„Atrodo, kad per kelis mėnesius kartu patyrėme tiek, kiek kitų žmonių draugystė ar pažintis atlaiko nebent per porą metų“, – portalui LRT.lt sakė trečio LRT TELEVIZIJOS projekto „Šok su žvaigžde“ sezono nugalėtojai aktorė Paulina Taujanskaitė ir Rolandas Beržinis, kalbinti iškart po finalo, dar nenuslūgus pergalės emocijoms.
– Pirmosios Kalėdų dienos vakarą LRT TELEVIZIJOS žiūrovai jums įteikė nepaprastą dovaną – būtent jų balsai lėmė, kad dvylikos savaičių „Šok su žvaigžde“ maratoną vainikavo jūsų pergalė. Kokios mintys užliejo išgirdus šią žinią?
Rolandas: Atrodo, kad tai – sapnas! Viskas, rodos, taip greit įvyko, emocijos sukilo į viršų, kūnas ėmė drebėti... Įdėta labai daug darbo ir pastangų. Nors pergalė ir nebuvo pagrindinis tikslas, laimėti ir būti įvertintiems norėjosi. Dabar mes tikrai jaučiamės įvertinti.
– Paulina, jūs į projektą atėjote ganėtinai netikėtai – kai dar prieš projektą jūsų kolegė, aktorė Oneida Kunsunga, dėl sveikatos pasitraukė, jūs stojote į jos vietą ir pirmiesiems pasirodymams pasiruošti laiko turėjote nedaug. Tačiau, rodos, netrukote įsivažiuoti. Buvo tam tikrų lūžių, kai apleido jėgos ar atrodė, kad kito šeštadienio projekte nebesulauksite?
Paulina: Buvo. Buvo ir tokių, kai atrodė, kad nebegaliu ir jau sutikčiau iškristi. Turbūt apie tai pagalvodavau kas antrą trečiadienį per repeticijas. (Juokiasi.) Tačiau kai ateidavau į salę, atrodo, įsikraudavau nuo kito žmogaus, savo partnerio, ir tos mintys išsisklaidydavo.
– Paulina, finalo vakarą teisėjai linkėjo, kad tave atrastų režisieriai ir pakviestų vaidinti šokio spektakliuose. Norėtumėte?
Paulina: Geisčiau to! Tai būtų teisingiausias žodis.
– Ko šokiai jus išmokė?
Paulina: Niuansų, kuriuos sunku paaiškinti, bet galbūt sakyčiau, jog klausyti, atliepti, pajausti kitą žmogų kūnu...
Rolandas: Mes iš esmės ir mokėmės esminių šokio dalykų. Be choreografijos, aš visuomet ir stengiausi papasakoti, kas yra šokis, kas yra kūno pajautimas, buvimas poroje. Žingsniai svarbu, tačiau žmonėms visada įdomiau, kas vyksta tarp dviejų kūnų, kaip juda jų svoriai kartu, kokia magija tarp jų įvyksta.
– Rolandai, pasirodėte ir dviejuose ankstesniuose „Šok su žvaigžde“ sezonuose. Ar be to, kad laimėjote, šis buvo kažkuo kitoks?
Rolandas: Lyginti neišeina, o ir nesinori. Galbūt po trečios laidos, kai atlikome tango, pajmačiau, kiek aistros Paulina jaučia šokiui. Supratau, kad su tokia aistra ir užsispyrimu galima daug nuveikti bei toli nueiti.
– Pirmojo sezono nugalėtojai Paula Valentaitė ir Gedvinas Meškauskas iki šiol džiaugiasi tvirta bičiulyste, pernai laimėję Kristina Radžiukynaitė-Kayra ir Justas Girdvainis – ant parketo užgimusiais romantiškais jausmais. Kaip manote, jūsų draugystė po projekto išliks?
Paulina: Nors su Rolandu pažįstami esame vos kelis mėnesius, labai prie jo pripratau. Negaliu šios pažinties lyginti su kitų kelis mėnesius pažįstamų žmonių ryšiu – vargu, ar kas gali suprasti, ką reiškia tiek laiko praleisti kartu, kartu kristi, būti kartu įtemptose, sudėtingose situacijose, baimėje ir džiaugsme.
Atrodo, kad per kelis mėnesius kartu patyrėme tiek, kiek kitų žmonių draugystė, pažintis atlaiko nebent per porą metų.
Rolandas: Galiu tik pritarti.
– Projekto metu ir ypač finale nuskambėjo daugybė padėkos žodžių. Tačiau dar kartelį reziumuokite, už ką vienas kitam esate dėkingi?
Paulina: Už tai, kad Rolandas yra jautrus, taip gražiai pagaudavo mano svajones ir tokiose subtiliose, tiksliose vietose leido man būti Paulina. Jis visada užčiuopdavo, kas man labai svarbu.
Pavyzdžiui, nesutardavome dėl ko nors ir jis turėjo kuo savo nuomonę pagrįsti, o aš kontrargumentų neturėdavau, tačiau jis su manimi sutikdavo. Pamenu, buvome išsirinkę muziką tango šokiui, tačiau aš tiesiog nenorėjau ir negalėjau pagal ją šokti. Jis matė, kaip man tai svarbu ir tiesiog padovanojo šokio muziką man. Panašiai, ko gero, buvo su rumbos ir laisvojo šokio muzika...
Rolandas: Man tiesiog reikėjo dienos ar poros pamąstyti, kaip padaryti, kad viskas pavyktų. Viskas gerai, nes Paulinai pirmiausia esu dėkingas už tą aistrą ir meilę šokiui. Mažai esu sutikęs žmonių, kuriems taip patinka šokis.
Galbūt todėl taip atsidavusiai repetavome. Netgi kai žiūrėdavome kitų porų pasirodymus, mokėmės. Pasisekė, kad sukomės tokioje bendruomenėje, kurioje galėjome pasimokyti ir vieni iš kitų.
– Vadinasi, konkurencijos projekte nejautėte?
Paulina: Žinoma, ne! Vieni dėl kitų išgyvendavome ir vieni kitus palaikydavome. Sunku šiame projekte. Ko gero, žiūrovas net nesuvokia, koks tai didelis krūvis kūnui ir galvai. Ir visa tai, visas klaidas dar tekdavo išnešti į viešumą. Tai buvo labai nelengva.
Todėl visada palaikėme vieni kitus, todėl finale taip pat norėjome, kad pasisektų ir Norbertui su Viktorija, ir Jomantei su Rafal. Norėjosi, kad jiems viskas pavyktų ir būtų gerai. Žinojau, kaip sunkiai jie visi dirbo.
– Turėjote savų ritualų, kaip nusiramindavote prieš eidami į televizijos studiją.
Paulina: Jis pradėdavo mane vedžioti...
Rolandas: Tiesa, atlikdavome bent pagrindinį šokio žingsnį, kad kūnas išsijudintų, kad pajaustume vienas kitą ir į aikštelę išeidavome jau pasiruošę.
Paulina: Beje, pastebėjau, kad artėjant pasirodymui, nenorėdavau pamesti Rolando iš akiračio! Man būdavo ramiau, kai matydavau jį kažkur netoliese.
– Turbūt visi šokiai, kuriuos padovanojote žiūrovams jums savaip brangūs. Ar vis tik yra tokių, kuriuos išskirtumėte?
Paulina: Jau ne kartą pasakojau, koks man brangus tango, kaip mane sužavėjo ir nustebino bačiata... Galbūt šie šokiai ganėtinai skirtingi, bet kai juos šokau viduje man sukirbėjo tam tikra prasme panašios emocijos. Galbūt keista, bet taip yra.
Rolandas: Dar galbūt norėtųsi pridėti pasadoblį. Man jis buvo magiškas, be to, daugelis jį mačiusių tikino, kad žiūrėjo ir negalėjo pajudėti. Aš ir pats įsijungęs šį mūsų šokį, rodos, pasitempiu ir išgyvenu vėl tą pačią emociją. Jei aš tai jaučiu, turbūt ir žiūrovai jautė.
