Iš tiesų, nuo 2013 metų Amerikos medicinos asociacija nutukimą klasifikavo kaip ligą. Ją palaiko ir kitos pasaulinės organizacijos, pvz., Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO). Nutukimo liga tai perteklinis riebalinio audinio susikaupimas žmogaus organizme, jis gali būti matuojamas naudojantis kūno masės indeksu (KMI). KMI apskaičiuojamas svorį (kg) dalijant iš ūgio (m) kvadratu. Antsvoris diagnozuojamas žmogui, jeigu jo KMI > 25kg/m2, nutukimas, kai KMI > 30kg/m2.
Turime pabrėžti, kad kūno masės indekso skaičiai gali skirtis tarp skirtingų regionų, etninių grupių, amžiaus populiacijų, todėl visada verta atsižvelgti į gretutinius sveikatos būklės rodiklius siekiant tikslios diagnozės.
Ar turėtume tuo stebėtis?
Plintanti antsvorio bei nutukimo epidemija kelia vis didesnes užduotis vykdant lėtinių ligų prevenciją visame pasaulyje. Įgaunant pagreitį dėl sparčios industrializacijos, ekonominio augimo, didėjančių technologinių galimybių, mažėjančio žmonių aktyvumo bei didesnio pramoniniu būdu pagaminto, perdirbto maisto suvartojimo daugelyje šalių nutukimo atvejų skaičius padvigubėjo ar net patrigubėjo.
Prognozuojama, kad 2030 metais 38 proc. pasaulio populiacijos turės antsvorio, o 20 proc. sirgs nutukimu.
Remiantis PSO duomenimis, nuo 1975 metų nutukimo paplitimas patrigubėjo. Paskutinėmis žiniomis, 2016 metais nutukimu sergančių vyresnių nei 18 metų žmonių skaičius siekė net 1,9 mlrd. Tais pačiais metais surinkta statistika parodė, kad net 340 mln. vaikų iki 18 metų amžiaus sirgo nutukimu arba turėjo antsvorį.
Matant esamas tendencijas, dešimtmečių augimo šuolius, prognozuojama, kad 2030 metais 38 proc. pasaulio populiacijos turės antsvorio, o 20 proc. sirgs nutukimu.
Lietuvoje nutukimo epideminė būklė taip pat nėra guodžianti: paskutiniais, 2012 metų tyrimo, duomenimis, antsvorį turinčių suaugusiųjų skaičius, lyginant su 1994 metais, išaugo nuo 47 proc. iki 62,5 proc., nutukimu sergančių žmonių – nuo 10,6 proc. iki 19 proc. Nutukimu sirgo 15–20 proc. moterų.
Daugeliui mūsų įprasta matyti antsvorio turinčius arba nutukimu sergančius žmones. Bet ar tai normalu?
Pagalvokime apie tai, kad sergantieji II tipo cukriniu diabetu (CD), širdies ir kraujagyslių ligomis savo kelionę geresnės sveikatos link turėtų pradėti nuo svorio kontrolės. Darome didžiulę klaidą siekdami valgyti sveikesnius maisto produktus nepaisydami jų kiekio. Minėtos ligos dažnai būna per didelės kūno masės bei netinkamo gyvenimo būdo, valgymo kultūros pasekmė, tad jų tvarkymas turėtų būti pirmoji mūsų užduotis.
Pavyzdžių nereikia ieškoti labai toli, buvusio pavasario COVID-19 karantino įvykiai Lenkijoje parodė, kad net 50 proc. apklaustųjų pripažino valgę daugiau ir užkandžiavę dažniau. Vyresnio amžiaus žmonės, o taip pat sergantieji nutukimu arba jau turėję antsvorio priaugo jo dar daugiau. To priežastis buvo išaugusi riebesnės raudonos mėsos, riebių ar saldintų pieno produktų bei greitųjų užkandžių paklausa tarp apklaustųjų.
Daug yra kalbama apie tai, ką privalome valgyti, bet ar kas mums pasako, kiek to maisto privalome suvartoti?
Stresas, nuobodulys sėdint namuose, troškimas šilto, naminio maisto (angliškai tai skambėtų kaip soul food – sielos maistas) skatino žmones rinktis ne sveikiausias maisto alternatyvas – gausias paprastųjų angliavandenių, sočiųjų riebalų arba transriebalų. Visi žinome, kad tokia neigiamų veiksnių virtinė gali paskatinti ir emocinio valgymo atsiradimą.
Kur mes klystame?
Perteklinis maisto suvartojimas
Daug yra kalbama apie tai, ką privalome valgyti, bet ar kas mums pasako, kiek to maisto privalome suvartoti?
Kada avižinių kruopų košė yra „sveika“, o kada „sveikatai nepalanki“?
Ar vaisiai po 18 valandos skatina riebalų kaupimąsi mūsų vidaus organuose?
Galime surasti daugybę pavyzdžių ir ginčytis, kas yra geriau: liesi ar riebūs pieno produktai, cukrus ar jo bekaloriai pakaitalai, bet vieno dalyko nepaneigsime – suvartotų kalorijų kiekio ir jų dienos sunaudojimo skirtumas lems mūsų kūno svorio dinamiką.
Galbūt lašiniai ar riebi varškė yra tikrai sveikiau nei jų alternatyvos be riebalų, tačiau ar mes suvalgysime mažesnį didesne energetine verte pasižyminčio (riebesnio) produkto kiekį? Ar mūsų alkio jausmui numalšinti vis tiek reikės didesnės porcijos?
Tad jeigu norite, kad natūralesni produktai būtų Jūsų sveikatai palankesni – stebėkite bendrą jų vartojimo kiekį.
Jau kelis dešimtmečius mokslinėje literatūroje galime matyti dviejų nutukimo etiologiją grindžiančių nuomonių stovyklas: pirmoji teigia, kad nutukimo riziką didina aukšto glikeminio indekso (GI) angliavandenių suvartojimas, aukštas hormono insulino (hormono, kuris skatina gliukozę patekti į ląsteles ir slopina riebalų skaidymą) kiekis kraujo plazmoje, kita grupė atstovauja CICO (calories in calories out) svorio prieaugio modeliui – teigia, kad suvartotų kalorijų perteklius skatina riebalinio audinio bei svorio prieaugį.
Nepaisant to, kad pati naujausia analizė dar kartą bandė įrodyti angliavandenių ir insulino modelio pranašumą, randomizuotų tyrimų gausa per pastaruosius dešimtmečius neleidžia priimti bendro sprendimo. Jeigu tarp dviejų tiriamųjų grupių yra vienodas kalorijų ir baltymų suvartojimas – pasiekiama vienoda riebalinio audinio ir svorio redukcija. Glikeminio indekso bei glikeminio krūvio aspektai taip pat lieka ne iki galo pagrįsti – tiek aukšto GI, tiek žemo GI izokalorinės dietos yra tokios pat veiksmingos svorio redukcijai ir neparodo statistiškai reikšmingo skirtumo apetito, sotumo kontrolei.
Vis mažindami suvartojamų kalorijų kiekį žmonės dažnai nepastebi vis lėtėjančio savo gyvenimo būdo.
Summa summarum abi teorijos yra savaip teisingos, bet kaip jų mechanizmai veikia svorio kontrolę, nėra iki galo suprantama ligi šiol, todėl negalime tiesiog vengti angliavandenių bijodami svorio prieaugio arba aklai tikėti vien kalorijomis nežiūrėdami į jų šaltinį. Nutukimą skatinantys mechanizmai tam tikra prasme yra teisingi, tik yra visuomenėje blogai suprantami ir interpretuojami.
Nereikėtų svorio kaitos sieti vien su vartojamu maistu – svarbus ir fizinis aktyvumas
Daugelis mūsų imasi įvairiausių dietų siekdami pažaboti vis augantį svorį. Bet nepastebime vieno dalyko, kad kartais net mažai valgydami jo niekaip nesutramdome. Dėl to kalti yra kiti mūsų gyvenimo adaptaciniai aspektai: fizinis aktyvumas, stresas ar miegas. Vis mažindami suvartojamų kalorijų kiekį žmonės dažnai nepastebi vis lėtėjančio savo gyvenimo būdo. Sakome „sulėtėjusi medžiagų apykaita“ – vis dėlto tai mes patys tampame lėtesni, o dėl to ir organizmas pradeda lėčiau dirbti.
Prie viso to prisideda dar ir dažno mūsų darbinė aplinka – verta atkreipti dėmesį, kad kas trečias asmuo 80 proc. savo darbo dienos praleidžia sėdėdamas.
Prie 8 val. darbo dienos pridėkime vidutinę miego trukmę – 6 valandas ir 3 valandas, praleidžiamas namuose ilsintis, skaitant knygas ir žiūrint televiziją. 70 proc. savo dienos žmogus praleidžia sėdėdamas ar gulėdamas. Ar pakanka 60 minučių fizinės veiklos, kad galėtume valgyti, ką norime ir kiek norime?
Išnaudokime kiekvieną laisvą savo akimirką būtent šiai veiklai – JUDĖTI. Judėjimas – tai vaistas nuo daugelio šio šimtmečio lėtinių ligų. Tik judėdami sustabdysime nutukimo plitimo greitį ir pagerinsime savo sveikatos būklę.
Maisto produktų demonizavimas
Kalbėdamas apie nutukimą, norėčiau paminėti vieną frazę, kurią girdžiu iš daugelio savo pacientų: „na, saldumynų aš tikrai nevalgau“. Iš tiesų, saldumynai nėra pagrindinė nutukimo ligos plitimo priežastis. Visi bijome cukraus ir valgome riebiau ir gausiau.
Jeigu pažvelgsime į didesnių kontinentų maisto suvartojimo įpročius, galime pastebėti, kad nutukimo procentinis didėjimas yra tiesiogiai proporcingas riebalų ir angliavandenių turinčio maisto suvartojimui. Sakoma, kad konditerija, saldainiai, šokolado gaminiai tai cukrus. Tikrai ne. O kur sotieji riebalai ar transriebalai, kurie suteikia produktui reikiamą struktūrą ir konsistenciją? Negalime išskirti vien cukraus kalbėdami apie nutukimo priežastis – jos būna mišrios.
Maistas yra kurtas ne tik tam, kad suteiktų mums energijos.
Nereikia būti robotu ir valgyti vien augalinės kilmės maisto produktų. Žmonijos sukurti kulinariniai gaminiai yra skirti ne vien energijai gauti, malonumas, džiaugsmas, emocinis pasisotinimas – dažnai pamirštami valgymo kultūros bruožai.
Trumpalaikės dietos, arba „Valgyk ir lieknėk“
Nutukimą skatinanti aplinka verčia žmones tikėti magiškomis dietomis, leisiančiomis atsikratyti nereikalingo svorio ir išsigydyti. Mes dažnai neįvertiname, kad nesame kontroliuojami gyvūnėliai, uždaryti narvuose, mintantys tuo pačiu maistu, darantys kiekvieną dieną tą pačią veiklą. Kiekviena restrikcinė dieta yra trumpalaikis pagalbininkas siekiant išvengti „paties blogiausio“, bet kartu ji leidžia per tą laiką suprasti esmines klaidas, kurias darėme iki šiol, kad vėl grįžę prie visavertės mitybos jų nekartotume.
Ne kiekvienam lengva visiškai atsisakyti pieno produktų ar kviečių turinčių gaminių. Gyvenant dinamiškame bei sparčiai kintančiame pasaulyje, neįmanoma būti prisirišusiam prie vieno ar kelių patiekalų ir nematyti jokių kitų spalvų ir skonių aplinkui.
Maistas yra kurtas ne tik tam, kad suteiktų mums energijos. Jo paskirtis yra kur kas didesnė, todėl žmogui riboti maisto produktų pasirinkimus tam neturint jokios priežasties gali būti neprasminga. Nesant virškinamojo trakto ligų, alergijų, nėra būtinybės 100 procentų atsisakyti jokio sveikatai palankaus maisto produkto iš savo mitybos raciono. Verčiau rekomenduojama išmokti gerbti maistą bei vystyti jo vartojimo kultūrą ir patį valgymo procesą siekiant sumažinti maisto porcijas. Atsisėsti prie valgomojo stalo, valgyti tą pačią maisto porciją 10–15 minučių. Ar nors tiek trunka Jūsų valgymo pertrauka?
Nutukimas – ne visada maisto nulemtas
Nutukimo priežastis ne visada yra tik mūsų besaikis valgymas. Tam tikros ligos, pvz., Cushingo sindromas, valgymo sutrikimai, psichologinės ligos, skydliaukės patologijos ir kita gali palengvinti svorio prieaugį bei reikalauti papildomų pastangų siekiant jo atsikratyti. Jeigu žmogus serga virškinamojo trakto, endokrininiais ar kitais susirgimais, dėl kurių pablogėja svorio kontrolė, rekomenduojama nedelsti ir konsultuotis su gydytojais dietologais siekiant gauti tikrą, moksliškai pagrįstą ir praktiškai naudingą pagalbą.
Kada paskutinį kartą paklausėme savęs, kodėl aš valgau šį maistą? Kokia jo prasmė bei paskirtis man?
Verta susimąstyti.
