Nors čiuožėjo Sauliaus Ambrulevičiaus viltys pasirodyti olimpinėse žaidynėse žlugo, jis portalui LRT.lt sako rankų nenuleidžiantis, o ir kito pasirinkimo neturintis. Pasak sportininko, sunkumai ir psichologinė įtampa neišvengiamai lydi kiekvieną atletą, tad dirbti, kad būtų tinkamas nusiteikimas, reikia tiek pat, kiek ir treniruotėse ant ledo. Nors būdamas 21-erių Saulius čiuožimą buvo metęs, jis džiaugiasi, kad sugrįžo, ir nepaisydamas visų sunkumų tikina, jog savo kelio į nieką nekeistų.
– Nors su partnere Allison Reed iškovojote kelialapį į vasarį vyksiančias olimpines žaidynes, viltys pasirodyti ant olimpinio ledo ir atstovauti mūsų šaliai dužo – prezidento sprendimu, išimties tvarka Lietuvos pilietybė jūsų partnerei nesuteikta. Galima tik įsivaizduoti, kas dedasi jūsų galvoje...
– Kadangi nemanau, jog kas nors pasikeis, bandau žvelgti į priekį – nenoriu apsikrauti neigiamomis emocijomis, mintimis, tad ieškau būdų sau padėti. Kai su partnere nesitreniruojame, užsiimu kokia nors veikla, padedančia atitraukti mintis. Nieko daugiau nelieka.
Sportininkas – taip pat žmogus, jis nenusipelno būti trypiamas ir baudžiamas už menkiausią klaidą ar nesėkmę.
– Tiesa, iš Europos dailiojo čiuožimo čempionato Estijoje sugrįžote pagerinę asmeninius rekordus, užėmę aštuntąją vietą, o Tarptautinės čiuožimo sąjungos (ISU) paskelbtame pasaulio reitinge pakilote į dvyliktąją poziciją.
– Labiausiai galbūt džiugino net ne užimta aštuntoji vieta ar aukšti reitingai, o žmonių atsiliepimai apie mūsų šokius. Trumpąją programą kai kurie vadino viena gražiausių šių metų trumpųjų programų iš visų pasaulio čiuožėjų ant ledo, kitus labiau sužavėjo ilgoji programa, prisipažino ją peržiūrėję ne vieną kartą.
Mums, kaip kūrėjams ir menininkams, tai didžiausias laimėjimas ir atpildas. Juk kiekvieną sezoną stengiamės būti kitokie ir sukurti, parodyti ką nors naujo. Žinoma, tai visada didesnė rizika, bet kai pasiseka, tai ir didesnis atpildas. Nors mūsų darbas sunkus, jei jis atsiperka, visada su kaupu. Tai mums yra didžiausias pasiekimas.
– Tai, ką žiūrovas išvysta ant ledo, dažnai atima žadą – emocija, pasakojimas, sudėtingi šokio elementai... Kaip gimsta tokie pasirodymai? Juk veikiausiai jūsų darbas neprimena to, kurį daugelis dirbame savo kabinete, įprastu darbo grafiku nuo 8 iki 17 val. vakaro.
– Dailiojo čiuožimo pasaulyje sezonas prasideda maždaug kovo pabaigoje–balandžio pradžioje. Tada ir pradedame ruošti naujas programas, išsirenkame muziką. Intensyviausias pasirengimas prasideda gegužę. Europos čempionatas buvo penktosios mūsų varžybos šiemet, taigi, nuo pirmųjų varžybų iki čempionato pasirodymas buvo intensyviai tobulinamas, keičiamas.
Tiesa, vien sudėlioti programos ir nudailinti žingsnelių nepakanka. Kad programa įsimintų ir sužavėtų žiūrovą, ji turi pasakoti istoriją, taigi, svarbus pasakojimas, emocija, artistiškumas. Be to, reikia ugdyti fizinę ištvermę, apgalvoti strategiją ir pan.
Mūsų darbas turi griežtą darbotvarkę, tik dažnai mūsų darbo valandos 17 val. nesibaigia. Anksti ryte einame į treniruotę, vėliau, priklausomai nuo to, kiek įsibėgėjęs sezonas, apie 4–5 val. praleidžiame ant ledo, paskui porą valandų šokame salėje, galiausiai einame į treniruočių salę.
Kiekviena smulkmena reikalauja labai daug papildomo įdirbio. Namo grįžtame labai vėlai, spėjame tik pavalgyti ir jau reikia eiti miegoti. Kitą dieną – tas pats. Tiesa, savaitgaliais galime kiek atsikvėpti.
Vis tik dirbti dviese smagiau – gerai vienas kitą pažįstame, žinome, kaip palaikyti, ir esame vienas kitam didelis ramstis.
– Beje, buvote susitikę su Lietuvos dailiojo čiuožimo legendomis Povilu Vanagu ir Margarita Drobiazko. Jie jums padėjo šį sezoną?
– Jie mums padėjo ruošti ilgąją programą, taigi vasarą buvome susitikę. Kai jie mus pirmą kartą pakvietė čiuožti jų rengiamame šou, pažinome vieni kitus geriau. Nuo tada užsimezgė šiltas ryšys, jautėme jų norą padėti. Po varžybų jie visada parašo, paskambina.
Su metais jaučiame vis didesnį jų palaikymą. Kai sutiko mums padėti, buvome tikrai nustebę – jie labai užimti žmonės, be to, retai padeda kitoms poroms. Tačiau jie patikino, kad poroms iš Lietuvos neatsako, kartais sutinka prisidėti, jei juos sužavi pasirodymo idėja. Povilo ir Margaritos palaikymą, pagalbą ir nuoširdumą labai vertiname.
– Nors dailusis čiuožimas – labai gražus sportas ir menas, žiniasklaidoje nuskamba istorijų apie didžiulę psichologinę įtampą, kuri lydi sportininkus. Vis garsiau kalbama apie Rusijos dailiojo čiuožimo dominavimo kainą – kone išnaudojimą, su kuriuo susiduria dar pilnametystės nesulaukusios čiuožėjos ir pan. Kaip yra su šokiais ant ledo?
– Galbūt šokių ant ledo pasaulyje tokių dalykų nėra, tačiau psichologinės įtampos nestinga. Nesvarbu, kokiai sporto šakai atstovauja, kiekvienas atletas turi savų jaudulių ir išgyvenimų, kiekvienas varžybas lydi stresas.
Anksčiau čiuožiau vienas, taigi visa atsakomybė krisdavo tik ant manęs, dabar visus išgyvenimus dalijamės su partnere. Vis tik dirbti dviese smagiau – gerai vienas kitą pažįstame, žinome, kaip palaikyti, ir esame vienas kitam didelis ramstis. Bet kokiu atveju psichologinė įtampa neišvengiama, artėjant varžyboms visada sukasi mintys, ar tikrai užteks įdėto darbo, ar tikrai gerai pasiruošei ir pan. Dažnai galima prisigalvoti įvairiausių dalykų, kurie ne tik nepadeda, bet dar ir kenkia. Su metais ir įgyta patirtimi išmoksti dirbti su savimi ir kitu.
Vis dėlto turiu pripažinti, kad itin sunku, kai varžybas lydi papildomi dirgikliai. Pavyzdžiui, Estijoje vykęs Europos čempionatas buvo labai nelengvas – visą sezoną jautėme nežinomybę, kas bus su olimpiada, kaip išsispręs pilietybės klausimas ir pan. Tai išmuša iš vėžių.
Savo kelio tikrai nekeisčiau į nieką.
– Ar gaunate profesionalaus psichologo pagalbą?
– Žinoma. Ne paslaptis, kad užsienyje su sportininkais dažnai dirba sporto psichologai. Šiuo metu treniruojamės Kanadoje, taigi turime psichologę, ji mums padeda, kartu vyksta į varžybas ar konsultuoja internetu.
Iš tiesų, motyvacija, nusiteikimas ir geras psichologinis pasiruošimas neretai yra daug svarbesni už fizinę formą. Yra daugybė pavyzdžių, kai, būdamas puikios formos, sportininkas varžybose tiesiog palūžta ir jaučiasi bejėgis. Kiekvienos varžybos yra kitokios ir reikalauja skirtingo pasirengimo.
– Galbūt pakalbėkime apie smagesnius dalykus. Jau penktus metus čiuožiate su Allison Reed, kaip susiėjo jūsų keliai?
– Susipažinome dar 2014-aisiais Taline. Tuo metu abu čiuožėme su buvusiais partneriais, tik aš ruošiausi bene pirmosioms savo šokių ant ledo varžyboms, o ji jau galvojo apie karjeros pabaigą. Kadangi treniravausi kartu su Allison broliu ir sese, per juos ir susipažinome, pradėjome bendrauti.
Pamenu, po kurio laiko Allison vis tik nusprendė sugrįžti į sportą ir atvyko į mokyklą, kurioje treniravausi. Mano partnerė tuo metu buvo patyrusi traumą, taigi šokau vienas. Pasinaudojome proga ir per treniruotes į porą stojome su Allison. Kadangi mums sekėsi neblogai, kai išsiskyrė mano ir ankstesnės partnerės keliai, iškart pagalvojau apie ją.
Motyvacija, nusiteikimas ir geras psichologinis pasiruošimas neretai yra daug svarbesni už fizinę formą.
– Panašu, kad bendrą kalbą suradote labai greitai...
– Tiesa, mūsų charakterio bruožai, humoro jausmas ar bendravimo stilius – labai panašūs, esame labai draugiški, taigi greitai sulipome. Žinoma, reikėjo padirbėti, kad pasiektume panašią fizinę formą, sustiprėtume techniškai ir pan. Tačiau tai natūralu, taip būna visoms poroms.
– Galbūt dabar esate ne tik partneriai, bet ir labai geri draugai? Vis tik kartu praleidžiate labai daug laiko.
– Ji man daugiau nei draugė, veikiau – šeimos narė, kaip sesuo. Kai grįžtame į Lietuvą, ji apsistoja mano šeimos namuose, turi savo kambarį. Mums ji jau tapo sava.
– Nesutarimai ant ledo gali pakišti koją siekiant sėkmingų rezultatų?
– Yra porų, kurių rezultatai puikūs, tačiau per repeticijas partneriai labai nesutaria. Galbūt turi skirtingų tikslų, galbūt skiriasi profesionalumo lygis. Vis dėlto man tai neatrodo sveika. Negali kasdien eiti į repeticijas kaip į kažkokią kankynę ar darbą, kurio negali pakęsti. Aš sportuoju ir dėl malonumo bei saviraiškos galimybių. Manau, kad tik su entuziazmu ateina aukštesni tikslai ir siekiai.
– Čiuožėjai savo karjerą pradeda labai anksti, vaikystėje. Kaip jūs pirmą kartą atėjote į ledo areną?
– Pirmą kartą tėvai mane atvedė, kai buvau ketverių. Tiesa, tada dažnai sirgau, tad neilgai ten užsibuvau. Vėl sugrįžau, kai man buvo šešeri. Pamenu, vasarą daug važinėjausi riedučiais, taigi, užlipęs ant ledo iškart pradėjau čiuožti. Kelis kartus plojausi ant ledo, tačiau sekėsi išties gerai.
Toks gyvenimo būdas pavertė mane pasaulio piliečiu, tačiau, aišku, namai yra namai.
– Kada supratote, kad dailiojo čiuožimo būrelis virs rimta karjera?
– Visokių etapų buvo. Paauglystė buvo savotiškas laikas, kai rūpėjo draugai, kitos veiklos ir entuziazmas sportuoti priblėso. Norėjau mesti čiuožimą, bet tėtis mane sustabdė. Ačiū jam, nes kai dalyvavau olimpiniame jaunimo festivalyje ir pasaulio jaunimo čempionate, pamatęs varžybų užkulisius ir pan., vėl užsidegiau čiuožimu. Tuo metu dar dalyvavau vyrų vienetų varžybose.
Antrasis lūžis įvyko, kai man buvo 21-eri. Supratau, kad Lietuvoje neturime sąlygų, trenerių ir žmonių, galinčių padėti aukštesnio lygio atletams, siekiantiems varžytis tarptautiniuose turnyruose. Ilgą laiką ruošiausi kone savarankiškai, tačiau suvokiau, kad nebenoriu toliau švaistyti savo laiko ir pinigų. Mečiau sportą, pradėjau studijuoti ir dirbti. Vienu metu dirbau gal trijuose darbuose.
Viską pakeitė kvietimas dalyvauti vienos lietuvių televizijos projekte, kuriame į poras stojo profesionalūs šokėjai ir žinomi šalies atlikėjai, aktoriai. Vėl atsirado noras čiuožti. Taip jau sutapo, kad į projektą buvo atvykusi legendinė rusų trenerė Jelena Maslenikova, dirbusi su Margarita Drobiazko ir Povilu Vanagu.
Ji pastebėjo, kad galėčiau pabandyti šokti ant ledo. Taip pasibaigus projektui išvykau į JAV. Kaip tik baigiau studijas ir pamaniau, jog neturiu ko prarasti. Juolab kad visada norėjau išmokti ko nors naujo ir pasisemti žinių iš JAV trenerių. Nuo tada mano entuziazmas niekur nebedingo.
– Išduokite, ką studijavote? Galbūt jau planavote tapti teisininku ar pasukti į verslą?
– Pasirinkau treniravimo sistemas. Gal nuskambės keistai ar net juokingai, tačiau norėjau būti treneriu, padėti kitiems jauniems sportininkams, būti tuo žmogumi, kokio man reikėjo, kai aš norėjau mokytis ir siekti, bet tinkamos pagalbos nesulaukiau.
Net ir vykdamas į JAV maniau, kad pasisemsiu žinių, patirties ir galėsiu būti ta pagalba kitiems. Tačiau viskas pasisuko taip, kad ne tik žinių semiuosi, bet ir iki šiol intensyviai sportuoju.
Psichologinė įtampa neišvengiama, artėjant varžyboms visada sukasi mintys, ar tikrai užteks įdėto darbo, ar tikrai gerai pasiruošei.
– Vis tik karjera jus nubloškė ne tik į JAV...
– Taip, Amerikoje pragyvenau ketverius metus, o kai mūsų mokyklos nebeliko, teko ieškotis kitos vietos. Norėjome tęsti bendradarbiavimą su legendine Marina Zujeva, su ja labai susidraugavome. Taigi porą metų praleidome Vokietijoje, paskui, norėdami pasiekti daugiau, išvykome į Kanadą, Monrealį, čia buvome priimti į akademiją.
Tiesa, pandemija gerokai sujaukė mūsų planus, todėl gerą pusmetį keliavome po Europą ir treniruodavomės visur, kur būdavo galimybės ir ledas: Suomijoje, Italijoje, Vokietijoje, Lietuvoje... Dabar nuo rugsėjo jau visą laiką treniruojamės Kanadoje.
– Pasiilgstate Lietuvos, ar dabar jau save laikote pasaulio piliečiu?
– Toks gyvenimo būdas pavertė mane pasaulio piliečiu, tačiau, aišku, namai yra namai. Pamenu, kai pirmus porą metų gyvenau JAV, į Lietuvą nebuvau sugrįžęs, tad jos labai ilgėjausi. Vėl čia atvykęs supratau, kaip greitai keičiasi miestai ir žmonės. Tiesa, pastaruoju metu, per pandemiją, nemažai laiko praleidau čia.
– O kaip Lietuvoje jaučiasi jūsų partnerė Allison?
– Ji čia jaučiasi sava, viskas aplink sava jai. Gyvename netoli Kauno, taigi, jį Allison jau yra išvaikščiojusi ir gerai pažinusi, savaitgaliais ji mėgsta išvažiuoti pasikultūrinti, lanko muziejus ir pan. Išleidžiu ją ramia širdimi, nes aiškiai žinau, kad tikrai nepaklys. (Juokiasi.) Vietos kultūrą ji labai greitai sugėrė ir lengvai pritapo. Kaip ir minėjau, žmonės darosi vis atviresni, draugiškesni ir vis geranoriškiau ir šilčiau priima užsieniečius.
Beje, Lietuvos ji jau matė gal net daugiau nei kai kurie vietiniai. Kai važiuojame, pvz., prie jūros, ji visuomet prašo kur nors užsukti ir pasižvalgyti, tad jau yra aplankiusi ir daugelį kitų Lietuvos miestų ir miestelių.
Nors mūsų darbas sunkus, jei jis atsiperka, visada su kaupu. Tai mums yra didžiausias pasiekimas.
– Kai visą laiką užima treniruotės, o neretai esi nubloškiamas į skirtingas šalis, asmeniniam gyvenimui lieka laiko ir vietos?
– Sunkiai. Bandai viską suderinti, bet nieko negali padaryti, nes visada gyveni tarsi pakibęs, pvz., pastaraisiais metais teko gyventi pagal susiklosčiusias aplinkybes, daug keliauti. Taigi, daugiausia susitelkęs esu į sportą.
– O kas laisvalaikiu prablaško nuo sporto?
– Esu krapštukas. Randu visokiausių hobių – mėgstu daryti ką nors susijusio su muzika, esu automobilių entuziastas, būdamas Lietuvoje randu visokiausių veiklų namuose su tėvu. Kiekvienas savaip užsiima. Allison kultūrinasi ar skaito, o aš ką nors kito prasimanau...
– Vis tik sugrįžkime į arenas. Kai mūsų pora dalyvauja čempionate, vėl sukyla susidomėjimas dailiuoju čiuožimu, rodos, atsiranda vienybės. Kokią dailiojo čiuožimo ateitį mūsų šalyje matote?
– Sudėtinga ir plati tema. Juk nesvarbu, apie kokią sritį kalbame, vienas žmogus nieko nepadarys, net ir būdamas profesionalas. Jam reikalinga komanda, užnugaris, pagalba. Kai atletas turi užnugarį, komandiškai žengia į priekį, siekia bendro tikslo ir pasiekia gerų rezultatų. Lietuvoje, mano manymu, situacija yra sudėtinga, ne tik kalbant apie dailųjį čiuožimą. Jei bus toks atmestinis požiūris į sportą, pasieksime krachą.
Deja, kol kas nepanašu, kad mokame susitelkti dėl bendro tikslo, veikiau dar išlikęs žmonių noras kitam įkąsti, kitą sumenkinti, jam pakenkti. Su tokiu nusiteikimu nieko nepadarysime, nes net jei ir atsiranda kas nors, kam netrūksta entuziazmo ir noro padėti, jis neretai nuleidžia rankas ir paskęsta tame neigiamų dalykų liūne. Deja, savaime niekas nenutinka.
Ji man daugiau nei draugė, veikiau – šeimos narė, beveik kaip sesuo.
Pavyzdžiui, treniruodamasis užsienyje matau visai kitokią situaciją. Pas mus trūksta ne tik specialistų, bet ir tinkamo požiūrio. Sportininkas – taip pat žmogus, jis nenusipelno būti trypiamas ir baudžiamas už menkiausią klaidą ar nesėkmę. Mūsų žmonės puola kritikuoti ir peikti, nesusimąstydami, kad sportininkas įdeda visas jėgas ir kartais rezultatų siekia net neturėdamas tam tinkamų sąlygų.
Svetur žmonės viską priima kitaip. Kitaip elgiasi ir treneriai – jiems svarbi sportininko būsena, motyvacija, atmosfera, kuriai esant atletas dirba. Akademijoje, kurioje treniruojamės, formuojamas suvokimas, kad, nepaisant to, kas vyksta aplink, kaip viskas atrodo nesąžininga ar nemalonu, niekas nėra prarasta ir galima judėti toliau. Viską galima įveikti, kai yra tinkamas nusiteikimas ir noro. Deja, ne visada atrodo, kad Lietuvoje užtenka ir vieno, ir kito.
– Kaip sakėte, jūsų kelyje buvo visko – ir abejonių, ir pertraukų, ir kūrybinio malonumo, ir psichologinės įtampos, ir dūžtančių olimpinių vilčių... Ar žinodamas, koks tas čiuožėjo kelias, vėl juo eitumėte?
– Galiu tvirtai pasakyti, kad savo kelio tikrai nekeisčiau į nieką. Kiek išmokau, pamačiau ir patyriau per dailųjį čiuožimą – daug žmonių net ir išleidę krūvas pinigų negauna to nė krislo. Taigi, nepaisydamas visų sunkumų, ir vėl rinkčiausi šį kelią.
