„Kai leidau knygą apie 1939 m. Europos krepšinio čempionatą Kaune, ten prisistatydamas parašiau, kad krepšinis – mano pirmoji ir vienintelė meilė, o žmona sako: „Tai ką, o aš ne?“ – interviu LRT.lt kalbėjo žurnalistas Vidas Mačiulis, kurio kuriama laida „Krepšinio pasaulyje“ šiemet švenčia 30-ies metų jubiliejų. Jis papasakojo ir apie bendravimą su krepšininkais – kaip pelnė jų pasitikėjimą ir kodėl niekada nebeužduos klausimų Šarūnui Jasikevičiui.
– Kalbamės labai neeilinėje vietoje: LRT Kauno studijos pastate, kabinete, kuriame kadaise dirbote jūs. Koks jausmas būti čia jau ne kaip žurnalistui, bet kaip pašnekovui?
– Kiekvieną kartą, kai praeidavau pro šalį, aš galvodavau, kaip būtų malonu užeiti, juk 35 metus ir 5 mėnesius dirbau čia. Neseniai paprašiau, kad man leistų studijoje, kurioje aš pradėjau dirbti 1992 m. sausio 11 d., parengti 30-mečiui skirtą „Krepšinio pasaulyje“ laidą. Studija didžiulė, graži, šitiek buvo paruošta laidų.
O atsisėsti šitame kabinete... Aš gal esu per daug jautrus žmogus ar tikiu, kad kiekvienas žmogus turi ryšį su kokia vieta. Aš tą jaučiu čia. Pavyzdžiui, važiuojant automobiliu ryte arba naktį prabudus, kildavo minčių, bet čia, šiame kabinete, būdavo, net nežinau, kaip pavadinti tą didžiulį įkvėpimą, gimdavo scenarijai ir idėjos.
– Žurnalistikoje jūs dirbate 57 metus: buvote ir korespondentu, ir redaktoriumi. Matėte žurnalistiką ir sovietmečiu, matote ir dabar – Nepriklausomos Lietuvos metais. Pasidalykite prisiminimais – kokios akimirkos iš darbo žiniasklaidoje jums labiausiai įstrigo atmintyje?
– Mes buvome kaip vilkšuniai, pririšti šeimininko prie būdos, ir lodavome tada, kada liepdavo. Turėdavome iš anksto dviem savaitėms sudaryti planus „Panoramai“. Ar jūs galite įsivaizduoti? Iš kepurės rašydavome, paskui reikėdavo apginti, tikrindavo. Mes vykdėme viską. Aš visas Kauno įmones žinojau, sėsdavome į autobusą, nuvažiuodavome, pavyzdžiui, į Šančius ir nufilmuodavome penkis siužetus.
– Negi nebūdavo tarnybinių automobilių žurnalistams?
– Ne. Jau kai mes pradėjome televizijos laidas daryti, tai gavome tokį nedidelį sunkvežimį. Tai mudu su operatoriumi važiavome į Raudondvarį, kur buvo mechanizacijos ir elektrifikacijos institutas. Privažiuojame prie pat, išlipame, o žmonės nustebę bedė: „Va, televizija su sunkvežimiu atvažiavo!“ Paskui gavome nurašytą iš Vilniaus kažkokį moskvičių. Viskas, ką Vilnius duodavo, būdavo tik nurašyta. Bet spalvotą televiziją Kauno studijai nupirko miestas!
1987 m. atėjo vyriausiasis redaktorius, sakė: reikia naujų laidų, turime ką nors sugalvoti, kad būtų apie Atgimimą. Taip gimė „Sekmadienio rytą“, muzikinė publicistinė laida, kažkiek laisviau galėjome dirbti. Bet kiekvieną savo laidą veždavome cenzoriams, jie viską perskaitydavo. Juk, anot jų, Kaune nebuvo armijos, nors kareiviai vaikščiojo kiekviename žingsnyje, neaišku, kiek mieste gyventojų, negali Šančiuose visur filmuoti, kadangi ten buvo karinis dalinys, uždrausti buvo tokie dalykai.
Turėdavome iš anksto dviem savaitėms sudaryti planus „Panoramai“. Ar jūs galite įsivaizduoti? Iš kepurės rašydavome.
– Jūs čia, LRT Kauno studijoje, dirbote ir lemtingąją Sausio 13 d. Tuomet būtent Kauno televizija perėmė ryšį iš sostinės, kai dingo signalas. Papasakokite apie tą parą: kaip atrodė darbas? Ar buvo jaučiama baimė, kad galbūt tai paskutinės laidos, kurias gali išvysti žmonės?
– Dvi savaites kiekvieną naktį budėdavo inžinierius, operatorius. Atvažiuoju čia išvakarėse, daug žmonių rinkosi. Sekmadienį 9.30 val. turėjo prasidėti mano laida. Pabuvau, patvarkiau, gal apie vidurnaktį išvažiavau namo, nusiprausiau, jau eisiu gulti, bet įjungiau televizorių. Balsai iš Vilniaus sklido.
Nieko nelaukdamas įšokau į mašiną, nebuvo jokios baimės, bet galvojau apie būsimą žentą: jis atliko praktiką studijoje Vilniuje, net vieną kamerą išnešė tą naktį. Įsijungė mūsų studija, Modestas Patašius šneka, kad jau yra žuvusiųjų. Aš įbėgu į studiją, buvau su kostiumu, bet nesiskutęs. Jokios baimės – vedžiau. Suteikiau žodį kitiems. Ateidavo darbininkai, vertėjai buvo, mus juk Nijolė Baužytė informuodavo telefonu iš Vilniaus, pasakojo, ir aš viską kalbėjau į mikrofoną. Ji sako, o aš dubliuoju.
Ir gal 4–5 val. ryto ateina Raimondas Šeštakauskas, jis griežtu tonu sako: „Prašome palikti studiją, lieka tik vykdomojo komiteto pirmininkas, jis informuos.“ Išeina visi, aš lieku studijoje, skambino vykdomojo komiteto pirmininkas, jis pasakė, kad sėdėčiau ir vesčiau toliau. Atsakau, kad televizijos direktorius uždraudė, kad negalima, jei mes kalbėsime, atvažiuos tankai, mus sudaužys.
Niekad nepamiršiu, kad išdirbau, neišėjęs iš studijos, apie 11 valandų. Tai yra įrašyta Lietuvos rekordų knygoje. Jau kolegos rašo raštelius, kad eičiau pailsėti, pavargęs atrodau. Laisvės alėjoje buvo televizoriai sustatyti ir žmonės eidami žiūrėjo. Pagalvojau: gerai, reikia galbūt išeiti. Nusileidau žemyn, į kiemelį, – pilna žmonių, vienas prie kito stovėjo. Jie skandavo „ačiū, ačiū“, „Vidai Mačiuli“. Kaip pradėjau verkti!
Skambino vykdomojo komiteto pirmininkas, jis pasakė, kad sėdėčiau ir vesčiau toliau.
Grįžau namo, pagalvojau, kad pamiegosiu ir grįšiu dirbti. Bet negalėjau užmigti. Staiga kilo mintis: 21 val. Lietuvos televizija transliuoja „Panoramą“. Vilniuje studija užimta, tai mes turime padaryti iš čia „Panoramos“ laidą. Atvažiuoju, sakau Raimundui, kad darome laidą. Tas klausia, kas ves, čia nieko nėra. Sakau, kad mudu tą padarysime. Reikia susiskambinti, atsiųs siužetų iš Panevėžio, Klaipėdos, savų sudėsime, pakalbėsime ir pravesime.
Jis turėjo juodą kostiumą ir baltus marškinius, o aš apsivilkau čia turėtą baltą kostiumą, juodus marškinius. Jis nustebo, o aš sakau, kad kur saulė – ten ir šešėlis. Gedulas vis dėlto buvo, bet saulė nušvis. Pravedėme laidą, laikėme žvakes rankose ir žuvusiųjų atminimui padarėme laidą.
Gal po trijų ar keturių dienų televizija gauna laišką: „Niekšas Vidas Mačiulis! Tauta kenčia, visi verkia, žmonės nužudyti, o jis su baltu kostiumu.“ Nors ir sakiau, kad kur saulė – ten šešėlis. Komunistų išpera, Maskvos agentu pavadino. Paėmiau tą laišką, pasirašė buto numerį ir t. t., galvoju, nuvažiuosiu ir pažiūrėsiu jam į akis. Tokiais sulūžusiais laiptais užlipau, radau butą, jau ruošiausi belsti į duris, bet pamaniau, ko aš žeminsiuos. Aš padariau savo darbą, kaip jūs norite, taip ir galvokite.
– Šiemet sueina 30 metų jūsų kuriamai laidai „Krepšinio pasaulyje“: 1207 laidos, galybė įvairiausių pašnekovų. Papasakokite, kaip kilo mintis kurti šią laidą?
– LTV 2 mes įkūrėme Kaune, reikėjo savų, originalių programų. Aš turėjau „Sekmadienio rytą“, toliau ėjo ir iškart sakau, kad viskas, turime daryti laidą apie krepšinį. O kodėl apie tai? Aš nuo 1979 m. ėmiau Kauno sporto halėje daryti laidas „Time Out“: gyvas interviu prieš rungtynes su žaidėjais, treneriais. Ir man tas krepšinis buvo viskas.
Klausia manęs, ką duosiu, kaip duosiu. Tai galvoju: sausio 8 d. vyko „Žvaigždžių diena“ Ispanijoje, žaidė Arvydas Sabonis ir buvo nuvažiavęs Aleksandras Kosauskas ir Arūnas Pakula. Jis buvo Lietuvos krepšinio federacijos atstovas. Jie parskrido į Vilnių sausio 11 d., pasikviečiau juos, buvau užsiprašęs, kad kasetę parvežtų.
Jie grįžo, apie 10 val. pradėjome laidą, bet tiek kalbėjome, kad tik apie pusę pirmos baigėme laidą. Ir paskui A. Kosauskas pasveikino su pirmąja laida, galvojau, o kodėl man to nedaryti. Ir viskas – visi pritarė.
„Krepšinio pasaulyje“ pavadinau gal po mėnesio. Ilgai galvojau, kaip pavadinti. A. Pakula buvo išleidęs prieš keletą metų tris žurnalus „Krepšinio pasaulis“: pirmieji – spalvoti, bet paskui nutrūko. Tai paklausiau, ar jis neprieštarautų, jei pasiskolinsiu truputį kitokį pavadinimą televizijos laidai. Leido.
– Bene kiekvienas žymesnis Lietuvos krepšininkas dalyvavo jūsų laidoje, o jūs pats irgi mėgstamas jų. Pavyzdžiui, esate buvęs Arvydo ir Ingridos Sabonių vestuvėse, neseniai feisbuke dalijotės nuotraukomis, kaip kadaise supote jų sūnų, dabar – NBA žvaigždę Domantą. Kaip pavyko užsitarnauti tokį krepšininkų pasitikėjimą?
– Nebuvo žurnalistų. O kai darydavau „Time Out“, jie matydavo, kad aš darau iš širdies, nemeluodavau, neprikurdavau. Aš matydavau, ką jie išdarinėja. Dabar yra angelai lyginant su anų laikų krepšininkais.
Kitas dalykas – mano žmona Teklė Mačiulienė buvo tuometinės „Kauno tiesos“ (vėliau „Kauno dienos“ – LRT.lt) redaktorė. Jai irgi reikėjo medžiagos, tai su slapyvardžiu darydavau darbą jai, nes būdavo draudžiama taip dirbti.
Ir krepšininkai labai sunkiai kalbėdavo anksčiau. Kažkada 16-mečiui A. Saboniui parašiau tekstą, jis po to skaitė. Su tėvais susipažinau ir tapome kaip giminės. Man praneša, kada Arvydas, Ingrida grįš, kada vaikiukus parveš. Iki šiol palaikau ryšį su Arvydu. Susirašinėjame daugiau.
Aš suprantu, kad dabar krepšininkams atsibosta, kai yra jau šitiek žurnalistų ir apie tą patį klausia. Jiems sunku. Bet, kita vertus, manęs klausia, kaip prašnekinu A. Sabonį? Aš visada iš akių matau, kada su juo galiu kalbėti, apie ką noriu, o kada būna piktas arba jam skauda.
– Kokį įspūdį jums palieka jaunesnės kartos krepšininkai? Į jubiliejinę laidą atėjo Edgaras Ulanovas, kuris beveik vienmetis yra su „Krepšinio pasaulyje“, iš socialinių tinklų matyti, kad su Roku Jokubaičiu labai bendraujate.
– Net nežinau. Aš tik prieinu, pašneku. Gal iš pagarbos, kad senelis? O su R. Jokubaičiu ar Roku Giedraičiu – ypač su tais, kurie Kaune sukasi, aš jų paklausiu, patariu jiems.
Su Jonu Valančiūnu nuo 15 metų bendrauju. Sakydavo, kad „Lietuvos ryte“ Rimas Kurtinaitis engė, tai Jonas prašydavo pakalbėti su treneriu, kad nespaustų. Sakiau, kad nekalbėsiu, galiu paprašyti, kad dar labiau spaustų, – jis tave žmogumi padarys. Ir paskiau dariau interviu, paklausiau, ar prisimena šį mūsų pokalbį. Atsakė, kad taip, ir pridūrė, kad teisybę sakiau, padėkojo R. Kurtinaičiui.
– Beje, jūsų anūkės Salomėjos vyras taip pat yra krepšininkas – buvęs žalgirietis Marius Grigonis. Galbūt jūs juos ir supažindinote?
– Ne. Jie Jėzuitų gimnazijoje mokėsi ir Salomėja mokslo metams buvo išvykusi į JAV, o kai grįžo, jau pateko į kitą klasę. Nueina pavėlavusi, viena laisva vieta, o ten Marius sėdi.
Jei atvirai, sakyčiau, kad man su Mariumi sunkiausia daryti interviu arba paklausti ko nors. Jis galvoja, kad gal to nereikia, gal paskui per televiziją pasakys. Turbūt dėl to.
– Po krepšinio rungtynių, ypač pralaimėjus, treneriai emocijas kartais išlieja ir ant žurnalistų. Ar dažnai kliūdavo ir jums?
– Ne, niekada neteko. Iki Šarūno Jasikevičiaus. Nors su juo nuo nežinia kada bendraudavau, kad ir kur žaisdavo, visad grįžus būdavo interviu, su tėvais pažįstami. Žinote jo charakterį. Buvo viskas gerai. Ir po metų ar dvejų, kai jis jau buvo vyriausiasis treneris, vienose rungtynėse labai prastai žaidė kažkuris žaidėjas, nepamenu pavardės. Ir aš klausiau: jeigu matyti, kad jis nebegali šiandien žaisti, ar reikia vėl leisti jį į aikštelę, nes dėl to buvo pralaimėta?
„Koks klausimas, pasakyk!“ – taip net valdingai tarė. Sakau, kodėl leidžiamas ir pan., tai jau kaip rėžė, kad kai pats būsiu treneris ir t. t. Tada daviau žodį: viskas, niekada daugiau neklausiau, kam man šito reikia.
Po savaitės vėl jis ateina į spaudos konferenciją, aš sėdžiu, nieko neklausiu. Matau, kad jis vis į mane žiūri ir sako: „Tai va, laimėjome, kad Mačiulis nepyktų, jog pralošėme.“ Tai po šito aš jaučiau, kad meilė ir abipusis pasitikėjimas išblėso.
Sukūriau filmą apie jį, grįžo jis į Kauną, buvo spaudos konferencija. Ir matau, kad jis į mane žiūri, stebisi, kodėl nieko neklausiu. O aš tiesiog tyliai laikau telefoną, filmavau.
– Jūs savo laidoje tarsi žmogus orkestras: užsiimate ir žurnalistiniu darbu, ir filmuojate, kalbinate krepšininkus, tikriausiai dirbate nemažai darbo, kurio žiūrovas ir nemato. Iš kur tiek entuziazmo, energijos, kur jūsų paslaptis?
– Aš galvoju, kad čia genai. Mano tėtis buvo labai darbštus, 95-erių išėjo į Amžinybę, mama – 86-erių. Tą patį galiu pasakyti apie sūnėną Nerijų Mačiulį („Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas – LRT.lt). Aš vieną kartą jam sakiau – kaip tu šitiek rašai, iš kur turi tą ugnelę? O jis klausia, iš kur pas mane tiek. Vadinasi, kažkur jau mūsų giminėje. Jis šeimos medį padarė nuo 1774 m. Visi buvo eiliniai žmonės, ne bajorai, ne dvarininkai, ne turtuoliai. Aš galvoju, kad gal dėl to.
– Laikydamas krepšinio kamuoliuku papuoštą mikrofoną su žiūrovais sveikinatės 30 metų, laida buvo transliuota per kelis skirtingus kanalus. Reta laida tiek metų išsilaiko. Sakykite, kaip jums pavyko tai padaryti? Ar būta etapų, kai laidos galėjo nebelikti?
– Ne, nebuvo. Kažkada nufilmavome 2 metų 2 mėnesių berniuką, varinėjantį ir mėtantį kamuolį aikštelėje, – Simą Lukošių. Šiandien jis yra viename iš geriausių JAV universitetų, kur krepšinis stipriausias, žaidžia startiniame penkete. Tai aš visą laiką temų turėjau, man reikėjo pasiimti.
Aš pasakysiu, kodėl aš išsilaikiau. Visi sporto žurnalistai žiūri į skaičius lentelėse, o aš stebiu, kitaip žiūriu į tą gyvenimą. Darė Karolis Tiškevičius (Basketnews.lt žurnalistas – LRT.lt), kažkada interviu klausė, kodėl kvailus klausimus užduodu, ne apie krepšinį. Taip, aš apie vaikelį galiu paklausti, ar jis matė rungtynes, įsijungęs televizorių, kaip žmona ir pan.
Žurnalistas turi dvi akis, dvi ausis, bet vieną galvą ir širdį – tu turi viską per save perleisti. Aš jauniems visada sakau: nekritikuokite. Įsivaizduokite, jeigu esate jo vietoje ir metate klausimą, kodėl neįmetė ar kad treneris gal nevykęs. Čia jau kaip komentatoriai, kurie moko visus sėdėdami prie mikrofono. Tokį klausimą duoti gali tas, kuris buvo treneris ar žaidėjas. Aš neturiu tam teisės. Aplink paklausdavau, kad paaiškintų.
Medžiagos visada turėdavau. Mirė kadaise žymus krepšininkas, tada, atrodo, „Lietuvos žinios“ rašė: „Iki kokio lygio nusigyveno Mačiulis – laidotuves parodė!“ Ir dar pabrėžė – negana to, kad parodė, dar draugų mintis užrašė apie mirusįjį. „Viršūnė!“ – rašė jie. Taip pat nepatiko, kad paskelbiau dainų apie krepšinį konkursą.
Kaip sunku būti pirmam! Taigi tokios laidos niekada nebuvo. Kad ir ką padarydavau, būdavo kritikos.
Žurnalistas turi dvi akis, dvi ausis, bet vieną galvą ir širdį – tu turi viską per save perleist.
– Dabar nestinga laidų, tinklalaidžių apie krepšinį, yra ir naujienų portalų, kurie atsidavę šiai sporto šakai. Kaip jūs vertinate krepšinio žurnalistiką šiandien, ar reikėtų kur pasitempti?
– Aš galvoju, kad turėtų būti solidžiau. Tie „podkastai“ valandą ir dvidešimt minučių trunka. Daug minčių, daug įdomių dalykų, bet kai ateina ir pradeda kalbėti vienas apie kitą: kokie gražūs marškiniai, kaip miegojai, ką valgei... Jie patys, kai žiūrės po kiek laiko, juoksis iš to, kokio lygio buvo.
Aš lenkiuosi, kad žurnalistai laisvai kalba angliškai, jeigu reikia – turbūt ir prancūzų, ir kitomis kalbomis. Kad jie yra drąsūs, aš nebūdavau toks. Atsiklausdavau, ar galėtų susitikti, o čia skambina ir iškart prašo komentaro, o jei nekalbės, tai taip ir parašo.
Nenoriu kritikuoti, talentingi, bet reikėtų pačiam pasižiūrėti, ką padarai. Aš visą laiką peržiūriu savo laidas, matydavau, ką reikėdavo kitaip padaryti.
Niekas nežino, na, tik žmona žino: jeigu mane pakritikuoja, o jeigu ir matau, kad gal ir teisingai, aš visas jėgas sudedu, tobulinu tą vietą, kad būtų dar geriau. Gyrimai mane nervindavo, galvodavau, kad ko nors nori arba nori įsiteikti, man padlaižūnai netinka.
– Esate minėjęs, kad didžiausios jūsų gyvenimo meilės yra žmona Teklė ir krepšinis. Sakykite, kaip jūsų žmona žvelgia į jūsų užsidegimą krepšiniu?
– Kai leidau knygą apie 1939 m. Europos krepšinio čempionatą Kaune, ten prisistatydamas parašiau, kad krepšinis – mano pirmoji ir vienintelė meilė, o žmona sako: „Tai ką, o aš ne?“
Kai pasakau, kad jau viskas, tikrai reikia baigti su laidomis, tai ji taria: „Vidulinka, taigi tavo čia vieta, tau lygių nėra.“ Antra vertus, sakydavo, kad žmonos dėka aš atsiradau televizijoje, o priešingai – mano kritika ir mano patarimai lėmė, kad ji klestėjo „Kauno dienoje“.
Prisistatydamas parašiau, kad krepšinis – mano pirmoji ir vienintelė meilė, o žmona sako: „Tai ką, o aš ne?“
Čia ir laimė. Jeigu ji būtų gydytoja, pedagogė, nežinau kas, o ne žurnalistė, mes būtume tikrai negyvenę. Nes ji žino, kiek reikia čia atsidėti valandų. Ir aš žinodavau: rytą išeina leisti laikraščio, o ji turi paskutinė pasirašyti. 22 ar 23 val. baigdavo darbą, bet padarė laikraštį 110 tūkst. egzempliorių.
Kai esame tos pačios profesijos, mes vienas kitą palaikome. Teisingai man pastabas sakydavo.
– Dažnai jų sulaukiate?
– Po du kartus žiūri laidą. Pirmą kartą gal neįsigilino, nesuprato, kodėl vienaip ar kitaip ką nors padariau, o po antro karto jau suprato potekstę.
– Pats kilote iš Miškinių kaimo Kauno rajone, visą gyvenimą dirbote Kaune. Gal svarstėte kada keltis gyventi ir dirbti į sostinę?
– Mačiulienę paskyrė žurnalo „Kinas“ redaktore Vilniuje. Tai buvo jos svajonė. Man turbūt 1982 m. Kinematografijos komiteto pirmininkas paskambina – turime susitikti, atvažiuok į Vilnių. Atvykau, sako, kad reikia jam pavaduotojo dokumentiniam filmui, sako, kad aš juo būsiu.
Sakau: ne, mano tėvai čia, Kauną myliu, kur mes gyvensime? Jis sako, kad bus pasirūpinta. Perėjau per visus Centro komiteto skyrius, reikėdavo, kad biuras patvirtintų. Sutikau, žmona laiminga buvo, kad kino žurnalo redaktorė bus. Ir turėjau po poros dienų važiuoti jau į Vilnių, mane patvirtino. Nuvykau pas tėvus, jiems padėdavau, bene kasdien nuvažiuodavau. Pasakiau, kad išvažiuojame gyventi į Vilnių. Mama verkti pradėjo, tėvukas apsikabino, tarė „laimingai, vaikeli, tu mus jau pamirši“.
Paskui atvažiavau į Kauno televiziją, kur dar dirbau, atsisėdau kambarėlyje, pradėjau žliumbti. Telefono skambutis, su manimi nori kalbėti pirmasis sekretorius. Klausė, ar tiesa, kad išvažiuoju į Vilnių. Sakiau, kad nenoriu, bet viskas, sutikau, o tuoj tvirtins, aš negaliu. Tada uždavė klausimą: ar pats noriu, ar nenoriu į Vilnių? Atsakiau neigiamai, tikrai nenoriu. Sako, kad pasikalbės, suderins, dar kartą pasitikslino, ar tikrai nenoriu.
Kitą vakarą vėl sulaukiau telefono skambučio, rūstus balsas tarė, kad tokio durniaus dar nematė, ir numetė ragelį. Žmona labai verkė, nes kinu domėjosi. Buvo nuoskaudų, bet viskas gerai išėjo.
– Kuri Kauno vieta jums yra pati mieliausia, arčiausiai širdies, o gal susijusi su smagiausiais prisiminimais?
– Karo muziejaus sodelis man yra viskas. Ir Vienybės aikštė. Su būsimąja žmona čia ateidavome, šnekėdavomės. Ir ta varpų muzika... Kiek kartų aš esu užlipęs į bokštą. Dabar labai gražu, bet anksčiau, kai buvo stelos, kai buvo daugiau žalumos, man buvo mieliau. Dabar per daug man granito.
– Žurnalistu dirbate daugiau kaip pusę amžiaus: ar nebuvo minčių keisti profesiją?
– Niekada. Jei dabar vėl iš naujo pradėčiau, tik tą patį daryčiau. Aš ožiaragis esu, sausio 18 gimęs, tai visi bruožai atitinka: kūrybingas, užsispyręs, piktas, ištikimas. Su žmona visą gyvenimą gyvenome ir gyvensime, tikrai jau neišsiskirsime, nes juk kiek čia beliko – viskas atitinka.
Kai buvau penktoku Juozo Zlotkevičiaus Kulautuvos vidurinėje mokykloje, mums pasiūlė išmokti fotografuoti. Pamokė kompozicijos, parodė, kaip ryškumą užtikrinti, o tada kokie fotoaparatai buvo! Patiems reikėjo išryškinti juostą, patiems viską spausti. Kaip gyvenime pravertė! Kai pradėjau su „Žalgiriu“ po užsienį keliauti, man nereikėjo operatoriaus – pats viską filmavau.
Vėliau į mokyklą pakviečia Vytautą Kybartą, diktorių, aktorių. Kaip dabar prisimenu: salėje žvakės uždegtos, jis dėvi baltą kostiumą, eilėraščius deklamuoja, papasakojo, kaip ryte įjungia mikrofoną, pradeda programą. Mane taip jo išvaizda, balsas užkerėjo! Dar lietuvių kalbos mokytoja ir mokyklos direktorė Valerija Smilgienė man sakė, kad turiu tapti aktoriumi. Kodėl? Sako, kad išvaizdus, drąsus ir taip toliau. Bet radijas man buvo viskas.
Jei dabar vėl iš naujo pradėčiau, tik tą patį daryčiau.
Aš namuose leisdavau plokšteles, skaitydavau žinias ir priversdavau savo tėvus klausytis. Pavyzdžiui, „šiandien skambės valsas, o valso fone jums paskaitysiu žurnalo ištrauką“. Ne aš sugalvojau, o kažkas iš viršaus. Ir mokykloje panašiai dariau: fizikos kabinete buvo garso stiprintuvai. Ištempiau laidus į koridorių, ten prijungiau mikrofoną, pradėjau muziką leisti, su ta pačia mokyklos direktore interviu padariau. Ji man tai vėliau priminė klasės susitikime.
Kai mokiausi 11-oje klasėje, buvo skelbimas, kad Kauno radijui reikalingi vyrai diktoriai. Reikia atsiųsti pareiškimą, bet priimami baigę 11 klasių, o aš dar nebaigęs. Vis tiek parašiau, atvažiavau čia: apie 200 vyrų norėjo tapti diktoriais. Reikėjo eilėraštį pasakyti, biografiją papasakoti ir spaudos apžvalgą padaryti. Tai likome mes keturiese. Padarė pertrauką, priėjau prie Vytauto Kybarto, sakė, kad pateksiu, labai balsas geras, drąsus esu.
Bet per valandos pertrauką prisistatė prie manęs Vladas Daugėla, Kauno radijo jaunimo laidų redaktorius. Sako: „Ką tu, robotu nori būti?“ Sakau: ne, diktoriumi noriu būti. O jis man vėl kalba, kad diktoriai yra robotai: jis parašo tekstą, jie tik paskaito. Jis neva mato, kad aš galiu reportažus, interviu daryti. Suabejojau, o jis ir sako: „Niekur neisi, dirbsi čia, man reikia jaunų žmonių.“ Tą patį šeštadienį iškart pasiėmėme reporterį ir nuvažiavome į studenčių bendrabutį Vydūno alėjoje daryti reportažo, kaip jos praleidžia laisvalaikį. Netrukus patekau dirbti į rajoninį laikraštį.
Ten pirmiausia davė paprastą motociklą, paskui – su priekaba. Tais laikais solidu buvo, visur nuvažiuodavau, istorijų pririnkau. Visą laiką bendradarbiavau su radiju. Iš Kauno rajono pats ruošdavau informaciją, ateidavau ir skaitydavau. Buvau komjaunuolis, tegul į mane mėto akmenis dabar, bet nieko nenužudžiau. Po beveik trejų metų darbo rajoniniame laikraštyje man paskambino antrasis sekretorius, toks rusas, sako, kad būsiu pirmuoju sekretoriumi. Atsisakiau, sakiau, kad mano bloga sveikata, buvau toks paliegęs tada, jaunystė buvo sunki, dabar aš erelis esu.
O tas piktinosi, kaip čia galiu šitaip sakyti. Partija liepia, todėl ir būsi. Ne, sakau, nebūsiu. Atsakė: „Pagalvok, jeigu neisi, išmesime iš redakcijos.“ Man patiko, sakau, gerai, pagalvosiu. Grįžtu, stovi redaktorius Gutmanas Šmerkovičius ir sako „viskas, Vidai, tavęs aš neturiu“. Sėdžiu, galvoju, ką daryti, ašaros sunkiasi. Suskamba telefonas, skambina Vytautas Andriejaitis iš Kauno televizijos, kviečia ateiti, reikia pasišnekėti. Atėjau, paklausė, ar nenorėčiau televizijoje dirbti. Sakau, kad nors ir dabar.
Priimtas, beje, buvau vasario 16 dieną, bet darbo knygelėje buvo įrašyta vasario 17 d. Tiesa, vėliau nutiko su tuo susijusi istorija. Apačioje tokį žaidimą žaisdavome, laimėjau, o kolegos sakė, kad turiu pastatyti, nes čempionas. Sakau: tai ne, rytoj, nes važiuoju pas mamą, ji man žadėjo, kad skilanduką paruošė. Ir tariu, kad vasario 16-ąją atsivežu skilandį, butelį ir atšvęsime!
Tyla. Ir aš pats paskui sutrikau, kodėl jie taip užtilo. Redaktorius pasiūlė eiti pakalbėti dėl laidos. Lipame laiptais, sakau, kad viskas padaryta, ką dar duoti. Tyli, nieko nesako. Klausiu, kas yra. Nuėjome į sekretorės kambarį, nieko nesakė, uždarė duris. Ir tada jau girdžiu: „Ką tu kalbi? Ką galvoji? Vasario 16-oji?“ Sakau, atsiprašau, aš ne apie tą Vasario 16-ąją galvojau, ne apie Nepriklausomybę. O jis piktai ir garsiai sušuko: „Apie ką?!“ Tai ir sakau, kad dešimt metų, kai dirbu televizijoje, tai proga. Išsivarčiau.
