Vaikystėje menininkas Algis Kriščiūnas visiems šypsojosi. Kaip gali nesišypsoti, kai esi toks mylimas, LRT.lt pokalbių laidoje „Kur važiuojam?“ retoriškai klausia jis. „Po to nebebuvau saulutė“, – atmena pirmą psichologinę traumą. Šią dar labiau sustiprino kita – dalinyje, kuriame tarnavo, išgyvento smurto vaizdiniai įsirašė taip giliai, kad net į surežisuotas smurto scenas kino ekrane jis žiūrėti iki šiol negali.
„Kultinis fotografas, tapytojas, savo darbais pasakojantis fantastines istorijas apie gyvenimą. Pusę metų gyvenantis lietuviškame pajūryje, likusią – Fuerteventūroje. Sako, kad pakeistas gyvenimo tempas ir prioritetai išgelbėjo jį nuo susinaikinimo“, – savo pašnekovą pristato LRT.lt pokalbių laidos „Kur važiuojam?“ vedėja Nomeda Marčėnaitė.
– Aš esu iš tų, kurie nori sėsti ir važiuoti. Tau taip būna?
– Aš labai mėgstu važiuoti, o labiausiai mėgstu bėgioti, bet nesiekiant kažkokio rezultato, konkretaus tikslo. Man tiesiog patinka bėgti, kur akys veda. Iš viso kartais bėgioju taip lėtai, kad mane aplenktų močiutės su vežimėliais. Man patinka pats procesas, kad aš judu, savo kūnu keliauju per šitą žemę. Man tai – nepakartojamas dalykas.
– Kur tu jautiesi namie?
– Tokios vietos nėra. Vieta nėra namai. Matai, jeigu žmogus būtų medis, jis galėtų sakyti: va, mano vieta yra miške, kur aš užaugau, kur mano šaknys, įsikibusios į žemę. Bet aš nesu medis, mano vieta – visur, visoje žemėje. Aš geriausiai jaučiuosi ten, kur mano mylimi žmonės, bet tai labai paprastas ir banalus atsakymas.
Būna, keliaujame su šeima, išvažiuojame į kokią nors salą. Ten išsinuomojame namuką ar butą, gyvename savaitę ir man tą savaitę tas namukas yra mano namai. Mes grįžtame iš kokio žygio po kalnus ar pasivaikščiojimo palei pakrantę ir kai įeinu į tuos namus, jie man yra mano namai, nes aš ten vakarieniausiu, aš ten užmigsiu, atsibusiu...
– Jeigu tu atsitiktinai ar neatsitiktinai lieki vienas, man įdomu, kaip tu jautiesi? Nežiūrint į tai, kad labai myliu savo artimuosius, aš labai mėgstu pabūti viena.
– Jeigu savo noru, tavęs niekas neišmetė, nepaliko, kažkuriam laikui esi vienas, tai nuostabus jausmas, nes tada tu esi su savimi. Aš dažnai skiriu sau tokią dovaną – vienatvės dienas, kad galėčiau nuo ryto iki vakaro niekam nieko neatsiskaitinėti. Suprantu, kad tai šiek tiek šeimos apvogimas, bet, kita vertus, aš sugrįšiu geresnis.
Mes su Jurga esame kartu jau apie 15 metų – nuo ryto iki vakaro 7 dienas per savaitę. Dirbame tą patį darbą tame pačiame kambaryje. Mes visą laiką matome vienas kitą. Tam, kad pasiilgtum, kad labiau įvertintum tą žmogų, turi truputį atsitraukti, pakvėpuoti, vienas pabūti.
Aš visą laiką žmonėms šypsodavausi, o šypsodavausi dėl to, kad mane tėvai labai mylėjo. Kai tave myli, kaip tu gali nesišypsoti ir būti nelaimingas?
– <...> Kokie tavo patys pirmieji prisiminimai?
– Mes kažkada, iki man sukako 3–4 metai, su tėvais gyvenome Savanorių prospekte. Ten buvo tokie baisūs bendrabutinio tipo namai su bendromis virtuvėmis. Atsimenu, mūsų bendrabutiečiai buvo tokia šeima, kurios vyras buvo išgeriantis, ten amžinai vykdavo kažkoks tūsas. Atsimenu, kad guliu tamsoje, šviesa skverbiasi pro duris ir ten kažkokie barniai, kaip komunalkėje su alkoholikais gyventum.
– Buvo toks jausmas, kad tai blogai, kažkas nejaukaus, nesaugaus?
– Taip, bet greičiausiai tą jausmą, emociją perdavė tėvai. Aš tada žodžių turbūt dar nesupratau, bet, matyt, pasąmoningai trečiąja akimi mačiau, ką tėvai jaučia gyvendami tokioje aplinkoje. Paskui jie išsikeitė butą, gavo Antakalnyje.
– O jeigu emociškai apibūdintum savo vaikystę?
– Mano vaikystė buvo absoliučiai nuostabi. Aš gyvenau labai laimingoje, geroje aplinkoje, dėl to patyriau labai daug pozityvių jausmų, ypač vasarą, kai pas babytę gyvendavau vienkiemyje Telšių rajone.
Visą laiką gyvenau gamtoje, nes juk ten buvo vienkiemis. Šalia miškai, didžiulės pievos... Neturėdavau batų, visą laiką vaikščiodavau basomis – nuo ryto iki vakaro, šalta nešalta, visą vasarą. Kaip sako, per plikas pėdas persiduoda žemės energija. Mano vaikystė tokia ir buvo – purvina, bet labai labai smagi.
– Ar čia apie tave buvo sakoma, kad tu – saulutė?
– Taip sakydavo dėl to, kad aš visą laiką žmonėms šypsodavausi, o šypsodavausi dėl to, kad mane tėvai labai mylėjo. Kai tave myli, kaip tu gali nesišypsoti ir būti nelaimingas?
– Kiek vasarų važiavai į tą kaimą?
– Iki kol baigiau mokyklą, kiekvieną vasarą. Vienais metais mane nuvežė pakeitimui į pionierių stovyklą. Žinai, kodėl mane ten išvežė? Nes kaime pas babytę darydavome visokius dalykus, kad plaukai šiaušdavosi. Pavyzdžiui, suradome karbido, kurį įmeti į vandenį, jis burbuliuoja, o įdomiausia – ir dega. Įmeti į vandenį, burbuliuoja ir išsiskiria degios dujos. Mes tada su degtuku uždegdavome ir žiūrėdavome, kaip burbuliuoja. Iš pradžių tai darėme kibire, o paskui – prūde.
Mano visa šeima nuėjo grėbti šieno, o mes, vaikai, likome sodyboje. Paėmėme porą kibirų karbido, suvertėme viską į prūdą, pradėjo baisiausiai burbuliuoti ir jį padegėme. Degė visas prūdas, mes buvome ištikti panikos. Visiškai šalia prūdo buvo daržinė su šiaudais. Tą liepsnojantį prūdą iš tolo pamatė mano tėvai ir tada buvo vau. Babytė sakė: tai paskutinė vasara, kai tu pas mane sėdi. Kitais metais, sakė, dėkite jį kur tik norite, nevežkite jo čionai. Aš buvau labai išdykęs.
– O ką reiškia išdykęs?
– Aš kažkaip galvoju, kad tik berniukai gali tokias kvailystes daryti. Turiu tokią iliuziją, kad mergaitės yra geresnės.
– O tai ką – tu buvai blogas?
– Na, klausyk, padegti prūdą – labai blogai.
Dalinyje, kur buvau, buvo labai daug smurto – iki tokio lygio, kad užmušdavo žmones. Tokie patyrimai niekada nepraeina. Mane tai paveikė taip, kad aš negaliu žiūrėti smurtinių filmų. Negaliu apsimesti, kad tai surežisuota.
– Aš galvoju, kad buvo tokia karta ir laikas...
– Tu manęs neteisink. Buvau durnas ir dar dabar kartais esu durnas. To neneigiu. Nereikia teisinti žmogaus durnumo. Jis pasielgė kvailai. Taip, jis buvo vaikas, bet pasielgė kvailai, neapgalvotai. Nereikia sakyti, kad vaikui atleidžiama. Jo nereikia ir nužudyti, bet išsiųsti į pionierių stovyklą.
Ten buvo labai baisu, taip baisu, kad neįsivaizduoji. Aš po to nebebuvau saulutė. Ten buvo tokia trauma, kad iki šiol prisimenu kaip pirmą labai stiprią psichologinę traumą. Būryje buvau jauniausias, nuo pirmos akimirkos patyriau klasiškiausias patyčias. Pionierių vadovai žiūrėjo kaip armijoje: bendra tvarka yra, o kas viduje – jūsų reikalas. Niekas per daug mūsų nežiūrėjo.
Kai mano tėvai atvažiavo pirmą kartą manęs aplankyti po savaitės, jų maldavau, kad jie mane pasiimtų. Aš tiesiog maldavau, verkiau, nors buvau gana didelis ir seniai neverkdavau. Bet jie sakė: pabūk dar vieną savaitę, pakalbėsime su vadovais. Tėvai gi negali įsijausti į tai, ką tu jauti...
– O jei dabar tavęs Paula taip prašytų tokioje situacijoje, ką tu darytumei?
– Tokių situacijų ir buvo. Tada su Jurga dėjome didžiules pastangas, kad pakeistume situaciją.
– <...> Tai padarė tau didžiulį poveikį – kokį?
– Mane padarė daug jautresnį, empatiškesnį. Kai esu pats tai išgyvenęs, daug labiau suprantu tuos žmones.
– Kai mano vienaamžiai keliavo į kariuomenę, atrodė kažkoks siaubas. Tu gi buvai kariuomenėje.
– Buvau. Jei būčiau žinojęs, kad po dvejų metų bus politiniai pokyčiai, būčiau tikrai pabėgęs kažkur į miškus, pasislėpęs pas babytę ir daržinėje pagyvenęs. Bet taip nebuvo, sistema atrodė amžina ir galvojau: visi iškentė – galiu ir aš iškęsti.
Ten patyriau antrą pionierių stovyklą. Mano laimei, kažkokiu būdu sugebėjau išsimaldauti, kad mane paskirtų ne į sargybą, bet į dailininkus. Įsiprašiau, kad man leistų būti dailininku, kad nereikėtų eiti į tuos visus šaudymus.
Bet tame dalinyje, kur buvau, buvo labai labai daug smurto – iki tokio lygio, kad užmušdavo žmones. Vienas nusišovė, o vieną negyvai užspardė. Aš tą žmogų paskui dar dėjau į karstą, jis netilpo, nes atsiuntė per mažą karstą. Lenkėme per kelius kojas, kad tilptų. Įsivaizduok, atveža 19 metų sūnų tėvams... Tokie patyrimai niekada nepraeina. Mane tai paveikė taip, kad aš negaliu žiūrėti jokių smurtinių, siaubo, net veiksmo filmų, kuriuose vyksta šaudymai. Negaliu apsimesti, kad tai – surežisuota, suvaidinta.
Visas pokalbis – rugsėjo 28 d. laidos „Kur važiuojam?“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
