LRT TELEVIZIJOS laidoje „Klauskite daktaro“ psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis primena: vienintelis žmogus, kurį galite pakeisti, esate jūs. Tuo įsitikino dvi laidos herojės, kurioms teko dalia pakliūti į toksiškų santykių pinkles ir iš jų bandyti ištrūkti. Kas apskritai lemia, kad vieni pasiduoda toksiško žmogaus manipuliacijoms, įsitraukia į toksiškus santykius, o kiti ne, ir ką daryti?
„Toksiškas gali būti ne tik maistas, oras, įvairiausios cheminės namų apyvokos priemonės, bet ir santykiai. Jie nuodija gyvenimą, kenkia bendrai savijautai ir net sukelia ligas. Kaip juos atpažinti? Ką daryti, jeigu toksiškuose santykiuose iš tikrųjų įstrigome, ir kaip elgtis, kad santykis poroje būtų sveikas, įkvepiantis, stabilus?“ – sako gydytojas psichiatras, psichoterapeutas, Vilniaus universiteto docentas, Pasaulio psichoterapijos tarybos narys E. Laurinaitis.
Vyrų modelių agentūros įkūrėja Aistė Andrijauskaitė ne iš literatūros, o iš savo patirties žino, kas yra toksiški santykiai.
„Užaugau šeimoje, kur nebuvo santarvės, buvo nuolatiniai pykčiai. Mano tėtis galiausiai nusigėrė, buvo alkoholikas, prigėręs būdavo labai agresyvus. Po vieno vakaro, kai prisigėrė, dvi savaites gulėjau ligoninėje su smegenų sutrenkimu. Tada pasakiau mamai: arba jis lieka namie, arba aš. Mama pasirinko tėtį. Nuo to momento susidarė tokia atstūmimo programa, kaip mano psichologas pasakė, kad aš santykiuose ieškau įrodymų, jog aš neverta meilės, kad mane reikia atstumti. Tokie mano santykiai, aš patraukdavau tokius vyrus.
Mano pirmas vyras toks nebuvo, mūsų santykiai buvo labai gražūs, bet kažko trūko. Ir trūko būtent to, kad jis manęs nevertintų, menkintų. Aš jaučiausi nelaiminga ir išsiskyrėme. O visi kiti santykiai iš pat pradžių buvo tokie, kur nebuvo ateities. Paskutinis partneris buvo su visa palete toksiškų savybių: skyrėmės, taikėmės, buvo ir neištikimybė, aš atleisdavau, grįždavo... Po to netgi nebeslėpdavo, netgi girdavosi, su kuo, kada, kaip. Vieną dieną atsibudau ir galvoju: „Kas čia vyksta? Kažkokia nesąmonė.“ Savijauta vis blogėjo, kol tapau visiškai nekokia. Galiausiai jis mane palaužė. Toksiški santykiai dažniausiai būna aukos ir agresoriaus ir tu keitiesi tais vaidmenimis“, – patirtimi dalijasi A. Andrijauskaitė.
Paklausta, kaip suprato, kad vis papuola į toksiškus santykius, moteris sako suvokusi, kad kaltės, nevisavertiškumo jausmą, kitus neigiamus jausmus, kuriuos ji ima jausti, sukuria būtent partneris.
„Tas žmogus tau sako, kad tu esi neverta, nesugebi, kažką darai blogai, ir tu jautiesi kaltas, tikrai manai, kad esi nevertas, nesugebantis, nepajėgus, pradeda tavimi manipuliuoti – tavo kaltės, gėdos jausmu: kaip tu galėjai taip pasielgti? Arba ultimatumai, grasinimai: jeigu tu to nepadarysi, mes nebūsime kartu arba aš tau kažko neduosiu.
Man, pavyzdžiui, svarbus bendravimas, kalbėjimasis, fizinis kontaktas, prisilietimai, bučiniai, apkabinimai – šito tu nebegauni, nes pasielgei blogai, ne taip, kaip jis norėjo. Vaikštai ant pirštų galiukų, kad tik nesukeltum to žmogaus pykčio, jautiesi kaltas, kad tavyje kažkas negerai. Manau, kad tai yra pirmas požymis: jeigu tavo veiksmai ir tavo esybė, charakteris yra kito žmogaus pykčio priežastis, tai jau toksiški santykiai, nes tu neturi taip jaustis“, – mano pašnekovė.
Tai išties toksiški santykiai, jei žmogus ima bausti partnerį už tai, kad jis yra toks, koks yra, kitaip tariant – už buvimą savimi. Pasak E. Laurinaičio, paprastai pasireiškia gana žiaurus, negailestingas noras keisti kitą, kad būtų patenkinti žmogaus norai, įsivaizdavimas, kaip viskas turi vykti.
A. Andrijauskaitė pastebėjo ir tai, kad toksiški partneriai bando atskirti nuo šeimos, draugų. Sumenkinami netgi pomėgiai, darbinė veikla.
„Tavo šeima bloga, tavo draugai blogi, tavo darbas blogas – viskas, ką tu darai, yra negerai. Tavo pomėgiai irgi yra netinkami, neatitinkantys standartų, tavo požiūris į gyvenimą, vertybes netinkamas. Visa tai yra daroma tam, kad tu visiškai priklausytum nuo to žmogaus, visaip bandoma tave įsprausti į tuos rėmus, atimti pasitikėjimą savimi. Jeigu tai tęsiasi ilgai (dažnai ir moterys būna labai toksiškos, mano mama tokia), tai tu tampi priklausomas, tau net nekyla mintis, kad gali būti savimi ir gyventi pasaulyje pats, kad tu sugebėsi“, – tikina ji.
Kadangi, kaip pasakojo, ji augo šeimoje, kurioje buvo smurtaujama, savo partneriams ji visada pasakydavo: jei pakelsi prieš mane ranką, tai bus pirmas ir paskutinis kartas. Tačiau A. Andrijauskaitė pažymi: yra daug kitokių smurto rūšių, o toksiški santykiai išsiskiria emociniu smurtu.
„Kadangi tai buvo emocinis smurtas, man ilgiau užtruko suvokti, kad šito aš netoleruosiu, kad mano savigarba ir savivertė yra daug stipresnė nei jausmai tam žmogui. Gal tai atėjo iš pasąmonės, kad vieną dieną prabudau ir pagalvojau: viskas, gana, taip neturi būti. Dar padėjo tai, kad aš nusprendžiau eiti pas psichologą, kuris padėjo nusiraminti ir sustatyti viską į vietas. Tada supratau, iš kur viskas atėjo“, – atvirauja ji.
Kito nepakeisi – gali keistis tik pats
Daiva Babilevičienė per savo gyvenimą irgi perėjo netrumpą toksiškų santykių kelią ir pasirinko išeitį, kuri, E. Laurinaičio manymu, labai produktyvi, – pati tapo kognityvinio elgesio terapeute ir parašė knygą „Uždaryk duris iš kitos pusės“ apie toksiškus santykius.
„Mano istorija labai panaši į Aistės tuo, kad aš irgi augau šeimoje, kuri nebuvo tobula. Negalėčiau jos pavadinti toksiška – tiesiog su trūkumais, kai mama nuolat dirba, negali skirti pakankamai laiko arba tiek, kiek aš, kaip vaikas, būčiau norėjusi, tėtis irgi su savo reikalais... Augdama visą laiką svarsčiau, kad aš galbūt nesu verta meilės, nes augau viena.
Įaugo kažkoks nepasitikėjimas savimi ir tą, kad „aš neverta meilės“, nešiausi ir į santykius, ir turbūt natūraliai pritraukiau tokius vyrus. Nors mano pirma santuoka, iš kurios turiu du vaikus, buvo gera, vyras nebuvo nei toksiškas, nei smurtaujantis, visgi man atrodė, kad kažko trūksta. Vėliau per psichoterapiją supratau, kad man trūko būtent smurto, grubumo, būtent to, ką aš mačiau namie“, – prisiminimais dalijasi ji.
Anot D. Babilevičienės, vėliau ji, išanalizavusi, kodėl tiek daug moterų patenka į toksiškus santykius ir kodėl dažniausiai vyrai atneša toksiškumo į santykius, suprato, kad tai tiesiog eina iš kartos į kartą. „Muša, vadinasi, myli“ – destruktyvus šabloninis šeimos modelis. Laidos pašnekovė teigia nė nejutusi, kad pasąmoningai to nori iš vyrų.
Kažką pakeisti galima tik keičiant save. Labai dažnai vienintelis galimas pasikeitimas yra tiesiog atsisveikinimas su tuo žmogumi todėl, kad jeigu jis nenori keistis, mes bejėgiai, mes nieko nepadarysime.
E. Laurinaitis
„Po pirmų skyrybų radau „idealų“ variantą, iš kurio ir gimė knyga. Gavau visą puokštę emocinio smurto, toksiškumo, kas privertė iš pagrindų perkratyti, kaip aš augau, kokios yra mano vertybės, ką aš noriu duoti savo vaikams, ko aš noriu iš santykių.
Negalėjau net sau paaiškinti, racionalus mąstymas atsiskyrė nuo emocinio. Racionalus protas sakė: na, jis tau nelabai tinka. Bet taip traukė, taip norėjosi, nes buvo taip pažįstama. Pažįstamas destruktyvus elgesys, kažkokios manipuliacijos, melai. Kažkokio lūžio nebuvo, bet aš labai greitai pamačiau, kad kažkas yra ne taip, tik neturėjau pakankamai stiprybės. Šiandien tikiu, kad tai buvo sužeistas žmogus, nes sakau, kad toksiškuose santykiuose susitinka sužeisti žmonės. Jis turbūt buvo ir sociopatas, nes vėliau pastebėjau, kad į visus esančius labiau žiūri kaip į objektus negu į žmones. Reikia viską daryti, kad būtų nauda jam, mes esame tik objektai, kuriais galima manipuliuoti.
Kai pamačiau, kad kažkas ne taip, jau buvo labai sunku kažką keisti, nebuvo pakankamai vidinės stiprybės ir tie santykiai rutuliojosi toliau. Širdis toliau kraujavo, tų bandymų pasprukti buvo, kol galiausiai pajaučiau, kad aš nebenoriu gyventi. Nebežinojau, kaip man tai užbaigti, nes kiek aš bandydavau pabėgti, mane vėl įtraukdavo atgal. Tada pradėjau domėtis narcizais, sociopatais, psichopatais, toksiškų santykių šablonais, pradėjau ieškoti, kaip aš prisidedu pati prie to toksiškumo santykiuose. Turbūt tai buvo lūžis, kai supratau, koks yra mano indėlis. Indėlis vis tiek yra, nes nėra taip, kad žaidžia tik vienas žmogus. Tada ir ateina nušvitimas, kai pradedi suprasti: arba aš keičiuosi, išmokstu save gerbti, mokau save vertinti, arba aš gyvensiu taip toliau ir nešiu savo kryžių, tokiu būdu perduosiu ateities kartai nevykusių santykių modelį. Aš, ačiū Dievui, iš to išlipau“, – džiaugiasi moteris.
Išlipti iš tokių santykių laidos herojei užtruko kelerius metus. Be to, iš tokių santykių, pažymi ji, išlipi apnuodytas, tad dar užtrunka laiko, kol nuo to pagyji.
A. Andrijauskaitė pastebi, kad su tokiu emociniu šantažu susiduria ne tik moterys, bet ir vyrai. Moterys galbūt net turi daugiau ginklų, pavyzdžiui, vaikus, pradeda vyrui grasinti, kad šis su jais nebepasimatys ar pan. E. Laurinaitis patvirtina – konsultuotis ateina ir moterys, ir vyrai, norintys išlipti iš toksiškų santykių.
Kognityvinio elgesio terapeutė D. Babilevičienė tiki, kad išsisprendus esmines savigarbos, savivertės problemas, išmokus nubrėžti asmenines ribas, komunikuoti galima užtikrinti, kad vaikai, anūkai turės mažiau tokių problemų.
„Jeigu tai yra nesutvarkoma, tai eina per kartas. Aistė sakė, kad tai iš šeimos atsinešti stereotipai, o jeigu dar pagalvotume apie dar vieną kartą atgal ir dar kartą atgal... Taip ir eina per visas kartas kažkokie leistini elgesio, privalomi paklusimo modeliai. Yra labai daug dalykų, kurie yra išprievartaujami iš kito, bet yra ir kita tos lazdos dalis, – žmogus neįsivaizduoja, kad gali gyventi kitaip.
Jeigu grįžtume prie narcizinių asmenybių, kurių kraštutinės išraiškos pavidalai ir yra manipuliatoriai, instrumentiškai matantys kitus šalia gyvenančius žmones, jie irgi augo tokiose šeimose, kur patys buvo traktuojami taip pat, bet jie negavo jokio galimo įsivaizdavimo, kad gali būti kitaip, kad galima kitaip bendrauti, kad jausmai, pavyzdžiui, svarbūs, nes narcizinėms asmenybėms neleistina jausmų pripažinti kaip santykių pagrindo. Jie ieško patogumo, naudos, žmogaus panaudojimo savo poreikiams patenkinti, bet ne jausmų, kurie sietų“, – komentuoja psichoterapeutas.
D. Babilevičienė mano, kad pirmiausia į pagalbą reikėtų pasitelkti švietimą ir savišvietą, kad būtų pradėtas mažinti toksiškumas šeimose. Jau daroma nemažai, ypač kalbama apie patyčias mokyklose, tačiau vis dar nepripažįstama, kad žmonės elgiasi blogai būtent namuose. Lietuviai, be to, dažniausiai bijo kištis į svetimus reikalus.
„Kai parašiau knygą, dar akivaizdžiau pasidarė, kiek aplinkui yra toksiškumo ir emocinio smurto. Dabar maži vaikai yra ugdomi būti grubūs, bet kištis tu bijai. Tarkime, parduotuvėje matau, kaip mama savo septynmetei dukrai trinkteli per pakaušį ir sako: eik tu, kosmonaute, negi nesupranti, kad batai ne žieminiai? Ir tu stovi, norėtum paimti mamai už rankos ir sakyti: ką tu darai, juk greičiausiai ji dabar užaugs su sutrikusia saviverte, ieškos vyro, kuris ją skriaus emociškai ar fiziškai, ar ekonomiškai. Bet mes vis dar bijome kištis į šeimą, visi sako: na, neskelbkime“, – mintimis dalijasi ji.
A. Andrijauskaitė sako, kad padėti tašką ir pasakyti „viskas“ teks pačiam: tik savo pavyzdžiu gali parodyti ir kitam, kuris yra tuose santykiuose, kad gali būti kitaip.
„Iš tikrųjų kažką pakeisti galima tik keičiant save. Visi galime pakeisti tik vieną žmogų – patys save. Jeigu patekome į toksiškus santykius, iš pradžių turime galvoti, kas tuose santykiuose priklauso nuo manęs, ką galiu arba ko negaliu savyje pakeisti? Labai dažnai vienintelis galimas pasikeitimas yra tiesiog atsisveikinimas su tuo žmogumi todėl, kad jeigu jis nenori keistis, jis nepradeda šito daryti, mes bejėgiai, mes nieko nepadarysime.
Vienas dalykas, kurį turime visi prisiminti, kad viskas egzistuoja tik padarytame pavidale. Aš galiu galvoti, kad aš noriu, kad būtų taip gerai, jeigu kas nors pasikeistų, bet pasikeisti galiu tik aš pats. Jeigu kažką panašaus pajutote ir suvokėte apie save – keiskite savo gyvenimą ir santykiai irgi keisis“, – pataria E. Laurinaitis.
Plačiau – lapkričio 9 d. laidos „Klauskite daktaro“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
