„Man atrodo, kad pats geriausias dalykas, kuris gali nutikti, – būti tėvu ar vyru, kai pats nori, o ne tada, kai to nori kiti arba dar blogiau – kai taip atsitinka netyčia. Ir žinote, aš jau noriu ir galiu“, – portalui LRT.lt sako aibę virtuvės mitų sugriovęs Alfas Ivanauskas. Anot jo, labiau laukti reikia ne Kalėdų, o į namus kasdien grįžtančios meilės.
– Miestų aikštėse įsižiebus eglėms ir užvirus šventinei karštinei, kai kurie braukia prakaitą – prasidėjo darbymetis. Kuo jūs kvėpuojate šiuo metu ir ar galite bent kiek atsikvėpti?
– Kalėdos man visada yra kupinos naujų projektų, susijusių su kulinarinėmis laidomis ir knygomis, kulinarijos kursais. Džiaugiuosi, kad artėjant šventėms pasirodė knyga „Alfas (ne) vienas namuose. Kalėdos II“, ji dovanojama visiems žmonėms nemokamai, kad Kalėdos ir Naujieji metai būtų be rūpesčių. Pagrindinė idėja, kad patiekalus ruoštumėte tik kelis, o kitą laiką skirtumėte savo artimiesiems, pokalbiams ir pabūti kartu. Taip pat pasirodė ir išskirtinė, vos 500 vienetų išleista knyga „Malda skoniui“.
– Esate jau 14 knygų autorius, laidų kūrėjas ir vedėjas, rengiate kulinarijos kursus, kuriate įvaizdžius ir meniu restoranams, bendradarbiaujate su įvairiais prekių ženklais. Už savo veiklą ir šalies garsinimą esate gavęs ne vieną apdovanojimą, tarp jų – ir tarptautinį. Nejaugi lėkdamas tokiu tempu neatsiduriate ties perdegimo riba?
– Manau, kad anksčiau buvau didesnis darboholikas, bet tuo nesididžiuoju. Šiuo metu dar labiau pasitikiu savo komanda ir žmonėmis, su kuriais kuriame projektus, todėl galiu turėti truputį daugiau laiko, bet aišku, jį dažniausiai išnaudoju ne poilsiui, o dar kokiems nors sumanymams.
– Nekyla svarstymų viską mesti, kur nors iškeliauti, imtis kitokios veiklos ir gaminti tik savo malonumui?
– Kai persidirbi, būna tokių minčių, bet pailsėjęs supranti, kad pasiilgsti darbo ir turi dar daug neįgyvendintų idėjų ir planų, kurie susiję ne tik su kulinarija. Jau nekantrauju juos įgyvendinti ir pristatyti visiems. Turiu tą kvailą savybę, kad visuomet galvoju, jog darau per mažai.
Kartais tiesiog norisi nusipirkti daktariškos dešros, atsipjauti ir pavalgyti su duona ir ilgavaisiu agurku arba išsivirti dešrelių.
– Pandemija sudrebino kaip reikiant. Nemažai verslininkų, ypač susijusių su turizmo ar maisto industrijomis, turėjo pasukti galvas, kaip išlaikyti įmones, darbuotojus ir neužsidaryti. Kokių iššūkių jums atnešė pastarieji pora metų?
– Žinoma, tai paveikė. Visi renginiai, paskaitos, kulinariniai užsiėmimai, desertų šou nebegalėjo vykti, todėl reikėjo sugalvoti, kaip viską pasukti kita linkme. Džiaugiuosi, kad per pandemiją sukurta mano laida tapo viena žiūrimiausių. Beje, tai pirmoji pasaulyje tiesioginė, savaitinė kulinarijos laida, kuri dar labiau užkrėtė žmones domėtis maisto gaminimu.
Kažkada su komanda esame filmavę tiesiogines laidas, bet niekada negalvojau, kad tai bus kasdieninė laida ir dar iš namų. Pandemija man padovanojo tokią patirtį ir namai tapo sėkminga filmavimo aikštele.
– Kas padeda palaikyti vidinę pusiausvyrą ir harmoniją, kai pandemija, darbo krūvis ir įvairūs rūpesčiai tiesiog zvimbia aplink?
– Planavimas ir optimizmas. Kiekvieną kartą reikia galvoti apie tai, kaip bet kokioje padėtyje galima rasti pliusų. Ir mano tatuiruotės parodo, jog minusus mes galime paversti pliusais ar atvirkščiai. Tik nuo mūsų priklauso, ar nesupyksime, jei kas nors mums nepasakys komplimento, o gal atvirkščiai, dėl kokio nors priekaišto supyksime. Galime į tai reaguoti arba ne.
Gyvenime padeda pozityvumas ir blogos energijos neskleidimas kitiems. Aš jau ne kartą esu supratęs, kad teigiama energija traukia teigiamą, o neigiama – neigiamą. Žinote, kas dar labiausiai gali džiuginti? Kai pabundate ir esate gyvi – mes kiekvieną dieną to neįvertiname, nes dažnai galvojame, kad tai tęsis amžinai.
Teigiama energija traukia teigiamą, o neigiama – neigiamą.
– Aukso vidurio tenka paieškoti ir kalbant apie namus – neretai sėkmingi žmonės skundžiasi, jog suderinti karjerą ir asmeninį gyvenimą – misija neįmanoma. Ar tikrai turime rinktis viena ar kita? Gal atradote raktą, kaip tą pusiausvyrą atrasti?
– Visada galima rasti pusiausvyrą, priklauso nuo to, kiek tu pasiruošęs. Žinoma, kas nors vis tiek šiek tiek nukenčia. Galbūt žmonės, jaunystėje paaukoję savo asmeninio laiko, vėliau jo gali turėti daugiau.
Kiekvienam žmogui linkiu pagalvoti, ko būtent jam labiausiai norisi. Nes kartais sukurti šeimą, turėti vaikų, vesti ar ištekėti yra labai didelis visuomenės spaudimas ir žmonės tai daro lyg verčiami, o ne todėl, kad patys nori.
Lygiai taip pat ir dėl kokio nors aukštumų siekimo. Reikia geriau pažinti save ir suprasti, ar tikrai tu to nori. Ar tikrai tas postas tau laimės atneša daugiau nei ramesnis gyvenimas su mažiau įsipareigojimų, daugiau miego, daugiau laiko su šeima ir pan.
Man atrodo, kad pats geriausias dalykas, kuris gali tau nutikti, tai būti tėvu ar vyru, kada pats nori, o ne tada, kada to nori kiti arba dar blogiau – kai taip atsitinka netyčia. Ir žinote, aš jau noriu ir galiu. (Šypsosi.)
– Gyvenate spontaniškai ar tarsi pagal receptą – apgalvotai, pasverdamas kiekvieną žingsnį ir kruopščiai planuodamas?
– Visas mano gyvenimas sudėliotas į lenteles ir grafikus, spontaniškai elgiuosi dažnai, bet tai vis tiek telpa į grafikų rėmus. Esu atsakingas už daug žmonių, turiu daug atsakomybių ir pareigų. Negaliu gyventi labai spontaniškai, bet esu labai lankstus ir galiu prisiderinti prie bet kokių aplinkybių.
Galiu nors šiandien atšaukti visus susitikimus ar surengti juos nuotoliniu būdu ir išskristi į kitą šalį. Arba jeigu kam nors noriu padaryti staigmeną – tai viską suplanuoju taip, kad niekas nenukentėtų ir staigmena būna įgyvendinta. (Šypsosi.) Norint ko nors pasiekti reikia nubrėžti gaires, kaip tu to sieksi.
Virtuvėje turiu daugiau nei 31 metų patirtį, dažniausiai tokią turi maždaug pusšimčio metų sulaukę virėjai, o man – 37-eri.
Jei tiesiog norėsi, kad tave pakviestų dirbti į televiziją ar radiją, ar norėsi parašyti knygą, kiti tau dėl to neskambins. Turi pats apgalvoti, ką daryti, kad tai pasiektum. Pavyzdžiui, nuo vaikystės kiekvieną mielą dieną padarau ką nors susijusio su kulinarija: ko nors ragauju, skaitau, žiūriu ar prenumeruoju naudingus instagramo profilius.
O jeigu yra lygiai toks pats žmogus ir to nedaro, tai kurio iš mūsų šansas ką nors tikslingo nuveikti šioje srityje didesnis? To, kuris kiekvieną dieną stengiasi ir ieško, ar to, kuris tiesiog laukia, kada jam kas nors paskambins?
Aš taip pat ieškojau ir skambinau, bendravau su žmonėmis, kad jie padėtų įgyvendinti mano svajones. Niekada nesitikėjau, kad kas nors tarsi nukris iš dangaus. Skambinkite pirmi, bendraukite su žmonėmis ir siekite savo tikslo. Sako, svajonės mėgsta tylą, bet nė velnio. Jei sėdite prie stalo ir sužinote, kad kas nors turi panašių siekių, kartu juos tikrai greičiau įgyvendinsite nei juos tyliai regzdami galvoje.
Svajokite ir dalykitės tuo su kitais, kad viskas virstų realybe. Mylėti galima ir tyliai, bet svajoti siūlau visada garsiai.
– Atrodo, kad šiandien vis daugiau jaunuolių susidomi kulinarija, tik dažnas atkalbėtas tėvų svarsto rinktis teisę, architektūrą ar kitą specialybę, kurią visuomenė įpratusi vadinti prestižine ar rimta. Jūs pats baigėte meno vadybą, dirbote reklamos srityje, tik vėliau ėmėtės kulinarijos. Ką pasakytumėte jaunuoliui, atsidūrusiam pasirinkimo kryžkelėje?
– Pasakyčiau, kad mano tėvai nuo mažų dienų matė mano imlumą šiai sričiai. Jei tėvai ir norėjo man kito kelio, pastebėję atkaklumą, norą ir įdirbį, neprieštaravo ir leido spręsti pačiam. Jaunuoliams norėčiau pasakyti, kad geriausia, kai noras ateina kuo anksčiau, bet jei jūs nusprendėte žengti žingsnį link to vėliau, turite parodyti tėvams, kad ta profesija yra labai gera, ir svarbu pateikti konkrečių pavyzdžių. Manau, kad galite duoti paskaityti ir šį straipsnį. (Šypsosi.)
Be to, yra profesijų, kurioms jūsų diplomas yra tikrai nereikalingas. Reikalinga patirtis ir imlumas naujovėms. Kuo anksčiau pradėsite atkakliai dirbti dėl savo norimos profesijos, tuo didesnę patirtį turėsite. Pavyzdžiui, aš virtuvėje turiu daugiau nei 31 metų patirtį, dažniausiai tokią turi maždaug pusšimčio metų sulaukę virėjai, o man – 37-eri.
– Dažnam atrodo, kad, parašęs knygą ar atidaręs savo restoraną, virtuvės šefas, kulinaras jau pasiekia savo karjeros aukštumas. Jūsų atvejis rodo, kad ribas nusibrėžiame tik mes patys. Tikėjote, kad tiek daug visko galima nuveikti pasirinkus kulinaro profesiją?
– Mano tikslas yra parodyti, jog nesvarbu, kokią profesiją pasirinkote. Aš ne kartą esu sakęs, jei dirbčiau taksi vairuotoju, daryčiau viską, kad tas darbas būtų man įdomus. Išleisčiau knygą, kokios mieste yra pačios gražiausios ir geriausios aplankyti vietos, mano automobilyje būtų organizuojamos degustacijos, ant vienos iš sėdynių paruoštos įdomiausios Vilniaus miesto lankytinos vietos, originalūs vietiniai saldainiai.
Taip pat būtų speciali programėlė ar internetinė svetainė, o ant automobilio užklijuoti prekiniai ženklai, kurie man padeda įgyvendinti kitokio taksi sumanymą. Panašiai kaip Dakaro ralyje atrodo automobiliai, juk tai puiki važinėjanti reklama.
Kiekvieną profesiją galima labai išplėsti. Man atrodo, kad šiuolaikinis žmogus neturi būti įsispraudęs į siaurus rėmus. Reikia atkakliai dirbti ir siekti tikslų. Tiems, kurie yra lankstesni, yra daug lengviau pasiekti savo svajonių ir svarbiausia būti laimingiems. Dažnai mes laimės tiesiog laukiame, nes manome, kad ji ateis tada, kai ką nors turėsime, ką nors įgyvendinsime... Bet man laimė yra šiandien, kai aš realizuoju save ir nuo to jaučiu malonumą.
Pavyzdžiui, man laimė yra kasdien kurti naują knygą, laidą, receptą, o kai matau galutinį rezultatą – tai mažiausiai mane džiugina ir jaudina. Ir kaip savo kalėdinėje knygoje rašau, labiau laukti reikia ne Kalėdų (nes tai tik viena diena), o į namus kasdien grįžtančios meilės. (Šypsosi.) Kai tai supras kuo daugiau žmonių – mes visi būsime tik laimingesni.
Mylėti galima ir tyliai, bet svajoti siūlau visada garsiai.
– Kulinarijos mokslų nebaigėte, taigi atsakykite į klausimą, kurį turbūt girdite 1001-ąjį kartą, – ar gaminti gali visi? Ar mokėti suderinti skonius, atrasti jų pusiausvyrą ne savotiškas talentas?
– Sakyčiau, gaminti gali visi, bet estetiškai tai daryti – nebūtinai. Gaminti gali daugelis, bet, kiek pastebėjau, paserviruoti ir patiekti maistą reikia pojūčių ir kitų jautrių dalykų, kurie ne visada ateina su tam tikrais mokslais ar įgūdžiais.
Pjaustymą, virimą, taisyklingą tam tikrų ingredientų paruošimą gali išmokti laikui bėgant, o kas susiję su estetiniais dalykais, ne visi gali tai daryti, nes tai yra tam tikras pajutimas, kurio negali nusipirkti ar įsigyti.
Tačiau, žinant tam tikrus triukus, iš tiesų galima kulinarijoje pasiekti labai daug.
– Sakoma, kad visos dainos jau sukurtos, tik ne visos išleistos. O gal su maistu yra panašiai? Duona, kepsnys, pyragas ar pan. jau sukurti, skiriasi tik interpretacijos.
– Žinoma, esminiai dalykai yra sukurti, bet labai daug dalykų dar galima atrasti. Mano pagrindinis darbas ir siekis šiame pasaulyje parodyti ir atrasti derinių, kurių iki šiol mūsų tauta nėra ragavusi, nes turime tam tikrų stereotipų, baimių ar tradicijų, kurių kartais nenorime keisti tik todėl, kad galvojame, jog jos yra geriausios. Nebūtinai.
Pavyzdžiui, į pomidorų sriubą labai tinka berti cinamoną, agurkus galima kepti kaip daržoves orkaitėje, o lietiniai blynai gali būti kepami ir iš bulvių. Be to, šiame dešimtmetyje yra ir daug naujai atrastų dalykų: aukščiausios kokybės mėsos pakaitalai arba anksčiau tikrai Europoje maistui neauginti svirpliai ar kirmėlės. Nors daug dalykų sukurta, bet manau, kad ateityje, padedami mokslininkų ir technologų, atrasime daug daugiau.
– Įdomu, ką jūs pats valgote namuose. Veikiausiai nečirškinate gyvačių ir neruošiate kokio nors labai egzotiškai skambančio padažo?.. Kokiems patiekalams jaučiate nostalgiją?
– Kartais tiesiog norisi nusipirkti daktariškos dešros, atsipjauti ir pavalgyti su duona ir ilgavaisiu agurku arba išsivirti dešrelių. Tai man primena vaikystę ir kartais tai pasidarau. Nesijaučiu dėl to prastesnis kulinaras ar žmogus.
O šiaip mėgstu savo knygose ir laidose gaminti patiekalus, kurių gaminimo procesas yra trumpas. Jų ruošimas turi trukti neilgai ir teikti pasitenkinimą, o ne tapti kantrybės išbandymu. Ir kaip savo laidose pasakoju, man svarbu, kad mano patiekalai visiems pavyktų iš pirmo karto.
Turiu tą kvailą savybę, kad visuomet galvoju, jog darau per mažai.
– Vieno garsaus užsienio virtuvės šefo paklausė, kokį patiekalą jis norėtų suvalgyti paskutinį prieš mirtį. Įdomu, ką paskutinei vakarienei užsisakytumėte jūs?
– Vienareikšmiškai keptą viščiuką arba bulvinius blynus, tai du patiekalai, kuriuos vieną kartą per savaitę būtinai gaminu. Man jie asocijuojasi su jaukumu ir yra tam tikras iššūkis, nes vis bandau juos patobulinti ir sukurti naują receptą. Šiuo metu turiu jų kelis šimtus, išeitų jau tikrai dvi solidžios knygos. (Juokiasi.)
– Netrukus visi sėsim prie stalų, nukrautų 12 patiekalų... Jums patinka balta mišrainė, kūčiukai, aguonų pienas, silkė pataluose?.. Kam jaučiate daugiausia nostalgijos?
– Žinoma, man patinka ir aš pats tuos patiekalus gaminu. Tik kasmet aš stengiuosi kuo nors juos atnaujinti. Pavyzdžiui, jei gaminu baltą mišrainę, įdedu į majonezą konservuoto tuno skardinę ir taip ji tampa dar skanesnė.
Kodėl nepagaminus atnaujintų patiekalų, užuot valgius tradicinius, bet galbūt neypač skanius. Mano tikslas yra, kad jie išliktų tol, kol bus skanūs ir reikalingi. Tradicijas reikia ne tik puoselėti, bet ir kurti. (Šypsosi.)
