Politologei Rimai Urbonaitei teko išgyventi tris artimųjų netektis. LRT RADIJO laidoje „Pala pala...“ ji pasakoja, kad nepalūžti padeda jų atminimas ir palikimas. „Supranti, kad jie gyvena tavo darbuose, veikloje“, – pažymi pašnekovė. Neseniai dėl COVID-19 mylimą tėtį praradusi politologė netikintiems viruso egzistavimu nori pasakyti: „Baliavodami vagiame vieni iš kitų artimuosius.“
Pasak LRT RADIJO laidos „Pala pala...“ vedėjo Giedriaus Masalskio, R. Urbonaitė – ne tik griežta dėstytoja, įžvalgi moteris iš Šakių, per dantį traukianti aukščiausius politikus, bet ir didi „Ryto“ krepšinio komandos sirgalė, jaunystėje svajojusi būti karininke ar bent policininke, su artimiausiais draugais „pasileidžianti plaukus“, o mažiesiems savo draugams, kurių turi gausybę, leidžianti į savo plaukus ir įsivelti.
– Kai pakvietėme pokalbio, pirma reakcija buvo: „Aš? Kodėl? Taigi aš esu nuoboda.“ Ką reiškia nuoboda?
– Mano darbas gana sausas: tai žmogus, kuris stebi politikos procesus, pateikia nuomonę, argumentuoja, kitaip tariant, užsiima analitika. Aš niekada savęs nemačiau kaip žmogaus su superviešumu, su ta linija, kad galėčiau būti labai įdomi, intriguojanti kaip asmenybė. Niekada neafišavau tos savo dalies, negalvojau, kad tai tikslinga padaryti. Niekada sąmoningai to nedariau. Kiek žmonės žino, sužino, tiek ir yra.
– Esate griežta dėstytoja?
– Nemanau, kad labai griežta. Mėgstu pradžioje įbauginti, pasakyti, kad bus labai blogai, paskui šiek tiek nuleidžiu kartelę. Aš pati buvau studentė, žinau, kad galima kažko kažkur nesuspėti, elementariai patingėti, aš irgi nebuvau ta, kuri visada siekė maksimumo. Mokykloje – taip, o studijų metu – ne. Dėl to, kad pradėjau atsirinkinėti, kas man svarbiau, aktualiau. Negali būti visur tobulas.
Suprantu, kad studentai gali ir paslysti. Ko visada iš studentų noriu – motyvacijos. Jeigu jos nėra, tada man daug sunkiau, galiu kartais būti ir griežtesnė. Bet šiaip griežtumas nėra tikslas savaime. Neturiu tikslo pasirodyti, kaip mes bent anksčiau sakydavome, „dėstytoju-kirviu“. Mano tikslas toks nėra, bet kai žinau, kad studentai priėmė gyvenime kokius nors sprendimus po mūsų pokalbio, man tai jau tam tikra satisfakcija. Pasakyti, kad esu labai griežta, turbūt negaliu, bet nesu dėstytoja, kuriai vis tiek.
– Kad nesate griežta, yra ir įrodymų. Kolegos sakė, kad yra girdėję, jog studentai žavėjosi jumis, kaip moterimi. Jūs, kaip žmogus, priimamas gerai.
– Man sunku save vertinti iš šono, bet kartais matyčiau tai kaip iššūkį, jeigu į tave žiūri dar kaip į moterį. Bet taip gali nutikti. Aš pradėjau dėstyti gana jauna, man buvo gal 24-eri. Tas amžiaus skirtumas kažkuriuo metu tarp mano studentų ir manęs buvo labai nedidelis.
Mano mama sako: toks jausmas, kad iš manęs jį pavogė. Aš ir noriu sakyti: baliavodami, švęsdami, galvodami, kad nieko nėra, vagiame vieni iš kitų artimuosius.
– Meilės laiškų sulaukėte?
– Kai kada keistų laiškelių buvo. Kažkada buvau radusi atsiliepimuose (dėl ko netgi suglumau, galvojau, ar man valdžia neduos per galvą) tokį komentarą, kuriame buvo įvertinta išvaizda ir pasakyta, kad net trukdo susikaupti. Buvo trumpasis jungimas, juoko buvo mažiau. Galvojau: kažkas paskaitys iš administracijos, pradės eiti žiūrėti, kaip aš vaikštau į tas paskaitas apsirengusi. Nors prisipažinsiu, visada vaikštau apsirengusi gana kukliai, apie tai net mažiausiai galvoju, galvoju apie patogumą ir tvarkingumą, nes auditorija duoda tam tikrą toną.
– <...> Jus auklėjo griežtai?
– Tėtis buvo ta griežtoji pusė, mama – švelnioji, bet negaliu pasakyti, kad tėtis auklėjo labai labai griežtais metodais ar kad nuolat buvo muštras. Bet prisipažinsiu – iki šiol sunkiai galiu su draugėmis važiuoti kažkur atostogauti vien dėl to, kad susiruošiu per 10 minučių. Tačiau tai nebuvo tai, ko bijotum.
– Nebijojai tėčio?
– Ne, netgi sakyčiau – niekada nesijaučiau silpnesnė, nepaisant to, kad jis laikėsi kai kurių stereotipų: kas turi namie daryti valgyti, indus išplauti ir visa kita. Jis laikėsi kai kurių lyčių stereotipų, dėl ko mes labai nesutardavome. Bet supratau, kad jie atsiradę dėl tam tikrų priežasčių ir žmogui sulaukus tokio amžiaus jau sunku pasikeisti. Bet, kaip bebūtų paradoksalu, aš su juo važiuodavau žvejoti. Važiuodavome net su nakvyne – dviese, nepaisant to, kad augau su trimis broliais. Pasakyti, kad jaučiausi mergaičių mergaite, kad buvo sudėlioti kažkokie vaidmenys, negalėčiau.
Tėtis yra išmokęs neprisitaikymo, principų laikymosi. Tėčio palikimas labai stiprus. Kartais mama, kai jai kažkas nepatinka, būna pikta, sako: tu kaip tėvas. Tada suprantu, kad buvo blogai.
– <...> Ar tėtis jumis didžiavosi? Kaip jaučiate giliai širdyje? Karininkas nebūtinai turi parodyti, ką jaučia.
– Meilę labiau jaučiau per kitus tėčio darbus. Džiovinti baravykai – viena iš mano silpnybių. Jis pririnkdavo, džiovindavo ir man atveždavo. Šiaip žodžio „myliu“ mūsų repertuare nebuvo. Nežinau, ar iš tėčio iš viso esu tai girdėjusi, o tėčiui tai esu pasakiusi vieną vienintelį kartą.
Tai buvo gana dramatiška istorija. Man buvo suėję 18 metų ir mus paliko mano brolis, kuris buvo 3,5 metų už mane vyresnis, jam buvo 21-eri. Jis išėjo iš šito gyvenimo. Tai buvo pirmoji labai stipri tragedija, su kuria susidūrėme. Man atrodė, kad aš kažkodėl turiu labai palaikyti tėtį. Tam palaikymui nesugalvojau nieko kito. Bet atsimenu jo reakciją, jam tai buvo taip netikėta, kad jis net paklausė: ką? Aš tai pakartojau, bet supratau, kad jam tai buvo labai labai svarbu.
– Jūs netekote brolio, o pandemija skaudžiai palietė jūsų šeimą dar kartą. Netekote savo tėčio. Jis per vėlai pasiekė Vilniaus ligoninę? Kas tai buvo per situacija ir kaip į ją žiūrite?
– Jau esu netekusi dviejų brolių. Taip gyvenime kartais nutinka – liko vienas brolis. Vieno brolio netekau, kai man buvo 18-a, kito prieš kokius 7 metus. Dabar – tėtis. Jis išėjo irgi tragiškai dėl to, kad jeigu kalbame apie COVID-19, reikia suprasti, kad vėžio mes neplatiname patys, kitų ligų – irgi faktiškai nenešiojame. COVID`as yra tai, ko iš principo gali išvengti. Jo neplatina Šimonytė, Skvernelis, Veryga, Dulkys – COVID`ą platiname mes patys. Tie 3,5 tūkst. mirusių, galbūt žiauriai nuskambės, bet yra mūsų pačių „darbo“ rezultatas.
Mano tėtis buvo tas, kuris nesuprato, kaip galima medicininę kaukę užsidėti du kartus. Iš namų beveik neišėjo, nors visada buvo rizika, nes mama dirba ligoninėje. Ir ji galiausiai parsinešė virusą. Tėčio situacija pradėjo blogėti, Naujųjų metų naktį jis buvo intubuotas. Ta istorija man parodė, kad aš turbūt ir dabar prieš kai kuriuos gydytojus galėčiau atsiklaupti. Nepaisant to, kokia baigtis. Dėl to, kad jie darė viską. Bet yra ir kita problema: pervežimas [į Vilnių] buvo tarsi mano rūpestis...
Aš supratau, kad baigtis greičiausiai bus tokia, kokia, beje, labai dažnai ištinka intubuotus žmones. Kur baisiausia tragedija? Tu nieko negali padaryti. Tu kiekvieną rytą bijai, kad tau paskambins. Tai buvo dvi savaitės košmaro, kurį ne tik išgyveni, bet dar turi galvoti, ką gali padaryti, kad jam padėtum. Supratau, kad jo šansai priklauso tiesiogiai nuo manęs. Buvo baisi minutė, kai supranti: jei šito nepadarysi, visą gyvenimą save kaltinsi.
Tėtis labai laikėsi karantino, aš pati jį paskutinį kartą buvau mačiusi rugpjūčio mėnesį. Kitą kartą mes su juo susitikome sausio mėnesį, kai jis buvo dviejuose maišuose. Jis atsidūrė ten ne dėl to, kad atšventė su manimi Kalėdas (nemačiau jų nei per Velykas, nei per Kalėdas), ne dėl to, kad buvo svečių ar jis buvo svečiuose. Dėl to, kad kažkas ėjo į darbą padėti kitiems. Sakyti, kad viso to nėra, galvoti, kad kažkas iš to kažką darosi, yra absurdas. Bet, man atrodo, tas ir yra: kol tavęs nepastatys prie tų dviejų maišų, tol tu nesuvoksi.
Tu negali jo net pamatyti. Aš ėjau jo pamatyti vien dėl to, kad turėjau savo artimiesiems pasakyti: taip, tai iš tikrųjų yra jis. Jeigu tu kremuoji, net negali įsitikinti. Tave paleidžia į kažkokį rūsį vienam pačiam atsidaryti tuos maišus. Nenoriu niekam to linkėti, bet tokio žmonių žiaurumo vieni kitiems, kokį aš dabar matau... Norisi pasakyti: atsipeikėkite, susivokite, nes tai nebenormalu.
Mano mama sako: toks jausmas, kad iš manęs jį pavogė. Ji sako: čia jis buvo, čia pat, jis buvo sveikas... Jos jausmas – kad pavogė. Aš ir noriu sakyti: baliavodami, švęsdami, galvodami, kad nieko nėra, vagiame vieni iš kitų artimuosius. Tai yra faktas ir niekas manęs neįtikins, kad yra priešingai.
Žmogus buvo pernelyg pozityvus ir jautrus, tokį kelią pasirinko pats. Tai turbūt viena baisiausių išėjimo formų artimiesiems.
– Trys netektys – man sunku suvokti.
– Suprantu, kad kai kam suvokti sunku, bet kaip pakelti netektis, mane mokė mano tėtis. Net ir dabar man buvo lengva ta prasme, kad aš žinojau, ką man pasakytų tėtis: kaip tai atlaikyti, kaip su tuo susigyventi. Bet kartu aš visada ieškau pozityvo.
Tarkime, mano brolis išvyko studijuoti, kai man buvo gal 15 metų. Atsimenu, labai verkiau. Nuėjau į vonią, pasislėpiau – apsimečiau, kad einu plauti sportinių batelių. Juos ploviau ir labai verkiau. Tai buvo žmogus, kurio investicija į mane negaliu pasakyti, kokių apimčių. Kaip žmogus, kuris viso labo yra tavo 3,5 metų vyresnis brolis, būdamas pats vaikas, jis sugebėjo tapti mokytoju visomis įmanomomis prasmėmis. Aš tuo ir maitinuosi. Iki šiol, praėjus 20 metų po jo išėjimo, mokausi iš jo gerumo. Man tai yra visiškas gerumo etalonas: kiek žmogus gali turėti empatijos, kaip gali rūpintis kitais. Neįtikėtino kūrybiškumo, kai prisimenu, tai yra fantastika.
– Toks įspūdis, kad jis toks pozityvus. Kas jam nutiko?
– Žmogus buvo pernelyg pozityvus ir jautrus, tokį kelią pasirinko pats. Tai turbūt viena baisiausių išėjimo formų artimiesiems. Tu galvoji, kas nutiko, kas pražiopsota. Sunku suprasti, bet maitinuosi tuo, ką mes turėjome.
Manau, kad visų gyvenimuose yra dramų. Gal vienų daugiau, kitų mažiau. Taip, neturiu ko slėpti: mano vienas brolis išėjo pats, kitas buvo nužudytas. Tiesiog toks likimas, bet tu su tuo gyveni, nes tu neturi pasirinkimo. Visą laiką sau sakydavau: neturiu komforto leisti sau ištižti. Aš mačiau, kaip tėtis kovojo su savo vaikų netektimis, – jis neleido sau ištižti.
Aš sau taip neleisdavau, kad sužinojusi apie antro brolio mirtį po 1,5–2 val. nuėjau skaityti paskaitų. Po tėčio mirties lygiai taip pat – nepraėjus nė parai skaičiau paskaitas. Kitą rytą irgi atsikėliau, turbūt 6 val. skaičiau paskaitas, o po to nuvažiavau į morgą. Man atrodė, kad aš tiesiog negaliu, tai būtų nepagarba jam.
– Niekada nebuvo momento, kai pasakai sau: na gerai, truputį leisiu sau ištižti?
– Kartais būna tų momentų, gi aš irgi nesu kiborgas. Bet, iš kitos pusės, gyvenime tiek džiaugsmų. Galų gale, tie žmonės palikę tokį palikimą, kad jie gyvena. Tu supranti, kad jie gyvena tavo darbuose, tavo veikloje. Galima sudramatinti, bet žmonės dar ne po tokių dalykų vaikšto.
Visas pokalbis – balandžio 10 d. laidos „Pala pala...“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
