Prieš 13 metų atlikėja Eglė Jurgaitytė Lietuvai atstovavo vaikų „Eurovizijoje“, ji pasvajoja visai Europai uždainuoti ir suaugusiųjų konkurse. Šiandien mergina ne tik dainuoja, bet ir darbuojasi radijo eteryje, yra „Žalgirio“ reporterė. Kadangi mėgsta gyventi aktyviai ir tobulėti skirtingose srityse, kartais prisipažįsta balansuojanti ties perdegimo riba, vis tik sako išmokusi, kaip atgauti pusiausvyrą ir ko svarbu nepamiršti, norint išlikti pramogų pasaulyje.
– Išgarsėjai 2008 m., atstovaudama Lietuvai vaikų „Eurovizijoje“, ten su daina „Laiminga diena“ užėmei 3-iąją vietą. Tada tau buvo dešimt, šiandien – 23-eji, bet iki šiol dažnai esi pristatoma kaip vaikų „Eurovizijos“ dalyvė, ar sunku grįžus į sceną pristatyti save iš naujo?
– Savo patirtimi „Eurovizijoje“ labai džiaugiuosi, smagu, kad žmonės tai prisimena, paniūniuoja mano dainą, atsimena mano įvaizdį, vadinasi, mano pasirodymas išties buvo įsimenantis. Tačiau nuo to laiko praėjo 13 metų, užaugau ir džiaugiuosi, kad žmonės gali susipažinti su nauja manimi, su naujomis mano veiklomis.
– Ar sudėtinga dešimtmetei žengti į pramogų pasaulį, juk po sėkmingo pasirodymo tave kone užgriuvo dėmesio lavina – atsirado daugybė kvietimų į televizijos laidas, interviu, koncertus.
– Mano tėvai niekada neleido per daug atsipalaiduoti – jie mane mokė, kad viskas pasiekiama sunkiu darbu. Euroviziniu laikotarpiu tikrai daug dirbau – kaip dešimtmetei tai tikrai buvo didžiulis krūvis, mažai miego, tačiau mano pasiekimai buvo geriausias įvertinimas. Juk tam tiek daug ir dirbau.
Buvau kviečiama į televiziją ir interviu, bet turbūt dėl tėvų auklėjimo negalvojau, kad jau esu žvaigždutė ir viskas pasiekta. Tas dėmesys veikiau buvo įvertinimas bei paskatinimas dar daugiau dirbti, dar labiau stengtis.
Progimnazijoje vyresni moksleiviai kabinėdavosi, užgauliodavo, galbūt tiesiog norėdami pasirodyti prieš draugus.
– Muzika, pasirodymai buvo tapę darbu, tačiau buvai vaikas. Nesinorėjo tiesiog leisti laiką kieme su draugais ir užsiimti veiklomis, kuriomis užsiima tavo bendraamžiai?
– Muzika buvo mano pagrindinė ir labai mylima veikla, ja degiau nuo trejų metukų. Tačiau spėdavau ir kieme palakioti, ir po medžius pasikarstyti – buvau labai aktyvus vaikas, kurį tėvai sunkiai ištraukdavo iš kiemo. Jei tik turėdavau laisvą dieną, ryte išeidavau su draugais ir sugrįždavau tik vakare, net pavalgyti prisikviesti mane būdavo nelengva. Nežinau kaip, tačiau viską suspėdavau! Galbūt tėvai kažkaip padėdavo viską suderinti ir pasirūpindavo mano darbotvarke, kad užtektų laiko ir mokyklai, ir draugams. Tikrai nebuvo taip, kad nuo ryto iki vakaro dirbdavau.
– Kada įvyko savotiškas lūžis, kai vaikų atlikėjos karjerą išaugai ir turėjai susivokti, kokį kelią rinktis toliau, kokią muziką atlikti?
– Iš tiesų, visada žinojau, kad noriu užsiimti muzikine veikla, kad būtent ji man teikia daugiausia laimės, dainuodama jaučiuosi labiausiai savimi. Neabejojau, kad mano darbas bus susijęs su žmonėmis – man norisi atiduoti save, dalytis tuo, kas yra mano viduje. Būtent tai man yra geriausia saviraiška.
Į „Euroviziją“ vykau kaip linksma mokinukė su ilgomis kojinytėmis ir kasytėmis, dainavau apie meškas ir pan. Taigi, kai man sukako 14 m., dainuoti apie meškas man nei patiko, nei tiko. Kartu su tėvais ir su manimi dirbusia komanda priėmėme sprendimą pasitraukti iš eterio ir didžiosios scenos. Aktyviai muzikavau, tobulėjau, išbandžiau save skirtingais žanrais ir vėl sugrįžau.
Labai džiaugiuosi, kad šiandien mano kelyje yra muzika, atsirado ir radijas, ir darbas krepšinio klubo „Žalgiris“ laidoje. Tiesa, šiuo metu esu kiek užstrigusi kūrybiniame procese, tad tikiuosi, kad jau netrukus bus daugiau muzikinių mano naujienų.
– Kaip tavo kelias nuvedė į eterį – radijo laidos vedėjos kėdę ir darbą „Žalgirio“ laidoje?
– Viename komikų renginyje susipažinau su Paul De Miko, jis jau dirbo radijuje, kaip tik ieškojusiame moteriškų balsų. Jis paragino pabandyti ir mane pasiūlė, o aš susidomėjusi tokiu iššūkiu nusprendžiau pabandyti. Taigi, per gražų sutapimą atsidūriau radijuje.
Netrukus sulaukiau ir netikėto skambučio iš „Žalgirio“ klubo atstovų, jie man pasiūlė išbandyti laidos vedėjos-reporterės darbą. Nežinau, kaip jie mane susirado, tačiau esu labai laiminga – juk, augant su dviem broliais ir tėčiu, kurie yra pamišę dėl krepšinio, ir man nuo mažų dienų šis sportas labai artimas. Be galo džiaugiausi, kai „Žalgiriui“ pavyko iškovoti pirmąją pergalę Eurolygoje šiame sezone.
Mokausi dažniau pasakyti „ne“ kitiems ir dažniau pasakyti sau „taip“.
– Kas buvo didžiausi iššūkiai tapus vedėja? Scenos baimės tikriausiai nejauti, tačiau dainuoti yra viena, o kalbėti eteryje – visai kas kita.
– Praktikos įgijau per tuos kelerius metus, kai su iliuzionistu Mantu Žmuidinavičiumi-Wizard vedėme LRT projektą „Muzikos talentų lyga“. Tiesa, kalbėti prieš kameras daug lengviau, nei kalbėti radijo studijoje: kai žiūrovas tave mato, yra lengviau, nes jis mato tavo spinduliuojamas emocijas, energiją, o klausytojas tavęs nemato, vadinasi, žmogų turi papirkti, sudominti ir prikaustyti tik savo balsu, į jį sudėti visas emocijas, visą charizmą. Tai nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš šono. Mokausi, stengiuosi, tikrai dar turiu kur tobulėti, džiaugiuosi ir dėl sulaukiamos kritikos, iš jos stengiuosi pasimokyti.
– Kritiką dažniausiai priimame jautriai, o ne su džiugesiu – kritika gali sudrebinti pasitikėjimą savimi, kartais ir įžeisti.
– Nuo mažų dienų esu pratusi gauti kritikos. Mano šeima tikrai nelepindavo vien gražiais žodžiais. Artimieji visada mokėjo pagirti, tačiau mokėjo ir geranoriškai bei taktiškai išsakyti, ką galėčiau pakeisti ar padaryti geriau. Kritika – svarbi progreso dalis. Jei galvosi, kad viską darai gerai, toli nenueisi. Žinoma, labai svarbu atsirinkti, į kokią kritiką verta kreipti dėmesį, nes kritikuoti nori visi, kai kurie tiesiog siekdami užgauti ar įžeisti. Nuo tokių komentarų stengiuosi atsiriboti.
– Neišvengiama, tačiau žinomi, matomi žmonės sulaukia įžeidžių pastebėjimų ar komentarų. Dabar esi brandi ir gali į tai pasižiūrėti racionaliai, tačiau ar būdama vaikas neimdavai piktų žodžių į širdį?
– Žinoma, būdavo ir skaudu. Tėvai mokė neskaityti komentarų internete ar pan., tačiau piktų žodžių ar net patyčių po „Eurovizijos“ sulaukdavau ir mokykloje. Progimnazijoje vyresni moksleiviai kabinėdavosi, užgauliodavo, galbūt tiesiog norėdami pasirodyti prieš draugus. Yra buvę, kad ir mano daiktai buvo išmėtyti, ir striukė sukarpyta. Kažkada netgi esu sakiusi, kad į mokyklą grįžti tikrai nenorėčiau. Tai buvo sudėtingas laikotarpis.
Man tada padėjo artimųjų supratimas ir palaikymas. Jie turėjo daug dirbti ir stengtis, kad nepamesčiau savo kelio ir per daug neliūdėčiau. Gaila, bet žmonės dažniau linkę išsakyti piktesnį žodį, nei pagirti. Net po naujienomis, kad kam nors nepasisekė, komentarų dažnai būna daugiau nei po kokia nors gera naujiena. Taigi, teko išmokti, ko reikia klausytis, o nuo ko nusisukti. Kitaip gali sprogti.
– Tačiau mokyklą baigei ir pradėjai studijuoti. Tiesa, ne su muzika, o su verslu susijusią specialybę. Kodėl? Norėjai turėti savotišką planą B?
– Buvo daug apmąstymų. Savo muzikinio kelio nemečiau, tačiau svarsčiau, kad norėčiau muzikos industriją ir verslą pamatyti iš kitos perspektyvos. Kaip atlikėja visą tą pasaulį mačiau iš vidaus, taigi, norėjau pamatyti ir iš vadybininko ar prodiuserio pusės.
Pasirinkau mokslus, kurie padėtų praplėsti akiratį, kad įgyčiau suvokimą apie verslą, rinkodarą ir pan. Ir tikrai nesigailiu – studijos gerai sekėsi, įgijau kritiškesnio mąstymo ir dabar galiu į daugelį situacijų pažiūrėti iš skirtingų kampų. Tai buvo geras žingsnis, leidęs gauti papildomų žinių, jos man yra labai naudingos. Tiesa, mokslus derinau su muzika ir jos niekada neapleidau.
Klausytojas tavęs nemato, vadinasi, žmogų turi papirkti, sudominti ir prikaustyti tik savo balsu, į jį sudėti visas emocijas, visą charizmą.
– Panašu, kad visada buvai labai aktyvi – mokeisi ir muzikavai, dabar muzikuoji ir vedi laidas. Kaip neperdegti? Juk šiandien dažnas skundžiasi, kad prisiima labai daug veiklų, netausoja savęs, nebemoka ilsėtis.
– Nors mėgstu aktyvų gyvenimą ir atrodau ekstravertė, būna dienų, kai noriu pabūti viena, kai man reikia ramybės, laiko sau, atsinaujinti, o kartais išsiverkti. Ne todėl, kad liūdna, tiesiog todėl, kad visko prisikaupia per daug. Tačiau pastaruoju metu stengiuosi atrasti pusiausvyrą gyvenime ir sau tinkamą ritmą, mokausi dažniau pasakyti „ne“ kitiems ir dažniau pasakyti sau „taip“. Anksčiau ne visada taip pavykdavo, tad yra buvę ir perdegimų.
– O kokios veiklos padeda pailsėti nuo muzikos ar darbo eteryje?
– Mėgstu pabėgti į gamtą, pasižiūrėti filmą ar tamsoje klausytis mėgstamos muzikos, tai man atrodo pati geriausia meditacija.
– Pandemija dar kartą įrodė, kad atlikėjo profesija ne pati stabiliausia – tai nuolatinė kova už būvį. Negąsdina?
– Manau, kad kiekvienas meniškos profesijos atstovas yra nuolat lydimas minčių apie tai, ką padaryti, kad neprarastum auditorijos susidomėjimo, kad nesustotum ir pan. Didžiausia rizika – galvoti, kad jau pasiekei savo aukštumas. Vos tik ta mintis prabėga, atsiranda talentingesnių, įdomesnių ir tenka pasitraukti į šešėlį. Kasdien turi kovoti norėdamas turėti savo auditoriją ir būti ten, kur esi.
Pandemija muzikantams taip pat nebuvo pats geriausias laikas, tačiau ji nutiko, tad manau, kad verčiau tą laiką išnaudoti. Tai buvo proga sustoti, įsiklausyti savęs, viską pergalvoti ir sukurti gražių dalykų.
– Artėja „Eurovizijos“ atranka, ar vėl norėtum atstovauti Lietuvai, tik jau nebe vaikų, o didžiojoje „Eurovizijoje“?
– Apie tai svajoju dar nuo vaikų „Eurovizijos“ laikų ir labai tikiuosi, kad kada nors taip ir nutiks. Tik nežinau kada – pirmiausia turiu sukurti ir išleisti daugiau savo dainų...
