Reikia mokytis apsikabinti, net jeigu to nemėgstate, mat įrodyta, kad prisilietimo metu mažėja streso hormono kortizolio ir daugėja pasitenkinimo hormono oksitocino. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Klauskite daktaro“ psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis pasakoja, kad prisilietimas – puikesnis kito emocijų indikatorius net už veido išraišką.
Kiek kartų per dieną apkabinate savo mylimą žmogų? Įvairūs psichologai tvirtina, kad žmogui apsikabinti būtina bent keturis kartus per dieną, o mažiems vaikams reikia net iki dvylikos apsikabinimų. Įvairūs moksliniai tyrimai rodo, kad apsikabinimai didina savivertę, išvaduoja iš baimių, net stiprina imuninę sistemą, o Senovės Rytų gyventojai tikėjo, kad apsikabinant apsikeičiama energija, sako laidos vedėja, profesorė Jurgita Plisienė.
Kiek svarbūs apkabinimai mūsų emocinei sveikatai, pasakoja docentas, psichoterapeutas E. Laurinaitis.
„Mokslininkai sako kelis labai paprastus dalykus. Oda, kuri jaučia prisilietimą, yra pirmas ir, kaip dabar galvoja, svarbiausias kontakto organas tarp žmonių. Mes ilgai galvojome, kad prisilietimai yra tik žodžių, veiksmų papildymas, dabar galvojama, kad yra atvirkščiai, – prisilietimai inicijuoja kaip, kas, ką toliau darys.
Iš tikrųjų tai, kiek kūdikis gauna prisilietimų, yra labai svarbu jo visai ir psichinei, ir fizinei sveikatai. Tyrinėjant neišnešiotukus pastebėta, kad jie bręsta greičiau ir subręsta sveikesni, jei būna masažuojami. Nepaprastai švelniai, nes jų odytė labai plona, bet vis dėlto prisilietimas labai svarbus.
Dar daugiau – pasirodo, kad prisilietimas yra instrumentas, kuriuo naudodamiesi žmogaus nuotaiką, emocijas diagnozuojame tiksliau, negu žiūrėdami į veido išraišką. Patikimai iš veido išraiškos mes galime nustatyti tik džiaugsmą, o kai diagnozuojame liesdami užrištomis akimis, tiksliai nustatome mažiausiai keturias jausmų grupes: džiaugsmą, liūdesį, pasitenkinimą, sujaudinimą. Šituos dalykus mes nustatome iš prisilietimo“, – kalba jis.
Prisilietimai svarbūs tiek tam, kuris prisiliečia, tiek tam, prie kurio liečiamasi. Neįmanoma prisiliesti vienam, tad prisilietimas reikšmingas abiem dalyvaujantiems.
„Bet yra dalykų, kurie skiriasi, – prisilietimo interpretacija, kaip aš suprantu, ką tas prisilietimas reiškia. Prisilietimas svarbus visiems, bet mes dažnai būname „atmokyti“ tikėti prisilietimu. Esame išmokyti laikyti socialinę distanciją, liesti tik tas vietas, kurios mūsų kultūroje leistinos, o mūsų kultūroje tai – nuo alkūnės žemyn“, – teigia E. Laurinaitis.
Įrodyta, kad prisilietimo metu mažėja streso hormono kortizolio ir daugėja pasitenkinimo hormono oksitocino.
Kaip apsikabinti karantino metu?
Pasak psichoterapeuto, net kalbėdamiesi su brangiu žmogumi per nuotolį galime apkabinti patys save ir įsivaizduoti, kad tai padarė artimasis.
„Su daugeliu kol kas esame priversti bendrauti internetu per visokias programas, toks apsikabinimas – tarsi tam tikras pakaitalas“, – pažymi pašnekovas.
Didžiulę reikšmę turi ne tik apkabinimas, bet ir tiesiog prisilietimas. Tik pagalvokite, kiek kartų per dieną paliečiame save: pakrapštome galvą, pasilaikome už ausies, paspaudome rankas, paliečiame nosį. Liesdami save irgi galite nusiraminti. „Įrodyta, kad prisilietimo metu mažėja streso hormono kortizolio ir daugėja pasitenkinimo hormono oksitocino“, – tikina psichoterapeutas.
Yra žmonių, kurie nemėgsta būti liečiami, jiems nepatinka apsikabinti. Anot E. Laurinaičio, kūdikis, kuris dar neturi jokių kalbinių gebėjimų, visą informaciją gauna per odą, lietimą. Tad šį gebėjimą turime visi, tik kai kurie kartais jį nuslopina ar visai sužlugdo. Tam, kad žmogus galėtų atgauti tai, ką turėjo, reikia dirbti su traumą sukėlusiais dalykais. Nuo čia prasideda psichoterapija.
„Pirmiausia reikia susirasti, su kuo galite apsikabinti, nes vis vien nėra taip, kad nėra nei vieno žmogaus aplinkui. Ir su jais reikia mokytis apsikabinti, net jeigu jūs anksčiau su jais neapsikabindavote. Apsikabinti galima išmokti, jeigu suprantu, kad to reikia mums abiem, kad tai mūsų kalba, kad tai kalba apie jausmus ir kad jausmų reikia nebijoti, kad jie yra normalūs žmogaus gyvenimo komponentai, dar daugiau – jie yra svarbiausias kanalas suvokiant pasaulį“, – kalba docentas.
Plačiau – kovo 29 d. laidos „Klauskite daktaro“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
