„Gyvenime esu uždaresnis ir per daug apie savo jausmus su aplinkiniais nesikalbu. Man reikia labai daug laiko, kad pradėčiau pasitikėti žmonėmis ir galėčiau būti su jais atviras“, – portalui LRT.lt sako atlikėjas Audrius Petrauskas-Gebrasy, nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje atsiskleidęs su savo kūrybos dainomis ir atsidūręs dėmesio centre.
– Daugelis šių metų nacionalinę „Eurovizijos“ atranką, kurioje užėmėte antrąją vietą, jau vadina savotišku lūžiu jūsų karjeroje. Kaip manote, tai buvo lūžis?
– Manau, kad taip. Tai buvo lūžis, kurio ilgai laukiau ir dėl kurio tikslingai dirbau. Tiesa, kas bus toliau, parodys laikas. Dabar tiesiog smagu, kad atsirado tiek daug žmonių, laukiančių kitos mano dainos. Džiaugiuosi, kad dalyvavau atrankoje ir sulaukiau tokių gražių atsiliepimų.
– Buvote vadinamas vienu iš favoritų, ar nenusivylėte antrąja vieta?
– Sunku nusivilti, nes ateidamas į konkursą didelių lūkesčių neturėjau. Juk ankstesnėse nacionalinėse atrankose buvau dalyvis, kovojantis dėl patekimo į antrą etapą. Favorito statusas man buvo ganėtinai netikėtas, o kol nepamačiau pusfinalio rezultatų ir neįsitikinau, kad tikrai pasirodysiu finale, stengiausi neprisikurti tuščių vilčių. Taigi antroji vieta man – labai didelis pasiekimas, dar labiau džiaugiuosi, kad ją man skyrė ir komisija, ir žiūrovai.
Iš tiesų pastaruoju metu sulaukiu daug žiniasklaidos ir klausytojų dėmesio, kiekvieną šeštadienį, kai pasirodydavau, mano socialinių tinklų paskyros tiesiog sprogdavo – gaudavau tiek žinučių, kad atrašinėti tekdavo iki pirmadienio. Turbūt per visas ankstesnes atrankas net ir kartu sudėjus nesulaukiau tiek dėmesio, kiek šiemet. Net ir užsienio žiniasklaida su manimi susisiekė, prašydama mano interviu.
Esu iš tų, kurie gali visiškai pasinerti į tam tikrus projektus ir pamiršti save.
– Daugelis svarstė, ar daina „Where`d you wanna go?“ apie nelaimingą meilę kilo iš asmeninės patirties. Ar dažnai gyvenimo patyrimai sugula į dainas?
– Neskaičiavau, kiek mano patirčių sugula į kūrybą, tačiau mėgstu sudėti ir asmeninius išgyvenimus. Kurdamas stengiuosi parašyti kokią nors istoriją, o ji gali būti ir apie mane.
– Gyvenime esate atviras, ar vis tik labiau atsiveriate kūryboje?
– Gyvenime esu uždaresnis žmogus ir per daug apie savo jausmus su aplinkiniais nesikalbu. Man reikia labai daug laiko, kad pradėčiau pasitikėti žmonėmis ir galėčiau būti su jais visiškai atviras. Dažniausiai tie jausmai išsilieja į mano tekstus. Kai pristatysiu daugiau dainų, tikiu, kad klausytojai pamatys, jog tai tiesa.
– Sakėte, kad kurti pradėjote būdamas 10–11 metų. Vaikystėje tėvai dažniau rūpinasi, kad vaikai spręstų matematiką ar mokytųsi formules, o į kūrybines veiklas žiūri atsargiai. Kokioje šeimoje augote, kad jūsų kūrybinis potencialas galėjo skleistis, nebuvo gniaužiamas?
– Kai mokiausi 11 ar 12 klasėse, mačiau šeimos norą, kad gaučiau diplomą ir įgyčiau specialybę, nesusijusią su muzika, kad turėčiau tam tikrą pagrindą. Tačiau, kalbant apie muziką, nuo mažens jaučiau didelį šeimos palaikymą, jie visuomet drauge važiuodavo į konkursus, koncertus, lydėjo į muzikinių projektų filmavimus. Be tokio palaikymo nežinau, ar būčiau ten, kur esu. Tėvai suteikė visas galimybes siekti savo svajonės.
Kaunas pastaruoju metu auga, gražėja, tvarkosi, infrastruktūra modernizavosi, tad palikti gimtąjį miestą būtų nelengva.
– Atrodo, kad ir pats nuo vaikystės žinojote, kad norite kelią sieti su muzika. Nejaugi nesinorėjo mesti muzikos mokyklos ir daugiau laiko tiesiog praleisti kieme su draugais ar bendraklasiais?
– Visokių minčių buvo – nors dainavimas visada buvo prie širdies, kitos muzikos mokyklos disciplinos patiko kur kas mažiau. Atėjo ir laikas, kai futbolą su draugais teko iškeisti į muzikos pamokas, nes paprasčiausiai tam neturėjau laiko – po pamokų eidavau mokytis muzikos, o grįžęs namo turėdavau laiko vakarienei ir namų darbams. Ir draugų ratas mokykloje ar kieme mažėjo, daugiau mano draugų buvo muzikos mokyklos auklėtiniai.
– Vytauto Didžiojo universitete baigėte anglų filologijos studijas. Taip nusprendėte, kad šeimai būtų ramiau?
– Sunku pasakyti. Galbūt jei būdamas aštuoniolikos būčiau turėjęs visas galimybes užsiimti tik muzika, o mano darbotvarkėje būtų buvę daugybė koncertų, nežinau, ar būčiau studijavęs. Tikriausiai būčiau keliavęs, koncertavęs ir nebūtų pavykę suderinti tokio intensyvaus gyvenimo tempo su studijomis. Kadangi turėjau tam laiko, pasinaudojau galimybe praplėsti savo žinias.
– Gyvenate Kaune, tačiau darbai vis dažniau atveja į sostinę. Galbūt jau metas namus turėti ir čia?
– Tokių minčių tikrai būna, nes kelionės į Vilnių kartais prailgsta. Jei per savaitę tenka tris ar keturis kartus atvažiuoti į Vilnių, kartais vos dėl trumpo 45 min. filmavimo, psichologiškai prisiversti kelias valandas praleisti kelyje būna nelengva. Tikrai būtų paprasčiau, jei gyvenčiau sostinėje, bet kol kas neskubu – atsižvelgdamas į esamą situaciją, nežinau, kiek darbo turėsiu artimiausiu metu, ar pavyks surengti bent vieną koncertą...
– Ar esate labai prisirišęs prie Kauno?
– Žinoma, vis dėlto, čia pragyvenau visą gyvenimą. Žinau visas vietas, kurias galima aplankyti, o miestas pastaruoju metu auga, gražėja, tvarkosi, infrastruktūra modernizavosi, tad palikti gimtąjį miestą būtų nelengva. Be to, ką gali žinoti, galbūt 2022-ųjų Kultūros sostine būsiantis Kaunas taps vieta, į kurią norės atsikraustyti vis daugiau žmonių. Labai įdomu pamatyti, kaip per ateinančius kelerius metus miestas atsiskleis.
„Eurovizija“ labai domiuosi, kartais pagalvoju, kad galbūt net per daug.
– Karantinas vis tik įsisuko į kūrėjų ir atlikėjų kasdienybę, tenka ieškoti veiklos, kuri padėtų sutelkti mintis ir nepasiduoti ribojimų nuotaikoms. Kai kurie pasakoja, kad ūpą palaiko skaitydami, užsiimdami saviugda, sportuodami.
– Nemeluosiu, buvo ir labai sunkių akimirkų. Pamenu, jei susitardavau su prodiuseriu Faustu Venckumi susitikti jo studijoje Vilniuje, jau nuo pirmadienio skaičiuodavau dienas, kai galėsime pasidarbuoti. Atrodė, kad daugiau niekas nevyksta, – iš namų išeinu retai, nebent pasivaikščioti ąžuolyne ar užsuku į parduotuvę, bet tik tiek. Laikotarpis tikrai buvo nelengvas, tačiau pavyko jį išnaudoti kūrybai, pabūti su savimi, geriau save pažinti. Taigi tas laikas nenuėjo veltui. Supratau, kad galiu užsiimti labai kūrybiškai.
– Atrodo, kad visas jūsų laikas skirtas muzikai, o kaip ilsitės nuo kūrybos?
– Jei visas gyvenimas būtų vien tik muzika, būtų labai paprasta išprotėti. Žinoma, karantiną išgyventi padėjo ir tai, kad turiu labai daug pomėgių, kuriems užtenka kompiuterio, – esu sporto gerbėjas, žiūriu įvairius filmus, serialus, nemažai japoniškos animacijos, klausausi daug muzikos. Su draugais susigalvojome smagią pramogą – savaitgaliais susisiekdavome ir žaisdavome kompiuterinius žaidimus. Tai buvo turbūt didžiausia socializacija, kuri buvo per karantiną. Vėliau prasidėjo nacionalinė „Eurovizijos“ atranka.
– Joje skambėjusios dainos buvo jautrios ir ganėtinai lyriškos. Daugelis svarsto, ar ir nulipęs nuo scenos este toks lyriškas, ar vis tik gyvenime esate nenustygstantis vietoje, linksmas.
– Nežinau, kiek esu linksmas ir nenustygstantis. Nemanau, kad su manimi liūdna ar nuobodu, tačiau tikrai nesu per daug pašėlęs. Ta ramybė nuo manęs sklinda, nesu vakarėlių žmogus, esu truputį labiau introvertas.
Man patinka laiką leisti mažesniame žmonių rate, atrodo, kad tada galiu labiau išklausyti ir išgirsti savo pašnekovus, daugiau apie juos sužinoti nei persimetęs keliais žodžiais vakarėlyje. Labiau vertinu jaukesnę atmosferą, kurioje gali ramiau pabūti su žmonėmis, nesvarbu, ar tai vakarienė, ar stalo žaidimai.
– Pastaruoju metu daugelis prabyla apie perdegimą ir siekį jo išvengti. Po savo pasirodymo finale sunkiai rinkote žodžius, kitą dieną prisipažinote, kad tai buvo ne tik emocijos, bet ir pastarųjų savaičių nuovargis – trūko ir miego, pamiršdavote pavalgyti. Dažnai turite sau priminti, kad reikia pasirūpinti savimi?
– Esu iš tų, kurie gali visiškai pasinerti į tam tikrus projektus ir pamiršti save. Nacionalinė „Eurovizijos“ atranka buvo vienas jų. Norėjau ilgiau pabūti šioje patirtyje, nes negaliu būti tikras, kad tokie momentai pasikartoja.
Miegoti eidavau ir 3 val. nakties, atrašinėdavau į gerbėjų žinutes, kas galbūt nebuvo geriausias sprendimas, tačiau kitaip negalėjau – labai džiaugiausi, kad mano muzikos klausosi. Anksčiau to nebuvo, tad pajutau didžiulį dėkingumą ir nebuvo gaila save dalyti kitiems.
Nacionalinė atranka baigėsi, taigi grįžtu į įprastas vėžes, išsimiegu, nepamirštu vitaminų, geriu daugiau vandens, stengiuosi truputį mažiau laiko praleisti su telefonu rankose, nes pastarosiomis savaitėmis nuo jo atitrūkti nepavykdavo.
– Ar grįšite į nacionalines atrankas?
– Manau, kad tikrai grįšiu, tik nežinau kada. Viskas priklauso nuo to, kokia bus situacija, ar bus galimybė koncertuoti ir pan. Vis tik atranka – kartu ir finansinis iššūkis, tad ir kitąsyk dalyvaujant norėtųsi stovėti tvirtai. Tačiau, kaip ir minėjau, manau, kad grįšiu. Jau ir dabar esu sukūręs dainų, kurios galėtų išvykti į didžiąją „Euroviziją“.
Ramybė nuo manęs sklinda, nesu vakarėlių žmogus, esu truputį labiau introvertas.
– Esate didelis „Eurovizijos“ gerbėjas?
– „Eurovizija“ labai domiuosi, kartais pagalvoju, kad galbūt net per daug. Gal kiek mažiau paskutinius porą metų, tačiau anksčiau žiūrėdavau visus vakarėlius, rengiamus prieš konkursą, sekdavau visas naujienas apie repeticijas ar konkurso užkulisius, niekada nepraleidžiu pusfinalių ir finalo. Tikrai esu labai susidomėjęs.
– Kurie didžiosios „Eurovizijos“ pasirodymai įsiminė labiausiai?
– Konkurse nugalėjusio Salvadoro Sobralio „Amar pelos dois“ ir grupės „The Common Linnets“ daina „Calm After The Storm“, užėmusi antrąją vietą. Gaila, kad pastaroji taip ir nelaimėjo, tačiau nieko nepadarysi – ne visada tavo favoritai tampa nugalėtojais.
Man reikia labai daug laiko, kad pradėčiau pasitikėti žmonėmis ir galėčiau būti su jais visiškai atviras.
– Esate solistas, dainuojate grupėje, taip pat esate pritariantysis vokalistas. Ar svarbu, kurią poziciją užimate, ar vis dėlto svarbiausia daryti tai, ko nori širdis, – dainuoti?
– Visi trys išvardyti dalykai yra visiškai skirtingi pasauliai, visiškai skirtingi amplua, visiškai skirtingos pareigos. Pavyzdžiui, būdamas pritariančiuoju vokalistu galiu visiškai atsipalaiduoti, negalvoti apie stresą, kurį jaučia scenos centre esantis atlikėjas. Smagu, kad gyvenime galėjau pabūti skirtingų projektų dalimi, nes pamačiau ir patyriau labai daug, to nebūčiau patyręs, jei būčiau koncertavęs tik kaip solistas.
– Minėjote, kad planuojate išleisti naują dainą, ar ilgai reiks laukti?
– Tiksliai dar nežinau, kada tai nutiks, bet labai tikiuosi, kad jau pavasarį.
