Dainininkas Lukas Pačkauskas pamena: nutarus Lietuvoje pabandyti sumaišyti klasiką su šiuolaikine muzika ir nuskambėjus Virgilijaus Noreikos vardui pagalvojo, kad šansų, jog jis sutiks, nėra. Tačiau, kaip pasakoja pašnekovas, tikrų tikriausias profesionalas V. Noreika pasižiūrėjo į partitūras, patylėjo 10 sekundžių ir sutiko. Tiesa, tokios dainos sėkmės nesitikėjo niekas, juk tai buvo tik eksperimentas.
Prodiuseris ir atlikėjas, muzikos bei filmų kūrėjas, vandenlenčių, kalnų dviračių ir slidinėjimo sporto entuziastas. Visa tai – apie L. Pačkauską. LRT RADIJO laidoje „Pasaulio puodai“ – nuo bendro darbo su maestro Virgilijumi Noreika iki grupės „Kastaneda“ nuotykių iš paties lūpų. Jį kalbina laidos vedėjas Vytaras Radzevičius.
– Kaip tu tapai muzikantu? Klausiu dėl to, nes žinau atsakymą. Pasirodo, tu 9 metus grojai birbyne.
– Taip. Kaip aš pradėjau groti, tai dabar nelabai suprantu, kaip patekau į tą muzikos mokyklą. Antroje klasėje buvau paprastoje mokykloje, o mokytojas iš muzikos mokyklos eidavo per klases ir klausdavo: vaikai, kas norite mokytis muzikos? Ir pusė klasės pakeldavo rankas patys nežinodami, kodėl nori.
Kadangi aš sutikau, mane su tėvais pakvietė į Dvariono muzikos mokyklą, vadinamąjį testavimą, ar tinki. Man pabarbeno pieštuku į stalą, kad atkartočiau, žiūrėjo, ar turiu ritmo jausmą, tada pažiūrėjo, ar apskritai turiu klausą, pradėjo pasakoti, kas yra nata... Pjaustėme obuolį, žiūrėjome, kaip ta nata dalijasi. Mokytojas, kuris mane pakvietė, buvo vienas iš liaudies skyriaus mokytojų, birbynės specialybės mokytojas. Sakė: ar nori groti birbyne? Nei aš matęs jos, nei ką, sakiau: noriu.
Kai į rankas paėmiau birbynę, ji gražiai atrodė, su karvės ragu ant galo. Kažkaip nekilo klausimų, ar groti smuiku, ar pianinu, ar gitara, – vat birbyne. Bet man muzikos mokykla buvo kaip fizinis lavinimas: ateini, ten visai smagu, greitai praeina laikas, viskas gerai. Po to, kai buvo jau kokie šešti septinti metai, prasidėjo labai rimti kūriniai, konkursai, privalomi konkursai, egzaminai... Tada jau buvo sunku, šiek tiek nukentėjo ir tikrieji mokslai. Man atrodo, devintais metais man iškilo pagrindinis klausimas: tai kodėl aš groju ta birbyne? Nes faina, orkestras, draugai, pakvailiojame, kažkur pavažinėjame. Tų išvykų nebuvo daug.
Tai buvo žaidimas. <...> Ne už pinigus tai darėme. Mes galvojome, kad gyvename pagal tokį gyvenimo stilių.
Visi, aišku, lygiavosi į ansamblį „Lietuva“. Visi norėjo būti ten ir aš norėjau. Žinojome, kad tas ansamblis turbūt vienintelis Lietuvoje, kuris tais laikais galėdavo sau leisti išvažiuoti į Ameriką, Japoniją, gal net kokią Naująją Zelandiją. Tokia buvo siekiamybė, Olimpas. Bet nepatekau aš į tą „Lietuvą“, nuėjau kitais keliais. Paskutiniais metais tikrai buvo labai sunku, nes atsirado kitų dalykų, kaip kompozicija, harmonija, solfedis. Reikėjo ir mokyklos neapleisti, tai tai nuėjo į antrą planą. Be to, keitėsi mano muzikinis supratimas, norėjau daryti kažką, kas atsirasdavo šalia.
– Tapai hiphopo atlikėju.
– Taip sakė.
– Rinkdamas laidai muziką pažiūrėjau tuos senuosius vaizdo klipus. Tau dabar neatrodo tai, kas buvo tada, labai naivu, truputį vaikiška?
– Taip, vien jau ant pirmo albumo plakato, kurį pirmą kartą pamačiau Katedros aikštėje ant senovinės apvalios skelbimų lentos, buvo parašyta: gangsta repo atlikėjas. Einu į mokyklą ar kur ir galvoju: tai dabar turiu būti gangsta? Kas tas gangsta? Nei pasigūglinsi, nei ką, bet leidėjai pasakė, kad tai toks stilius ir tai labai rimta. Bet ir žmonės taip sakė. Neaišku, kodėl. Bet skambėjo gerai, muzika irgi skambėjo gerai ir visi tada tapo gangstomis, tos kultūros dalimi, nes tai buvo nauja, įdomu.
Tai buvo žaidimas. Net dabar su tais, ką sutinki iš to meto grupių atstovų, linksmai pasijuokiame, kaip mes gerai, natūraliai viską darėme. Žmonės natūraliai viskuo tikėjo ir viskas buvo gerai. Jeigu tarp grupių yra pyktis, jis realus. Visi buvome labai įsijautę į vaidmenis, mums tai buvo labai svarbu. Ne už pinigus tai darėme, visiškai ne už pinigus. Mes galvojome, kad gyvename pagal tokį gyvenimo stilių, mums, matyt, norėjosi, kad gatvėse būtų žymiai pavojingiau, nei buvo.
Ta hiphopo kultūra, be abejo, atėjo iš VHS kasečių: ką matėme, tą darėme, ką girdėjome, tą kūrėme. O kūrėme irgi minimaliomis sąlygomis. Prisiklausydavome iš nuogirdų, kad darydavo taip, tai ir bandydavome daryti. Ir kažkas išeidavo.
– Ir tas hiphopas išaugo iki dainos „Laikas“, kuri pirmą kartą atlikta su maestro Virgilijumi Noreika. Sutiksi, Lukai, kad tai tavo žinomiausias kūrinys, kurį žino visi, – ir senas, ir jaunas. Kaip kilo mintis pakviesti ją atlikti kartu su maestro?
– Ne man vienam kilo ta mintis. Buvo leidėjai, kurie irgi labai daug galvojo. Jie tuo metu muzikantų gyvenime vaidino labai svarbų vaidmenį. Ir užsienyje tokių pavyzdžių jau buvo. Be abejo, mes visą laiką dairydavomės, kas vyksta Vakarų Europoje. Maišyti klasiką su šiuolaikine muzika buvo kažkas naujo, pagalvojome, pabandykime ir mes, gal ir mums pavyks, klausimas tik, su kuo.
Kai buvo paminėtas maestro vardas, aš kažkaip pagalvojau, kad be šansų. Kas aš toks, kad su manimi galima dainuoti? Bet aš atsimenu mūsų pirmąjį susitikimą, tai jis kaip tikras profesionalas pasižiūrėjo į partitūras, patylėjo gal 10 sekundžių ir sako: gerai.
Profesionalai moka skaityti iš natų labai puikiai. Aš manau, kad galvoje jam suskambėjo, kaip tai galėjo skambėti. Po to beliko pabaigti aranžuotę, įrašyti vokalus. Tai gali skambėti labai keistai, bet tai užtruko labai labai nedaug laiko. Mes nesėdėjome metus laiko prie tos dainos.
– Jaudinaisi?
– Labai – per įrašą, per pirmąjį pasirodymą, per antrą, per trečią... O po to jų buvo labai daug.
Negalvojome, kad ji taps tokia populiari. Tai buvo kaip eksperimentas, ėjome į nežinią.
– Kadangi maestro V. Noreika buvo ir mokytojas, gavai pastabų, pamokų kuriant dainą, įrašant, atliekant?
– Iš tikrųjų ne. Mes ir iš techninės pusės, kaip įrašyti vokalus, labai skiriamės. Aš labai didelėmis akimis ir ausimis žiūrėjau ir klausiausi, kaip jis tai daro, man buvo laba įdomu. Klasikai, operistai vis dėlto visai kitaip įrašo vokalus, jie naudoja specialius mikrofonus. Aš – visai kitaip. Atsimenu, maestro partiją įrašėme tokioje tuo metu kosminėje „M-1“ įrašų studijoje. Kai į ją atėjau ir pamačiau, kaip viskas atrodo, net atsisėdau. Aš įrašiau kitoje studijoje.
Mes patarimais pasikeisdavome, bet jie nebuvo pamokantys: tu ne taip darai, reikia taip. Kiekvienas darėme tai, ką gerai išmanėme.
– Dainos sėkmė jus nustebino?
– Iš tikrųjų nustebino. Negalvojome, kad ji taps tokia populiari. Tai buvo kaip eksperimentas, ėjome į nežinią. Tais laikais buvo išleistas singlas, kas irgi buvo naujiena. Tai tada kainavo nemažus pinigus. Klipas, fotosesijos buvo daromos taip profesionaliai, kad buvau susiėmęs už galvos: Jėzau, kiek investuojama, kas čia bus?
Bet dainos sėkmė, manau, atpirko viską, ką turėjo atpirkti, leidėjai liko patenkinti. Gal patikėti tikrąja dainos sėkme teko tada, kai buvo išėjęs toks rinkinys „Amžiaus dainos“. Ir tą dainą įtraukė tarp visų legendinių Andriaus Mamontovo, „Hiperbolės“, Vytauto Kernagio dainų. Jeigu tą dainą atsimena iki dabar, matyt, ji paliko savo gilią žymę.
– Įsiminė ir kitos dainos. Kalbame apie grupę „Kastaneda“. Jos ir dabar gana populiarios tarp jaunesnių klausytojų. <...> „Kastanedos“ periodas turbūt sutapo su tuo periodu Lietuvoje, kai į scenas persikėlė lietuviška muzika, buvo didžiuliai koncertai, didžiulės auditorijos ir visa kita.
– Taip, dar teko pakoncertuoti ir Sporto rūmuose, bet „Kastaneda“ niekados nebuvo arenų grupė. Nenukeliavome iki žymiųjų arenų, bet likome grupe, kurios dar, pasirodo, klauso. Visai neseniai sutikęs vieną kitą jauną žmogų sužinojau, kad jie dar klauso. Nežinau priežasties, gal dėl to, kad grįžta oldschool`as, o gal tiesiog geros dainos.
Visas pokalbis – rugsėjo 29 d. laidos „Pasaulio puodai“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
