Pirmąkart sutikęs būsimą žmoną žurnalistas Ramūnas Zilnys ėmė džentelmeniškai jai asistuoti, o jo draugas – iš jo juoktis. Netikėtą pažintį LRT.lt pokalbių laidoje „Kur važiuojam?“ muzikos apžvalgininkas vadina geriausiu kada nutikusiu dalyku, pasakoja apie pirmūno laikus ir kodėl neduodavo kitiems nusirašinėti.
R. Zilnys radijo stotyje pradėjo dirbti būdamas vos 13-os – ir ne kavos ir arbatos plikytoju. Jis 21 metus gyveno Kaune, o kitus 21-erius – Vilniuje. Per savo 42 gyvenimo metus vyras pakalbino beveik visus dainuojančius ir grojančius Lietuvoje, taip pat – daugybę muzikos pasaulio garsenybių iš viso pasaulio.
„Jis vis dar ginčijasi vadinamas garsenybe, nors vis dažniau, ypač po sėkmingo „Eurovizijos“ komentavimo, jam tenka dalyti autografus ir pozuoti selfiams su gerbėjais“, – teigia LRT.lt pokalbių laidos „Kur važiuojam?“ vedėja Nomeda Marčėnaitė.
– Tu gimei Kaune, Partizanų rajone.
– Tai gatvė, bet taip, kai kas šį rajoną vadindavo Partizanų. Tai – Savanorių prospekto pabaiga. Tie, kurie gyvena Vilniuje, gali daugmaž įsivaizduoti – bendrakultūrinė atmosfera ir aplinka buvo gana panaši į tai, kas buvo Vilniuje prieš kelis dešimtmečius Savanorių prospekte.
Tai buvo Savanorių prospekto pabaiga, iš kurios išvažiuoji į Vilnių. Ten buvo pilki baisūs sovietiniai daugiabučiai. Negaliu pasakyti, kad jaučiu kažkokią baisią nostalgiją tam rajonui. Nesakau, kad nejaučiu nostalgijos Kaunui, bet tam Kauno kampui, kuriame užaugau, tikrai nejaučiu jokios.
– Kiek laiko gyveni Vilniuje?
– Gyventi į Vilnių išvažiavau 2000 metais. Lygiai pusę savo gyvenimo gyvenu Vilniuje.
– Tai kur tu labiau namie?
– Vienareikšmiškai Vilniuje. Čia mano draugai, namai, šeima, koncertai, daugybė patirtų nuotykių. Vilnius – mano namai ir labai tuo džiaugiuosi.
– O kodėl rinkaisi gyvenimą ne Kaune, o Vilniuje? Dabar tai jau tavo namai, bet kai buvo klausimas dėl pasirinkimo?
– Kaune pradėjau dirbti, dirbau televizijoje, radijo stotyje, nuo kurios viskas prasidėjo. Radijo stotyje pradėjau dirbti, kai man buvo beveik 14 metų. Mane pakvietė pasikalbėti – buvau melomanas, labai mėgau muziką, stengdavausi viską apie ją sužinoti.
Skamba keistai, bet dėl muzikos net išmokau skaityti lenkiškai. Labai mėgau visokiausius muzikinius laikraščius, žurnalus, o Lietuvoje jų buvo labai nedaug, bet kioskuose buvo pradėjęs atsirasti žurnalas „Popcorn“. Tai buvo toks lenkiškas žurnalas, kuriame buvo rašoma apie visas popžvaigždes, buvo labai gražios nuotraukos, plakatai. Vaikai, paaugliai labai mėgdavo jį pirkti. Aš nusipirkau ir pavartęs supratau: jeigu neblogai moki rusų kalbą, o man mokykloje kalbos sekėsi puikiai, tai pabandęs paskaityti po kokių dviejų mėnesių gali suprasti, apie ką ten rašoma. Labai daug skaičiau, domėjausi muzika.
– O nuo kokio mažiaus pradėjai skaityti, domėtis muzika?
– Manau, kad man buvo kokie 8-9-eri. Tuo metu per dar sovietinę televiziją staiga per Naujuosius metus atsirado galimybė pamatyti vieną kitą koncertą, kuriuos jie nusipirkdavo ar pasivogdavo iš vokiečių televizijos. Ten buvo visos tos grupės: „Roxette“, „Pet Shop Boys“... Staiga tu visa tai gali matyti per televizorių ir supranti, kad tai kažkoks kitas pasaulis, visa tai atrodo labai magiška, palyginti su tuo, ką šiaip transliuodavo per televizorių.
A. a. tėtis nebuvo nutolęs nuo muzikos. Jis kadaise jaunystėje grojo gitara, gal nebuvo labai didelis melomanas, bet namuose buvo patefonas, šiek tiek plokštelių...
Buvau pirmūnas. Chemijos mokytoja manė, kad turėčiau būti chemikas, matematikos – matematikas ir t. t. Aš, aišku, sužlugdžiau visų jų ir mamos svajones, nes nuėjau į visiškai nerimtus dalykus.
– Kokio buvai amžiaus, kai jis mirė?
– Kai jis mirė, man buvo 20 metų. Jis mirė nuo gripo komplikacijų būdamas 45-erių. Dėl to kiekvieną kartą, kai prasidėjus šitai pandemijai girdžiu žmones, kurie galvoja, kad kvėpavimo takų ligos yra nerimtas dalykas, apie tai turiu atskirą nuomonę.
Bet muzika tam tikra prasme buvo pabėgimas nuo tos pilkos neaiškių laikų kasdienybės. Grįždavai namo iš mokyklos, užsidėdavai plokštelę, garsiai ją leisdavai, skaitydavai viską, kas parašyta ant voko, rankiodavai visokius straipsnius... Prisiminkime, kad tuo metu nebuvo interneto, turėjai pasiskolinti kokį žurnalą iš draugo, kuris tuo domisi, o tokio draugo neturėjau.
– Ar apskritai turėjai draugų?
– Turėjau. Manau, kad turėjau keletą gerų draugų, bet aš buvau moksliukas. Buvau sąžiningas moksliukas ir neduodavau nusirašyti, o kai neduodi nusirašyti, yra gana sudėtinga.
– Tu šitą pamoką išmokai?
– Šiek tiek, bet buvau taip išmokytas, kad visko reikia siekti savo jėgomis. Buvau šventai įtikėjęs ta teorija, kurią man buvo į galvą įkalusi mama, kad jeigu kam duosi nusirašyti, pakenksi tam žmogui, nes tas žmogus pats neišmoks. Tai visiškai teisinga filosofiniame lygmenyje, bet gana sudėtinga, kai bandai šitą filosofiją paaiškinti.
<...> Kai Kaune baigiau vesti visas tas radijo laidas ir padirbėjau spaudoje, gavau pasiūlymą dirbti Vilniuje, dėl ko į jį ir atvažiavau. Net neturėjau nuomojamo buto – nieko neturėjau, reikėjo per savaitę susikrauti lagaminą ir atsidurti Vilniuje.
Aišku, galėjau pasakyti: žiūrėkite, man reikia mėnesio. Būčiau susitvarkęs buitį, kažką susigalvojęs, bet bijojau pasakyti „palaukite manęs“, bijojau, kad tas pasiūlymas dings. Pradėjau dirbti spaudos leidinyje, rašyti apie muziką ir kitus dalykus.
Atvažiavau, buvo bendradarbė, su kuria jau buvau susipažinęs, užmezgęs draugišką santykį. Ji su šeima priėmė mane pagyventi pirmomis dienomis. Per porą savaičių atsirado butas ir taip įsivažiavau.
Kai atvažiavau, man Vilnius pasirodė klaikiai didelis. Tai labai keista, nes dabar suprantu, kad jis nė velnio nėra baisiai didesnis nei Kaunas. Bet buvo toks jausmas. Sėdėdavau tose lauko kavinėse siurbčiodamas arbatą... Pradžioje labai romantizavau Vilnių. Man tai buvo kažkas nuostabaus, neįtikėtino. Labai džiaugiausi čia atsidūręs. Po to buvo laikotarpis, kai prie jo pripratau, o dabar, kai gyvenu toli nuo centro, vėl labai juo žaviuosi.
– Norėtum grįžti į vaikystę?
– Norėčiau, aišku. Manau, kiekvienas mūsų nori grįžti į vaikystę, kad ir kiek galbūt, kartais atrodytų, joje yra elementų, kurie mums nepatinka. Su metais, kuo toliau, tuo labiau. Skaičiau kažkokio garsaus rašytojo frazę, kad vienintelis dalykas, kurį norėtum nusipirkti turėdamas visus pasaulio pinigus, tai tą sugrįžimą į vaikystę.
– O dėl ko? Kas ten buvo?
– Dėl jausmo, kad viskas dar bus. Dabar supranti, kad daug dalykų bus, bet žinai, kad bus ne viskas, daug kas jau buvo, yra dalykų, kurių jau nebus. Jausmo, kad viskas įmanoma. Jausmo, kad tau tikrai tikrai viskas pasiseks, nes metai vis tiek aplaužo. Ir jausmo, kad tu dar viską viską gali rinktis. Kad ir kiek mes filosofuotume, jog galime viską rinktis, ateina diena, kai galime rinktis ne viską. Turbūt dėl to, ko tuo metu nesuprasdavai. Vaikystę lydi daug baimių, paauglystę – daug kompleksų, daug dalykų, į kuriuos atsisuki ir galvoji: kodėl, kiek neišnaudotų galimybių.
<...> Mokykloje aš labai gerai mokiausi, man sekėsi viskas, išskyrus fizinį lavinimą ir dailę. Kartą pabandžiau nupiešti karvę ir mokytoja man parašė trejetą, sakė: viskas gerai, bet tu kada nors buvęs kaime? Sakiau: na, kaip, nelabai... Iš tiesų nelabai, nes buvau asfalto vaikas.
Bet aš buvau pirmūnas. Chemijos mokytoja manė, kad turėčiau būti chemikas, matematikos – matematikas ir t. t. Aš, aišku, sužlugdžiau visų jų ir mamos svajones, nes nuėjau į visiškai nerimtus dalykus.
Turėjau keletą draugų, su jais koridoriuose kalbėdavomės apie muziką. Mergaitės manimi nesidomėdavo. Buvau labai kuklus – visą gyvenimą labai drovus su moterimis. Labai, o mokykloje – ypač. Man būdavo labai sudėtinga net pakviesti šokti.
Man buvo absoliučiai aišku, kas man darosi, nesuabejojau tuo nė karto per tuos 18 gyvenimo metų. Filosofiškai niekada nesuabejojau, kad tai geriausias dalykas, kuris man nutiko.
– Tai tada aš tavęs būtinai turiu paklausti, kaip kabinai Eglę? Desperatiškai?
– Istorija su mano žmona, su kuria esame kartu 18 metų, yra tokia, kad iš esmės mes neišsiaiškinome, kuris kurį. Manau, kad tai buvo toks dvipusis eismas. Mes susipažinome Kaune, „Kaunas Jazz“ festivalyje. Paskambinau vienam bičiuliui, kuris visą laiką ten važiuoja, ir sakiau: klausyk, gal tu važiuoji, neturiu kaip nuvažiuoti. Sako: aš važiuoju, bet veža draugas, gal yra laisva vieta.
Paskambino, pasirodo, yra viena laisva vieta. O toje mašinoje sėdėjo mano dabartinė žmona. Mes nuvažiavome į Kauną ir man kažkas pradėjo darytis. Pradėjau jai visaip džentelmeniškai asistuoti. Mano draugas, kuris buvo šalia, tas, per kurį mes susipažinome, aišku, vos tramdė juoką, nes staiga šitas baisiai drovus Ramūnas laksto aplink stalą.
Aš ir taip, ir anaip... Galų gale išsiaiškinau, kad ji groja gitara. Ir staiga sakau: visą gyvenimą svajojau išmokti groti gitara, gal mokote groti gitara? Sako: turiu mokinių, mokau. „Galiu gauti jūsų telefono numerį, nes noriu mokytis groti gitara?“ Mano bičiulis jau beveik po stalu, prunkščia į kumštį, puikiai žino, kad nei kažkada išmoksiu groti gitara, nei kažkas bus.
Ji mane nužudys, kad aš taip atvirai pasakoju visą šitą istoriją. Bet mes grįžtame į Vilnių ir aš negaliu tą naktį užmigti.
Visą naktį: o kaip dabar ne per anksti paskambinti? Negali gi iš karto parodyti, kad tau jau čia viskas. Sakau, na, pakentėsiu gal dieną, gal kažkaip. Ir ką tu sau galvoji? 10 valandą ryto aš gaunu žinutę: gal einam valgyti sausainių su kisielium į tokią kavinę, kuri, sakei, tau patinka? Juokingiausia, kad paskui galvoju: aš jos telefono numerį tai pasiėmiau, o iš kur ji gavo mano telefono numerį?
Visas pokalbis – gruodžio 7 d. laidos „Kur važiuojam?“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
