„Dabar užuojautos žodžius dėl tėčio netekties lydi sveikinimai su pagaliau pasirodžiusiomis knygomis. Tai savotiškas simbolis, kad gyvenimas nesustoja“, – portalui LRT.lt sako laidų vedėja, laimės tyrinėtoja Rimantė Kulvinskytė. Tiesa, sako, kad kol kas dar tik mokosi pasidžiaugti dviem savo parašytomis knygomis, ir pasakoja, kaip iš vėžių trumpam išmušęs pasimetęs puslapis virto gražia istorija.
– Pastaruoju metu adventas – ganėtinai kontroversiškas metas. Anot senolių, šis laikas skirtas stabtelti ir susikaupti, tačiau įsiveliame į kalėdinę karštinę ir verčiamės per galvas ieškodami dovanų ir puošdami namus. Tau šis metas irgi sudėtingas – persmelktas ir tėčio netekties skausmo, ir savo parašytų knygų pristatymo džiaugsmo. Kaip pavyksta visas mintis sudėlioti į lentynėles ir neprarasti pusiausvyros?
– Manau, kad tėtis pasirinko tobulą laiką išeiti. Jo netekome lapkritį – mėnesį, kai gamtoje vyksta užbaigimo, atsisveikinimo procesai. Gal kažkokios nuojautos vedamas Povilas (Rimantės vyras, P. Miškinis-Eidukonis – LRT.lt) mane skatino tiek „Laimingą knygą“, tiek pasakų rinkinį „Semčiukai“ užbaigti iki lapkričio pirmosios.
Nežinau, ar po tėčio mirties būčiau sugebėjusi jas taip šviesiai parašyti ir atiduoti spaustuvėn. Viskas taip susiklostė, kad „Laimingą knygą“ į rankas paėmiau praėjus keturioms dienoms po laidotuvių. Anksčiau galvojau, kad ją rašiau visiems, o tą vakarą supratau, jog ją parašiau sau. Ir būtent toms dienoms, kai širdy bus tuščiausia.
Tėtis pasirūpino, kad rasčiau progų šypsotis. Dabar draugų užuojautos žodžius lydi sveikinimai su pagaliau pasirodžiusiomis knygomis. Tai savotiškas simbolis, kad gyvenimas nesustoja. Šis laikas man labai ypatingas. Per jį dar daugiau apie save sužinojau. Ir jaučiu tik dėkingumą.
Sunkiausia gal tyrinėjant laimę atsisukti į save, bestelti į skaudžias vietas ar atidaryti duris, kurias mieliau laikytum užvertas.
– Taigi išleidai dvi knygas! Dažnai turime krūvas idėjų, bet sustabdo mintis, ar tikrai tai sudomins kitus, ar bus įdomu, ar nesusilauks kritikos ir pan. Ar reikėjo save įtikinti pasiryžti?
– Juokiuosi, kad dvi knygas vienu metu leidau tam, kad niekas negalėtų pasakyti: pirmoji buvo žymiai geresnė nei antra. (Juokiasi.) Su „Laiminga knyga“ buvo daug baimės. Galvojau, kadangi esu rašantis žmogus, iš to gyvenu jau pusę gyvenimo, tai jau turiu taip driokstelėti, kad pasaulis sudrebėtų.
Kankino ir apsišaukėlio sindromas, ir baimė, kad tekstai bus per paprasti. Niekada nebuvau iš tų žmonių, kurie stengiasi savo vertę parodyti demonstruodami žinias. Net laidoje „Klauskite daktaro“ jaučiau pareigą profesoriaus žodyną išversti į pavyzdžius, kuriuos suprastų žmonės. Bet galiausiai pasiryžau.
Norėjau į vieną krūvą surinkti viską, ką sužinojau jau daugiau nei dvejus metus LRT RADIJUJE vesdama „Laimės dietą“, nagrinėdama laimės temą, klausydama profesionalų įžvalgų, tyrinėdama džiaugsmo receptus.
Meluočiau, jei sakyčiau, kad „Semčiukai“ nėra apie laimę. Šis dvylikos pasakų rinkinys taip pat moko sąmoningumo kasdienybėje. Rimtas temas įvelka į komiškas situacijas. Kiekvienas pasakojimas gimė iš didelės meilės ir noro parodyti, kas man pačiai yra svarbu kuriant santykį ir statant save. Kad baimės kyla iš nežinojimo. Kad jei mes įvykiams ar žmonėms suteikiame galią, mes galime ją atimti. Kad tavo pažadas yra vienas vertingiausių dalykų, kurį gali duoti.
Kad nebūtina įtikti tam, jog patiktum. Kad tai, kaip tave vadina kiti, nekeičia to, kas tu esi. Kad kartais klystame iš didelės meilės. Kad tam, kad susikalbėtum, nebūtini žodžiai. Ir kad žodžiams reikšmę duodame mes. Kad keiktis galima, tik reikia žinoti, kaip tai daroma. Kad nesėkmes reikia švęsti. Kad jei gali, nereiškia, kad turi. Kad laimi tie, kurie džiaugiasi. Kad mes sudaryti iš žmonių, kurie mus supa. Kad kibire upė neteka. Ir kad pasaulis yra toks, kokį jį įsivaizduojame. Jei norime jį pakeisti, reikia tik jį įsivaizduoti kitaip.
Jei kriauklė pilna nešvarių indų, vadinasi, turi ką valgyti ir galbūt net draugų, kurie buvo vakarienės.
– Dažnai kuklinamės ir nemokame kalbėti apie pačių nuveiktus darbus, o neretai įsisukę į darbus ir patys jų nesureikšminame. Taip pro šalį praeina geriausi dalykai. Ar pavyko save sustabdyti ir pasimėgauti, kad oficialiai esi knygų autorė?
– Dar niekaip šio titulo neprisijaukinu. Man patinka būti vadinamai laimės tyrinėtoja, bet taip, matyt, nuo šiol jau būsiu ir rašytoja. Ar tuo pasidžiaugiau? Prisipažinsiu – vis dar mokausi. Pamenu, kai savo draugei pasidžiaugiau, kad „Semčiukai“ jau pakeliui į spaustuvę, ji paklausė, ar švenčiu. Pasakiau, kad sulauksiu knygos, o tuomet švęsiu. „O kodėl negali švęsti ir šiandien, ir dabar?“ – nusistebėjo.
Ir aš pagalvojau – tikrai. Kodėl? Pergalės nieko nevertos, jei jų nešvenčiame. Ir dažnai įsivaizduojame, kad švęsti reikia didelius dalykus. O jau kai ta šventė galiausiai ateina, nei ūpo, nei jėgų nelieka. Bet dabar švenčiu. Dažniausiai tas šventimas – tai verkimas skaitant žmonių, įsigijusių knygas, atsiliepimus. Tikiuosi, niekada šiam džiaugsmui neišsiugdysiu imuniteto.
– Tiesa, nutiko įdomi istorija – dar prieš kurį laiką socialiniame tinkle braukei ašarą – knyga „Semčiukai“ buvo išleista be vieno puslapio. Apmaudu, tačiau kai kuriuos dalykus gyvenime galime pataisyti, o nesėkmes paversti sėkmėmis. Kaip išsisprendė ši istorija?
– Taip. Legendinis 18-as puslapis, sustabdęs mano širdį. Pasimetė maketuojant knygą. Paverkėme abi su knygos iliustratore Simona, bet galiausiai su Povilu ir visa komanda radome išeitį – trūkstamą puslapį atspaudėme ant storesnio popieriaus ir jis tapo skirtuku. Klaida virto herojumi. Keliaujančiu puslapiu, knygą pavertusiu šimtąkart ypatingesne.
Namuose turime tradiciją švęsti nesėkmes. Visi trys kartą per savaitę dalijamės didžiausiomis savo nesėkmėmis ir jas švenčiame. Nes nesėkmių nėra. Yra tik pamokos. Didžiausia nesėkmė – nebandyti.
Apie tai net skyrius „Semčiukų“ knygoje yra – „Nesėkmių šventimo diena“. Tądien, kai suvokiau, jog trūksta puslapio, atsigręžiau į save ir paklausiau: „Nagi, Rimante, kaip dabar praktikoje pritaikysi savo pačios patarimą?“. Ir pavyko. Laimė yra raumuo. O jei problemą pervadini į iššūkį, ji įgauna visai kitą spalvą.
Daug kartų sakiau, kad laimė yra raumuo.
– Viena iš tavo knygų – apie laimę. Atrodo, kad visi kasdien ieškome laimės, tačiau niekas dar neaprašė teorijos, kaip būti laimingam. Nejaugi tau pavyko?
– „Laiminga knyga“ – tai kognityvinių pratimų rinkinys. Kiekvieną mano tekstą lydi nuostabios Simonos Slavinskaitės iliustracijos, kurios kartu yra ir užduotys, padedančios geriau įsisavinti dienos pamoką, paklausti savęs dalykų, apie kuriuos niekada negalvojai, pasvajoti, pabūti atviram su pačiu savimi ir išsiaiškinti, ko nori TU, kas Tave daro laimingą, nepataikaujant kitų lūkesčiams ar visuomenės normoms.
Daug kartų sakiau, kad laimė yra raumuo. Ir šios knygos tikslas yra jūsų raumenį sutvirtinti. Sutvirtinti tam, kad, atėjus sunkioms akimirkoms, didiesiems gyvenimo išbandymams, pasirinkimų metui, kai giliau galvoti tiesiog nėra jėgų, nepasiduotumėte srovei ir kitų įtakai, o jau žinotumėte, kaip atsigręžti į save.
Kaip savęs paklausti, kokios buvimo kokybės aš noriu siekdamas to ar ano, kaip mano savijauta pasikeis, jeigu priimsiu vieną ar kitą sprendimą ir kas bus, kai patrauksiu šalin visus dalykus, dėl kurių šiandien skauda? Kuo norėčiau rūpintis? Dėl ko norėčiau šypsotis ir kaip mylimas ar priimamas svajoju būti?
Laimė kiekvienam yra sava. Svarbiausia – didžiuotis ir būti savo laimėje, dalykuose, kurie svarbūs tau, nors nebūtinai atitinka kokį nors visuotinį standartą. Mes kasdien išgyvename šimtus laimės akimirkų, bet, kaip ir su pergalėmis, retai kada stabtelime ir įsivardijame, kad kava skani, kad esu palaimintas sveikata, artimaisiais ar stogu virš galvos. Juk jei kriauklė pilna nešvarių indų, vadinasi, turi ką valgyti ir galbūt net draugų, kurie buvo vakarienės.
– Ar sunkus darbas laimės tyrinėjimas?
– Sunkiausia gal tyrinėjant laimę atsisukti į save, bestelti į skaudžias vietas ar atidaryti duris, kurias mieliau laikytum užvertas. Laimę tyrinėju per dalykus, kurie man svarbūs. Jei matau, kad klumpu, ieškau profesionalo. Tarkim, pykstuosi su vyru, kad nesuspėju su darbais, tuomet į laidą kviečiuosi laiko valdymo ekspertę. Patarimų gaunu ir aš, ir mano klausytojai. Gal todėl „Laimės dieta“ taip ilgai yra tarp klausomiausių LRT RADIJO laidų.
Aš ieškau sprendimų kasdienėms bėdoms, nebijau prisipažinti kažko nežinanti ar apsikvailinti – iš to gimsta daug įdomių klausimų ir naudingų atsakymų. Mano darbas man yra dovana. Tiek dėl žmonių, kuriuos jame sutinku, tiek dėl neįtikėtinai šilto klausytojų ir skaitytojų atgalinio ryšio.
Juokiuosi, kad dvi knygas vienu metu leidau tam, kad niekas negalėtų pasakyti: pirmoji buvo žymiai geresnė nei antra.
– Kartais ganėtinai banaliai žiūrime į laimę – daug kam ji siejasi tiesiog su gera nuotaika, noru šypsotis ir gebėjimu džiaugtis smulkmenomis ar pan. Bet ar tikrai laimė yra tik tas kartais net perdėtas pozityvumas? Juk gyvenimas pilnas ir spalvų, ir emocijų. „Laimės dieta“ galbūt padėjo tau į laimę pažvelgti truputį kitaip?
– Visokia laimė yra laimė. Vieniems laimė apsipirkinėti, kitiems – kapoti malkas. Aš tikiu, kad laimė labai artimai siejasi su prasme. Jei esi sėkmingas pagal tai, kaip tai suvokia visuomenė, turi mašiną, didelius namus, gerą atlyginimą, bet savo veikloje nematai prasmės, tuomet bus sunku. Kankins nuolatinis susiplėšymo jausmas. Baisu paleisti komfortą, bet su tuo komfortu jautiesi nelaimingas. Tokiu atveju gelbsti mylima užklasinė veikla – hobiai, kuriems jauti aistrą, ar turiningas laisvalaikis.
Laimė man yra dėkingumas. Ne veltui šią praktiką taip visi rekomenduoja. Ji veikia. Kai dėkojame, mūsų smegenys tiesiog negali galvoti neigiamų minčių. O jei tai darome kuo dažniau, gauname naują įgūdį – kiekvienoje situacijoje matyti šviesą.
– Beje, artėja šventės ir, nori tu to ar ne, puošiame namus, ieškome dovanų. Dažnas sako, kad pamirštame tikrąją švenčių prasmę ir per daug sureikšminame tą dirbtinį spindesį. Kaip manai, ar tai tikrai tokia jau nuodėmė? Ar tikrai didelis blogis nustebinti brangų žmogų ar prisipirkti kalėdinių niekučių, jei tai pakelia nuotaiką?
– Visada pykdavau, kad mano Povilas ir Luna nevalgo žuvies ir beveik nieko, kas tiekiama ant Kūčių stalo. Vis tiek gamindavau ir vėl bambėdavau, kad veltui stengiausi, o jie būdavo griaužiami to, kad mane nuvylė. Pernai supratau, kad mes galime turėti savo Kūčių formatą. Ir iškepiau antį. O pati valgiau silkę. Visi buvome be galo laimingi. Manau, kad per šventes svarbiausia yra atrasti tai, kas kiekvieną daro laimingą.
Dovanos juk nėra koks nors blogis. Bet jas galima papildyti gražiausių metų įvykių aptarimu, ypatingais palinkėjimais, kai kiekvienas šeimos narys kiekvienam pasako, už ką jį myli, ko labiausiai pasiilgsta, kodėl didžiuojasi.
Pergalės nieko nevertos, jei jų nešvenčiame.
– Kurios tradicijos tau pačios brangiausios ir gražiausios? Kokių dar šeimos tradicijų susigalvojote patys?
– Visada puošiame milžinišką eglę. Ir tą darome dar iki advento. Nes mums taip patinka. Naujuosius su Povilu sutinkame dviese, o dabar – jau trise. Visada namie. Gruodžio 31-osios rytą papusryčiaujame mieste su draugais, tuomet susitvarkome namus, išsipuošiame ir žiūrime filmus, kurie kaip nors susiję su naujamete naktimi.
Kūčios, žinoma, neapsieina be burtų. Ir pirties. Jei būna sniego, tądien būtinai einame išsidūkti į lauką. Visada visada po staltiese dedame šieno. Jei švenčiame ne kaime, šieno nusiperku gyvūnų prekių parduotuvėje. Žinoma, ir Kalėdų Senelis ateina. Palieka baltus miltuotus pėdsakus ant palangės, suvalgo jam paliktą sausainį ir išgeria pieną.
