Vestuvės – be baltų balandžių, balionų, blizgučių ir fejerverkų, bet su visais norimais matyti žmonėmis ir mažiau vartojimo bei atliekų. Tokią šventę neseniai iškėlė du žmonės, kuriems rūpi tvarus gyvenimo būdas. Laura ir Vygandas Petruškos dalijasi savo istorija ir patarimais, kaip surengti tvaresnes ir dar jaukias kaip festivalis vestuves.
Su sutuoktiniais susitinkame Vilniaus Pilaitės mikrorajone įkurtame bendruomeniniame darže „Idėjų lysvė“. Neatsitiktinai – tai vienas iš architektės Lauros Petruškės sumanytų projektų. Dar ji kuria paveikslus bei aksesuarus iš nebereikalingų plastiko maišelių, edukuoja apie antrinį dizainą, kūrybišką vietokūrą, o šiandien kartu su vyru Vygandu šypsosi pasakodami apie bendrą savo projektą – vestuvių šventę.
V. Petruškai tvarus gyvenimo būdas taip pat svarbus, todėl ir jųdviejų tuoktuvių šventė turėjusi būti ekologiškesnė, stengiantis mažiau vartoti.
„Tai turėjo būti ekologiškesnis sprendimas, su mažiau vartojimo iš esmės. Tai gana sunku suvaldyti, kai atvyksta daug žmonių, tačiau pasitelkėme tai, ką turėjome aplinkoje, stengdamiesi nepirkti ir pernaudoti“, – pasakoja ekologiniu gyvenimo būdu besidominti L. Petruškė.
Pirminė jų mintis buvo viską padaryti paprasčiau, bet ir pakviesti visus brangius žmones. Petruškos pasakoja iškart supratę, kad žmonių kiekis bus nemažas – daugiau nei 120, tačiau svečių sąrašo mažinti nenorėjo.
Šiandien kaip vieną įsimintiniausių jųdviejų šventės akimirkų L. Petruškė ir įvardija momentą, kai atvykę iš vedybų ceremonijos jiedu išvydo būrį sukviestų svečių: „Ta akimirka buvo oho, toks džiaugsmas. Mano burna buvo pilna žiedlapių, kuriuos visi mėtė.“
Žmonai antrina ir V. Petruška – pamena didžiulį įspūdį, kai išvydo, kiek žmonių susirinko paliudyti jų tuoktuvių.
Petruškos tuokėsi Molėtų metrikacijos biure, iš ten nuosavu senutėliu kemperiu parvyko į šventės vietą – kaimą Utenos rajone, kur Vygando praleista daug vasarų. Pora nenorėjo pobūvio dvare ar nuomotoje salėje, tad, V. Petruškos teigimu, kito varianto net nesvarstė: „Ten sava ir miela širdžiai, emociškai jauku, jaučiuosi kaip namie. Ten tiesiog šilta ne dėl to, kad šviečia saulė, o dėl to, kad tai tam tikri namai. Labai džiaugiuosi, kad tie namai ir Lauros yra.“
Dvi dienas trukusiai šventei pora nusprendė kuo mažiau pirkti ir pasitelkti tai, kas buvo aplinkoje. Tam iš karto nuteikė svečius – įspėjo, kad šventė bus lauke, patarė patogiai apsirengti ir nusiteikti tarsi festivalio formatui.
„Patys neišgyvename dėl savo aprangos ar kitų dalykų, bet išgirdome iš svečių, kad jau užsiregistravo pas kirpėją ar daryti makiažo. Pagalvojau, gal pati nebespėsiu, ir iš tikrųjų nebespėjau, bet šeimoje atsirado, kas galėjo manimi pasirūpinti. Man atrodo, žmonės nenuliūdo, kad negalėjo apsiauti aukštakulnių. Kaip tik sulaukėme komentarų, kad šventė buvo labai jauki ir neįprasto formato“, – prisimena L. Petruškė.
Vietoj vestuvių torto – tetos iškeptas šakotis, nuotakos suknelė – pasiūta kitos tetos, jaunikio kelnės ir batai – paskolinti draugo, papuošimai – gėlės iš giminaitės sodo, indai, įrankiai – surinkti iš per daugelį metų sodyboje sukauptų daiktų ir paskolinti kaimynų, šiukšlėms rūšiuoti – pačių sukonstruoti konteineriai.
L. Petruškė atliko visų indų bei baldų inventorizaciją ne tik kaimo gryčioje, bet ir pas kaimynus. „Mūsų tėvai yra užgyvenę lėkščių, šaukštų ir pan. Servizai, komplektai – gi neišmesi. Kai gyvenimas gerėjo, tėvai po truputį viską veždavo iš miesto į kaimą, ten kažkur į kamputį dėdavo, kraudavo. Kai kurie puodeliai atkeliavo iš kitur, žmonės sakydavo turintys nenaudojamą servizą, tad gavome dovanų. Išėjo tarsi indų suneštinis“, – dalijasi sutuoktiniai.
Galiausiai, pasak. L. Petruškės, pasirodė, kad visko buityje užtenka net tokiai didelei šventei suorganizuoti: „Pavyzdžiui, maisto tiekėjai siūlė vienkartines staltieses. Gal ir patogu, bet, iš kitos pusės, nuvykę į kaimą supratome, kad ten ant aukšto turime labai daug lininių staltiesių, kurias turbūt naudojo seneliai, gal vieną kartą, o gal išvis nenaudojo. Dar klausimas, kada jos vėl bus panaudotos. Yra daugiau darbo, nes reikia jas išskalbti, paruošti, tačiau tai turi labai didelę pridėtinę vertę visai šventei.“
Porai teko pagalvoti, prie ko ir kaip susodinti daugiau nei šimtą svečių. Iš pradžių jie norėjo stalus padaryti iš medinių padėklų, tačiau jų turėjo nedaug, todėl nusprendė panaudoti suspausto šieno ryšulius. „Juos panaudojome tiek sėdėti, tiek stalams paremti. Stalams naudojome nemažai senų durų. Taip atsitiko, kad mamos bendradarbė nusipirko seną sodą, kurioje buvo labai daug nereikalingos medienos, mes iš jos konstravome visokiausius vestuvėms reikalingus dalykus – tiek šiukšlių konteinerius, tiek indams plauti skirtas struktūras“, – pasiruošimą šventei su šypsena prisimena L. Petruškė.
Beje, nors šventei reikalingus daiktui ir atributus rinkosi iš skirtingų vietų, jaunieji stengėsi sukurti vientisą vaizdą pasitelkdami detales. V. Petruška tikina, kad juos pažinodami draugai ir artimieji dėl šventės sprendimų nenustebo, tačiau jo paties lūkesčiai buvo viršyti su kaupu: „Vadinu save optimistu, bet kartais save pagaunu kaip pesimistą. Laura tiek visko prigalvoja, tiek planų, o man baisu, tiek daug dalykų, organizacinio, fizinio ruošimosi, gal nespėsim... Bet vis tiek pažįstu Laurą – bent jau kažkas pavyks. Efektas pavyko su kaupu ir išvakarėse pats stebėjausi, kai viskas susirinko, visa erdvė apsipavidalino, tai oho!“
L. Petruškė sutinka, kad užsakyti vestuvių pobūviui reikalingus dalykus paprasčiau, tačiau atkreipia dėmesį į pasiruošimo prasmę pačiai porai: „Tai pasiruošimas su tuo žmogumi, su kuriuo planuoji dalytis savo gyvenimu, todėl kaip ir pasiruošimas Kalėdoms gaminant dovanas, taip ir šis pasiruošimas svarbus. Pati vestuvių diena prabėga labai greitai. Man tai buvo malonu, nors darbo, neslėpsiu, buvo nemažai.“
Paskutinę savaitę prieš vestuves būsimieji sutuoktiniai skyrė vien tik šventei organizuoti ir jos vietai ruošti. Beje, jiedu vietoj mergvakario ir bernvakario sodyboje surengė, kaip patys teigia, bendrumo jausmą sustiprinusią jaunimo talką, o ankstesniais savaitgaliais planavo ir skaičiavo. Atskleidžia – didžiausią dalį, daugiau nei pusę išlaidų, sudarė maistas ir gėrimai, be to, teko užsakyti vestuvių vedėją, didžėjų, pasisamdyti virėjų, išsinuomoti porą paviljonų pasislėpti nuo saulės ir galimo lietaus. Daugiausia svečių apsistojo palapinių miestelyje, dalis – šalia esančiose sodybose, o antrą dieną visi leidosi į žygį baidarėmis.
Svajojantiems apie tvaresnę šventę Petruškos pataria pagalvoti apie funkcionalumą, taip pat apie tai, kokią pridėtinę vertę sukuria vienoks ar kitoks sprendimas, kur tai iškeliaus po šventės. Jų atveju išplautos staltiesės sugrįžo į palėpę, pasiskolinti suolai ir kėdės – pas kaimynus, įvairios durys ir plokštės – į kluoną ateities meistravimams. O suspaustas šienas, pasak V. Petruškos, pradžiugino kaimyno avis: „Pasiūlėm jam – prašom, naudokite, būsime dėkingi, jei sunaudosite, nereikės jų kažkur laikyti, pūdyti ar deginti. Ir jis sutiko. Nunešus avys sutaršė dar skaniau nei šviežią šieną.“
L. Petruškė priduria, kad toks šventės formatas gali sulaukti ir skeptiškų reakcijų iš aplinkinių, tačiau ragina nepamiršti, kad vestuvės – visų pirma jaunųjų šventė, o šeima turėtų juos palaikyti: „Gal ne visi turi tokią situaciją, gal neturi sodybos, gal neturi sukaupto tokio palikimo. Bet jei yra tokių galimybių, tai manau, reiktų bandyti kūrybiškai pažiūrėti, ką galėtum pritaikyti ir sukurti kartu.“
Dalijimąsi ir įspūdžius daug labiau nei norą pasirodyti vertinantys Petruškos teigia – šventę sukuria patys žmonės, o jųdviejų šventė pavyko su kaupu. Per vestuves jiems ir yra svarbiausias būtent bendrumas – draugų ratų, šeimų ir dviejų giminių.
