Šiaip humoro funkcija – tiesiog prajuokinti žmones, bet idealiu atveju – taisyti blogus visuomenės įpročius, mano komikas Airidas Jankus. LRT RADIJO laidoje „Tuzinas“ jis pastebi: anuomet žmonėms buvę juokingi rasistiniai, homofobiški anekdotai, o dabar juokiamasi nebent iš pačių homofobų.
Komiką A. Jankų kalbina naujas LRT RADIJO laidos „Tuzinas“ vedėjas Ignas Klėjus.
– Man įdomu išsiaiškinti, kaip jaunas komikas kaip tu apskritai mato humoro funkciją Lietuvoje?
– Mano geriausias skaitytas humoro funkcijos apibrėžimas yra prancūzų filosofo Henrio Bergsono. Atrodo, 20 a. pradžioje jis yra pasakęs: humoro funkcija – taisyti blogus visuomenės įpročius. Nesu skaitęs nieko geresnio, kas apibūdintų humorą. Iš esmės yra pašiepiami tam tikri veiksmai, idėjos, kas, tavo nuomone, yra juokinga. Pavyzdžiui, mūsų atveju dažniausiai pašiepiami visokie sovietiniai dalykai, dar užsilikę tarp senelių, tėvų.
– Keičiami ydingi įpročiai?
– Idealiu atveju. Šiaip funkcija – prajuokinti žmones. Manau, kad dauguma rašo tuos juokelius ir tiek. Nesakau, kad aš galvoju kažkaip kitaip. Pagalvoji kažką – gerai, juokinga. Papasakoji ant scenos prie atviro mikrofono, žmonės juokiasi – viskas. Kartais daugiau ir negalvoji.
– To kaip asmenybei, komikui užtenka, kad žmogus juokiasi?
– Pradžioje – taip. Po to kartelė vis tiek auga. Kartais žinai, kad juokelis suveiktų, bet galvoji: „Man jau reikėtų kartelę laikyti aukščiau“, tad net nenaudoji. Kartais, būna, panaudoji, o po to pats net nepajautęs pašalini iš savo programos, supranti, kad tai galbūt lėkšta, neskoninga.
– Lietuviškas humoras. Dabar, man atrodo, yra lietuviško humoro stogas, jam pamatas buvo paklotas labai seniai. Ten, kur visi komikai gyvena, yra stand-up`o komedija. Kaip manai, kodėl toks žanras į Lietuvą atėjo taip vėlai? Jis dar net ne paauglys.
– Jau 12-i metai. Gal daugiau galėtų papasakoti Paulius Ambrazevičius, nes jis buvo vienas iš stand-up`o pradininkų kartu su Modestu Vaišnoru ir kitais kolegomis, kurie po to buvo ir televizijoje. Kas keista, kad Latvijoje, Estijoje tai prasidėjo irgi tuo pačiu metu. Matyt, tokios susidarė sąlygos.
Kad tarybiniais laikais negalėjo būti stand-up`o komedijos, aišku, dėl ko, – cenzūros ir viso kito, o vėliau mes tiesiog brendome kaip visuomenė. Su kuo pašneku iš 20–35 metų amžiaus komikų ar šiaip žmonių, vienu metu tiesiog visiems atsibodo anekdotai – Orlausko, Šilansko stiliaus. Jie tapo nebejuokingi, visi buvo girdėti šimtą kartų. Tuo metu internete pradėjo plisti visokie Chappelle`o, Chriso Rocko stand-up`o vaizdo įrašai ir tiesiog žmonės pamatė, kad yra kitokios komedijos, kuri gal yra truputį sudėtingesnė, bet įdomesnė.
Gal kas atbaido nuo pripažinimo, kad tai menas, jog būna keiksmažodžių, šiaip į patį pasirodantįjį žiūrima labiau kaip į klouną, kuris kartais būna ir vulgaresnis, ir visoks kitoks. Galbūt daugeliui atrodo, kad tai per lengva.
– Poezija visuotinai priimta kaip meninė išraiška. Kaip manai, ar stand-up`ą būtų galima vadinti menu?
– Tiek aš, tiek mano kolegos tai laikome menu, nes garantuoju, kad bet kuris stand-up`o komikas rašo daugiau negu bet kuris vidutinis poetas. Yra daug minčių, idėjų, perrašinėjimo. Bet yra buvę kuriozų, kai nuvykome pasirodyti teatre, o po to gauta skundų iš to teatro aktorių: kodėl įsileidžia komikus, tai nėra menas, teatre turi būti tik teatro aktoriai, jūs negalite jų priimti.
Gal kas atbaido nuo to pripažinimo, kad tai menas, jog būna keiksmažodžių, šiaip į patį pasirodantįjį žiūrima labiau kaip į klouną, kuris kartais būna ir vulgaresnis, ir visoks kitoks. Galbūt daugeliui atrodo, kad tai per lengva, nežinau.
Aš pažįstu kelis poetus – mano kolegos rašo daug daugiau negu jie. Mes nelaukiame įkvėpimo, nes vyksta atvirų mikrofonų vakarai. Beje, dabar jų vyksta labai daug, konkurencija vis didėja, vis ateina naujų žmonių ir jie vis geresni, todėl tu tiesiog turi rašyti. Lietuvoje rinka maža – ne kaip Amerikoje, kur vien Manhatane yra apie 50 komedijos klubų. Jie pasirašo programą ir gali metus laiko tikrintis, po visus klubus važinėti ir žmonės nesikirs. Čia yra taip, kad 10 kartų pasibandai juokelį, perdėlioji, patikrini ir jau truputį bijai, nes jau gali būti kažkas jį girdėjęs.
– Per mažai žmonių Lietuvoje dar tuo domisi?
– Šiaip skųstis tikrai negalime, tiesiog esame maža tauta. Štai Dominykas Klajumas savo tinklalaidėje kalbėjo su vienu estų komiku, jie pavydi mums, kad čia 3 mln. gyventojų, ten tėra 1 mln. Čia pradžia gana nesunki, iki tam tikro lygio nesunku prasimušti, bet lubos yra labai žemos, tiesiog įstringi.
– Aš tave laikau jaunosios kartos komiku. Jaunosios kartos komikų yra labai daug. Tuo galima džiaugtis, bet kaip manai, kas labiausiai šiuo metu skatina, kad Lietuvoje atsirastų tokių komikų?
– Dėl tų kartų nežinau. Kas yra jaunoji karta? Nuo kada ji prasidėjo?
– Jaunesni už Paulių Ambrazevičių?
– Bet aš dažnu atveju su tuo pačiu Pauliumi ar apskritai „Humoro klubu“ turiu daugiau požiūrio taškų komedijoje negu su keleriais metais už save jaunesniais. Man labai aiški skirtis. „Netflix`as“ į Lietuvą atėjo prieš kokius 4–5 metus. Dabar yra žmonių, kurie jau baigė mokyklas, bet visas gimnazijos klases mokėsi turėdami „Netflix`ą“. Tai labai jaučiasi – jie yra užaugę su kokybišku stand-up`u. Ten jo – neišsemiami klodai.
– Net nebūtinai stand-up`u – galbūt komedija.
– Taip, visokiausiomis situacijų komedijomis, yra ir labai kokybiškų animacinių komedijų. Jie to turinio daug daugiau matę, angliškai kalba gerokai geriau, o skiriamės vos keleriais metais, bet labai jaučiasi skirtumas.
– Moterų stand-up`o komedijoje Lietuvoje vis daugiau, bet jų gan mažai. Kodėl egzistuoja toks fenomenas? Kodėl būtent vyrai dominuoja stand-up`o komedijoje?
– Aš nežinau. Turiu ganėtinai nepopuliarią nuomonę. Manau, kad visi turi lygius šansus, visi gali lipti į sceną, yra atviri mikrofonai. Net užlipdavo kokia mergina, po to nebelipdavo, mes rašinėdavome: gal atvyk, bus tikrai faina. Gal trūkdavo pasitikėjimo.
Bet kiek mes diskutuojame su kolegomis, kiek randame bendrų dalykų iš vaikystės, galvojame, jog vaikinams labiau reikia būti juokingiems, kad išgyventų. Esu perskaitęs kelias evoliucinės psichologijos knygas...
Kokiais 2010 metais buvo daug žmonių, kurie bandė juoktis iš gėjų, lesbiečių, bet dabar žmonės juokiasi iš homofobų.
– Mokėjimas juokauti atlieka kažkokią išgyvenimo funkciją?
– Taip, šitas dalykas yra. Nežinau, tai galima nuvesti iki tolimų teorijų, kartais skaitydamas apie evoliucinę psichologiją tikrai per toli nueinu, bet man atrodo, kad tai vaikinams yra geras būdas gauti tam tikro dėmesio ir pagarbos iš aplinkinių.
Gal mūsų visuomenė ydinga ar kažkokia, kad merginos, būdamos juokingos paauglystėje, vaikystėje, daug kažko papildomo negauna, gal kaip tik jų labiau prisibijoma. Gal tame yra problema – gal vaikinai bijo juokingų merginų. Tiesiog sakau, kokiame pasaulyje mes augome. Mums reikėjo būti juokingiems, kad gautume tų pačių merginų dėmesio. Tai būdavo geras būdas: kuo būdavai juokingesnis, tuo daugiau gaudavai dėl to pliusų.
Kad nebūčiau ne taip suprastas – dabar tikrai yra lipančių merginų, kurioms tikrai gerai sekasi, kurios tikrai daug dirba, stengiasi, tuo dega. Norėjau pasakyti, kad vaikinai turi didesnį poreikį. Nežinau to priežasčių iki galo, nesu kompetentingas apie tai kalbėti perskaitęs 3 knygas.
– Kas, tavo nuomone, yra unikalumas humore? Ar tai ir yra tas comedy voice, personažas?
– Taip ir dar nėjimas tuo pačiu keliu kaip visi, o bandymas ribas patikrinti kitaip.
– Kaip manai, ar Lietuva turi savo komedijos bruožą, kuris apibrėžtų, kad tai – lietuviškas humoras?
– Būtų sunku konkrečiai pasakyti, nes apskritai yra teorijų, vystomų mokslininkų, psichologų, kad humoras kas 10–15 metų pasikeičia iš esmės. Labai retas dalykas, kuris buvo juokingas prieš 10–15 metų, yra juokingas dabar, o tie, kurie juokingi, atlaikė laiko išbandymą, bet tokių dalykų yra vienetai.
Šiaip lietuviai, kaip tauta, iš savęs nemoka daug juoktis, bet lietuvių komikai tai daro labai daug. Tačiau turbūt taip yra daugelyje šalių. Šiaip gal mūsų humoras vis tiek artimesnis slaviškam stand-up`ui – ne anekdotams, o būtent stand-up`ui.
– Slaviškas humoras ir anekdotai, man atrodo, yra neatsiejama lietuviško humoro dalis. Tavo nuomone, kokie slaviško humoro bruožai mūsų valstybėje dar išlikę? Anekdotai?
– Jų vis dar yra, bet mažėja. Iš esmės anekdotas nėra blogas dalykas, jis blogas toks, koks buvo čia. Jis buvo sukurtas giliais cenzūros laikais, kai kurie juokeliai sukurti per Antrąjį pasaulinį karą, išversti iš čekoslovakiškų laikraščių.
Sukurti cenzūros laikais, 40 metų senumo, 100 kartų girdėti... Tai ydinga. Be to, dažnai jie rasistiški, homofobiški – gali rasti daug blogybių.
– <...> Seksizmas. Kaip reiškinys, jis viešai smerkiamas, tai labai gerai, kad tai nėra toleruojama, bet neretai tai tampa ir humoro dalimi. Kaip manai, ar humoras gali pateisinti kažkokius stereotipus?
– Aš laikausi nuomonės, kad kai kurie stereotipai nėra iš niekur, bet reikėtų kiekvieną analizuoti atskirai. Šiaip stereotipai iš esmės nėra gerai, bet, pavyzdžiui, homofobija – kokiais 2010 metais buvo daug žmonių, kurie bandė juoktis iš gėjų, lesbiečių, bet dabar žmonės juokiasi iš homofobų.
Visas pokalbis – sausio 3 d. laidos „Tuzinas“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
