Tvariai LRT PLIUS laidos „Gyvenk kaip galima švariau“ herojė, žurnalistė Rūta Lukoševičiūtė-Daudienė gyvena jau gerą dešimtmetį: rūšiuoja atliekas, atiduoda rūbus, iš įvairių medžiagų kuria dekoracijas, o neseniai atrado ir mainus. Šioje srityje ji tikra žinovė, bet prie gyvenimo kaime dar tik pratinasi. Tačiau tikina: nėsyk nesigailėjo atsidūrusi kaime, net jei palaisčius daržą kelioms valandoms dingsta vanduo.
„Čia visiškai sustoja laikas, grįžti kaip į kitą atmosferą. Čia visiškas kosmosas. Grįžti iš Vilniaus ir toks jausmas, kad grįžai į kitą gyvenimą, kad prasidėjo nauja diena, nors tai gali būti vakaras. Ta tyla, ramybė, karvių mūkimas, gaidžių giedojimas arba skambantys bažnyčios varpai... Visa tai gali patirti tik kiekvieną dieną būdamas čia“, – sako pašnekovė.
Žurnalistės bei dainų tekstų autorės Rūtos Lukoševičiūtės-Daudienės kasdienybėje žodžiai „tvarumas“ ar „natūralumas“ – ne skambios sąvokos, o tvirtas pagrindas. Dviejų dukrų mama smarkiai panirusi į tai, kaip populiarinti ekologiją, atliekų rūšiavimą, o į buities realijas žvelgti kūrybiškai. Vienas naujausių Rūtos atradimų – daiktų mainai, kurie intensyviai vyksta bešiukšlį, arba vadinamąjį zero waste, judėjimą propaguojančiuose interneto puslapiuose.
Rūta daug kartų įsitikino: kas vienam nebereikalinga, kitam – tikras lobis. Dar smagiau, kad išmainyti daiktai tarsi gauna antrą šansą gyventi, o juos įsigiję žmonės neperka naujų. Taigi mainų iniciatyva tikrai mažina vartotojiškumą.
„Kavą geri irgi dėl mainų. Tiesiog atidavė kavos aparatą, kuris buvo sugedęs, o vyras sutaisė. Pagauna net toks azartas“, – pažymi ji.
Šiuo metu Rūta su vyru Mariumi ir dukromis Lėja ir Sakmėja gyvena Kiauklių kaime, esančiame Širvintų rajone. Aplink namą – 70 arų žemės, o netoliese – dar 50 šeimai priklausančių arų, kuriuose šiemet augo kviečiai.
Rūtos kieme kudakuoja vištos. Tokios transformacijos išties stebina žinant tai, kad Rūta – tikra miestietė, gimusi ir augusi Panevėžyje. Dvidešimt metų ji gyveno Vilniuje ir tikrai neplanavo kraustytis į kaimą.
„Tai nutiko visai netyčia. Pamačiau skelbimą, vyrui sakau: pasižiūrėk, koks mielas namukas. Tada net nesuvokiau, kiek čia to ploto. Kai atvažiavome, mums abiem patiko. Tada taip gražiai švietė saulė, įėjome į namus, atrodė, kokie mieli tie namai. Tada nuėjau prie pirties, atsisėdau ant laiptukų, galvoju: Dieve, kiek čia eilių galėčiau parašyti...“ – pasakoja laidos herojė.
Kaimo romantikos užburta moteris nė nesusimąstė, kad nemažas kiemas – ne tik ramybė, bet ir rimtas įsipareigojimas, daug darbo. Dabar ji jau įprato, kad žiemą tenka kasti sniegą, kad vasarą, kai ilgiau nepalyja, palaisčius nedidelį daržiuką kelioms valandoms dingsta vanduo. Pirmieji metai toliau nuo didmiesčių buvo kupini iššūkių ir vis naujų, ne visada malonių atradimų. Bet dabar gyvenimas pamažu stoja į naujas vėžes.
„Pirmą kartą šiais metais po trijų bandymų, vadinasi, trejų metų, pavyko užsiauginti grūdų. Aš negalėjau patikėti, kad pagaliau pavyko. Darbas tai milžiniškas: kol išari, kol ką... Gerai, kad pažįstami kaimynai yra smagūs ir turi su kuo arti. Šį kartą pavyko“, – kalba pašnekovė.
Niekada nebuvo tokios minties, kad labai blogai, jog persikraustėme kažkur kitur, gyventi į kaimelį, kad reikia rūpintis malkomis, kad, kai baigiasi grūdai, reikia galvoti, iš kur jų gauti...
Apsigyvenusi Kiaukliuose ir susilaukusi antrosios dukters Rūta ėmė itin vertinti natūralumą, sveiką maistą ir gyvenimą, kai sukuriama kuo mažiau atliekų. Dabar šiuose namuose viskas sustyguota taip, kad į šiukšlių dėžę kas nors metama tik išskirtiniais atvejais. Štai, pavyzdžiui, maisto atliekos puikiai praverčia lesinant vištas.
„Jeigu yra atliekų nuo mūsų stalo ir jei šunys nespėja pagriebti, visą laiką nunešu vištoms kaip desertą. Man buvo keista, kad jos – visalesės, jos lesa absoliučiai viską. Tiesiog negalėjau patikėti. Jos gali sulesti net pačius kiaušinius. Jos turi daug vietos, dar vyras nupirko seną garažą ir stato joms naują būstą“, – džiaugiasi žurnalistė.
Iš seno garažo – naujas būstas vištoms. Toks pasikeitimas – dar vienas įrodymas, kad atitarnavę daiktai pasitelkus fantaziją gali įgauti naujas formas ir paskirtis. Savo vištas Rūta vadina laimingomis, nes jos, kaip ir dera, vaikšto laisvėje, yra maitinamos sveikais pašarais. Naminių kiaušinių nori visi Rūtos draugai, o ji pati vis dar nustemba, kad taip greitai virto tikra naminių paukščių specialiste.
Naujus rūbus perka labai retai, dukros rūbus kitai saugojo dešimtmetį
Rūta jau pajuto ir tai, kaip smagu turėti nedidelį šiltnamį, kuriame – ir švieži agurkai, ir pomidorai. Kaip gera, kad kaime – viskas arti ir daugelį vietų gali pasiekti be automobilio. Kiaukliai jai vis labiau savi. Žinomos moters kaimynystė jau nebestebina ir čia gyvenančių senbuvių, nors Rūta neslepia: vieniems kitus reikėjo prisijaukinti.
„Apskritai žmonės draugiški, kas yra labai smagu. Visi sveikinasi – gal dėl to, kad mažai žmonių. Įpratau, kad nėra taip, jog praeina pro šalį net „labas“ nepasakęs“, – teigia pašnekovė.
Rūta sako visuomet norėjusi gyventi ne didmiestyje, o jaukiame gražiame miestelyje nuoširdžių žmonių kaimynystėje. Gyvenimas bėgo, o ji vis atidėliojo savo svajones. Bet laukiant Sakmėjos šeimai būtinai reikėjo didesnių namų. Taigi moteris suprato: dabar arba niekada. Taip jos kasdienybėje vienas po kito atsirado neįprasti pokyčiai bei įpročiai.
„Niekada gyvenime nebuvo tokios minties, kad labai blogai, jog persikraustėme kažkur kitur, gyventi į kaimelį, kad reikia rūpintis malkomis, kad, kai baigiasi grūdai, reikia galvoti, iš kur jų gauti... Tikrai nebuvo tokių minčių, tiesiog gyveni gyvenimą, kokį pasirinkai“, – mintimis dalijasi aktorė.
Daug kas stebisi: kaip čia dešimt metų išlaikei daiktus? Kai kurie Lėjos daiktai, kurie man tikrai patiko ir kurie buvo nenunešioti, Sakmėjai kuo puikiausiai tinka. Pirkti vaikui daiktus, man atrodo, reikėtų ekstra atvejais.
Bet gyventi kaime Rūta vis dar mokosi. Tuo metu rūšiuoti atliekas jai paprasta kaip du kart du. Prieš gerą dešimtmetį ją labai palietė išgirsta frazė, jog plastiko butelis ar stiklainis žemėje gali irti net kelis šimtmečius. Šis suvokimas taip sukrėtė, jog Rūta ėmė sąžiningai skirstyti tekstilės, popieriaus, plastiko ir stiklo atliekas.
„Į vieną konteinerį meti kartono ir popieriaus atliekas, metalą ir plastiką. Jaučiu, daug kas galvoja: tai kokio velnio mes rūšiuojame? Bet kai pasigilini labiau, vienas dalykas, pas tave stovi mažiau konteinerių – vietoje trijų vienas, kitas dalykas, vietoje to, kad tris kartus per savaitę važiuotų didelės krovininės mašinos ir surinkinėtų tas atliekas, atvažiuoja viena, dar kitas dalykas, kai pamatai, kaip pačiuose surinkimo punktuose gražiai viską išrūšiuoja kompiuteriai, žmonės tik likučius, supranti, kad tikrai darai gerą darbą“, – komentuoja ji.
Rūta atsakingai rūšiuoja ir kitus jai nebereikalingus daiktus, pavyzdžiui, drabužius. Kartais juos parduoda, kartais dovanoja, kartais veža į „Dėkui“ stoteles arba parduotuves, kuriose tekstilę galima atiduoti perdirbti.
„Daiktus, kurie yra smagūs, bet su kokiu nedideliu defektu, atiduodu kaimynams ar dar kam, kam tikrai reikia. Jei daiktas yra geras, bet kaimynui neatiduočiau, vežu į „Dėkui“ stotelę, kurios yra visose didelių gabaritų atliekų aikštelėse. Ten palieku – gal kažkam tikrai prireiks. O jei tekstilė tikrai suplyšusi ir aš jos tikrai niekam nebepanaudočiau, ją kaupiu, kas vėlgi yra rūšiavimas, ir vežu į kokią nors žinomo tinklo parduotuvę, kuri priima ir perdirba tą tekstilę. Po to dar gali nusipirkti daiktą, kuris pagamintas iš perdirbtos tekstilės. Jautiesi padaręs gerą darbą“, – pasakoja Rūta.
Naujus rūbus ir sau, ir vaikams kūrėja sako perkanti labai retai, o jei ko prireikia, atidžiai ieško, studijuoja etiketes ir dažniausiai pasirenka brangesnį, bet kokybiškesnį drabužį. Ir nors tarp Rūtos dukrų – dešimties metų skirtumas, mažoji nešioja drabužius, kurie kadaise tiko jos sesei.
„Daug kas stebisi: kaip čia dešimt metų išlaikei daiktus? Nežinau, kai kurie Lėjos daiktai, kurie man tikrai patiko ir kurie buvo nenunešioti, Sakmėjai kuo puikiausiai tinka. Kitus – iš kitų mamų... Va taip. Pirkti vaikui daiktus, man atrodo, reikėtų ekstra atvejais, jei kažko tikrai labai reikia. Vaikai labai greitai auga“, – pažymi žurnalistė.
Kūrybiškai pažvelgusi į savo buitį Rūta atrado ir dar vieną aistrą. Jai labai patinka puošti namus, pačiai pasigaminti šventinių dekoracijų, kurti dovanas draugams. Dauguma jų gimsta iš to, kas yra po ranka. Praverčia ir jogurto indeliai, ir akmenukai, netgi paukščių plunksnos.
Tačiau kol dukrelė dar maža, daugybė Rūtos idėjų dar tik brandinamos ir laukia savo eilės. Įvairius sendaikčius vertinanti moteris ateityje svajoja išbandyti ir baldų restauraciją.
Tvarus gyvenimo būdas Rūtą žavi dar ir tuo, kad tai – tarsi galimybė nuolatos, be jokio ypatingo prisiruošimo daryti gerus darbus, gyventi prasmingai, o gražiu pavyzdžiu taip gyventi paskatinti ir kaimynus, ir draugus, ir savus vaikus.
Plačiau – gruodžio 4 d. laidos „Gyvenk kaip galima švariau“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
