, bet čiuoždama jaučiuosi lyg skrisdama, o skrydžio jausmas man labai patinka.
– Jei galėtumėte savyje pakeisti vieną dalyką, kas tai būtų? Žinojimo procentą. Kasdien ir bandau keisti save platesnio žinojimo kryptimi.
– Ką laikote didžiausiu savo pasiekimu? Galbūt tą momentą, kai pavyko priimti save su visais pliusais ir minusais. Tada ir pasaulis pasidaro daug atviresnis.
– Jei po mirties galėtumėte grįžti kitu žmogumi ar daiktu, kokiu pavidalu sugrįžtumėte? Ilgai rymojau prie šio klausimo. Jei grįžčiau kitu žmogumi trumpam, būtų įdomu. Jei visam to žmogaus gyvenimui, klausimas, ar vis dar žinočiau, kad grįžau kitu žmogumi ir dabar mėginu patenkinti savo smalsumą. Kad ir kaip būtų, suvokdama, kad aš vis dar aš, keletui dienų norėčiau grįžti kuriuo nors iš didžiųjų kompozitorių: Johanu Sebastianu Bachu, Ludwigu van Beethovenu ar kitais genijais. Man visada įdomu, kas dėjosi jų galvose, ką jie girdėjo, kaip gimdavo kūriniai.
– Kur labiausiai norėtumėte gyventi? Ten, kur gyvenu dabar, – Lietuvoje.
– Kas yra jūsų brangiausias turtas? Be jokių abejonių, artimi žmonės.
– Kokia yra jūsų svajonių profesija ar užsiėmimas? Čia drąsiai sakau, kad ta, kuria ir užsiimu kasdien.
– Kokia ryškiausia jūsų būdo savybė? Manau, tolerancija.
– Už ką labiausiai vertinate savo draugus? Už jų supratingumą, empatiją, o kartu – gebėjimą sakyti viską tiesiai šviesiai.
– Kas yra jūsų mėgstamiausi rašytojai? Čia kaip ir su kompozitoriais – labai sudėtinga parinkti vos keletą. Šiame gyvenimo etape daugiausia skaitau filosofų darbus, tad prie jų kol kas ir stabtelėsiu šiame klausime. Prisimenu jau skaitytus Immanuelio Kanto, René Descartes'o veikalus, štai ką tik vėl iš naujo peršukavau Marko Aurelijaus „Laiškus Lucijui“. Dar vis sklaidau Stepheno Hawkingo knygų skyrius.
– Kuris grožinės literatūros personažas yra jūsų mėgstamiausias? Vėl – vieną išsirinkti labai sunku. Šiandien, sakyčiau, Danielio Defoe Robinzonas Kruzas. Gal dėl to, kad tą knygą pirmą kartą perskaičiau vaikystėje ir tas personažas vis sugrįžta į mintis, kai svarstau apie žmogaus galimybių ribas, vienatvę ir kūrybą. Bet kas žino, rytoj gal prabudusi galvosiu apie pašėlusią Astrid Lindgren Ronją plėšiko dukrą.
– Kaip manote, su kuria istorine asmenybe turite daugiausia bendro? Apie istorines asmenybes dažniausiai žinome iš jų pasiekimų, didelių darbų, išsakytų minčių ar ypatingo charakterio. Iškart sakau – ginkdie, nesilyginu su jais talentu! Įtariu, kad nors su Johanu Sebastianu Bachu gimiau tą pačią dieną ir jis taip pat kaip ir aš gyveno muzika ir tiesiog dievino kavą, charakteriu galbūt panašesnė esu į guvų ir džiugų Wolfganga Amadejų Mozartą ar jautruolį Johannesą Brahmsą.
– Kas yra jūsų herojai realiame gyvenime? Nieko nenustebinsiu – artimi žmonės, į kuriuos norisi lygiuotis. Nuo šeimos narių iki mokytojų ir bendražygių, kviečiančių leistis į tolimus kraštus.
– Kokie vardai – jūsų mėgstamiausi? Kintibutas ir Mitigaila. Kodėl? Supras tik mano šeimos nariai, kurie dabar – garantuoju – skaitydami šypsosi.
– Ko labiausiai nemėgstate? Šalčio – visapusiškai. Nuo išorinio ima skaudėti rankas, tada negaliu groti. O vidinis šaltis tiesiog nieko gero nežada.
– Dėl ko labiausiai gailitės? Dėl nesugrąžinamų dalykų: kad neužėjau pas senelį į kambarį dažniau paskutinėmis jo dienomis, kad nepalaksčiau daugiau su šuniuku lauke, kol jis dar buvo su mumis, kad dažniau nepaspaudžiau diktofono mygtuko, kol močiutė galėjo papasakoti apie savo vaikystę, tremtį ir keliones. Kad netektų gailėtis ateityje, stengiuosi rasti laiko svarbiausiems dalykams ir artimiausiems žmonėms.
– Kaip norėtumėte numirti? Nešiurpindama ir neliūdindama kitų. Ir, aišku, taikoje su savimi.
– Koks yra jūsų moto? Sakyk, ką galvoji, galvok, ką sakai.
