Sakoma, kad priešingybės traukia, bet iš tikrųjų greičiau stumia, o partnerį išsirenkame tą, kuris nėra labai gražesnis arba negražesnis už mus, mat taip jaučiamės saugiau, LRT RADIJO laidoje „Čia ir dabar“ kalba psichologas Antanas Kairys. Patrauklumo dėsniai, anot jo, veikia ne tik renkantis partnerius realybėje ar net virtualioje erdvėje – tai veikia bet kur, kur susiduriame su kitais žmonėmis.
Patarlė teigia: pagal rūbą sutinka, pagal protą palydi. Ar tikrai? Kokie žmonės mums patinka ir kiek svarbus kito grožis? Ar tiesa, kad traukia priešingybės? Laikais, kai didelė dalis mūsų pažinčių vyksta internete ar per programėles, aptariama ir tai, kaip patrauklumo dėsniai veikia virtualioje erdvėje. Temą pasiūliusį psichologą A. Kairį kalbina LRT RADIJO laidos „Čia ir dabar“ vedėja Giedrė Čiužaitė.
– Buvo labai įdomu iš tavęs išgirsti, kad žinoti, kaip veikia patrauklumo dėsniai, svarbu ne tik todėl, kad paaiškintume sau, kodėl įsimylėjome vieną ar kitą žmogų ar kaip atsirinkti partnerį, bet ir todėl, kad jie veikia ir kitose srityse. Kokiose?
– Iš tikrųjų tai veikia bet kurioje srityje, kurioje susiduriame su kitais žmonėmis. Daugybė tyrimų rodo, kad patrauklūs žmonės mus lengviau įtikina, lengviau sulaukia pagalbos, surenka daugiau labdaros ir t. t. Beveik kiekvienoje srityje, kurioje esame įtikinėjami priimti kokį nors sprendimą, sprendžiame, kad reikia kažką daryti, o tas kažkas yra susijęs su kitu žmogumi, patrauklumas atlieka savo vaidmenį. Tai galioja nepriklausomai nuo lyties – mes universaliai vertiname patrauklius žmones.
– Kalbėdamas apie patrauklumą daug kur remiesi evoliucine psichologija, kuri aiškina, kad mes iš esmės nelabai kuo pasikeitėme nuo beždžionių. Sakau tirštindama, bet ši kryptis labai svarbi. Ką daryti, jei ji šiek tiek erzina?
– Sakyčiau, kad tai dviejų krypčių sandūra: socialinės psichologijos, kuri nagrinėja įvairias žmonių sąveikas, ir evoliucinės psichologijos, kuri nagrinėja, kodėl esame tokie, kokie esame. Evoliucinė psichologija remiasi prielaida, kad dalis mūsų reagavimo į aplinką mechanizmų susiformavo mūsų, kaip žmonių rūšies, raidoje. Gal ne visai taip, kad mes esame beždžionės, – mes su dabar gyvenančiais primatais turime bendrus protėvius, nuo jų mes kažkada atskilome.
Su patrauklumu susijęs irgi gana universalus dalykas, kad mes labai jautriai reaguojame į žmones, kurie turi ryškią odos ligą, pavyzdžiui, veido dėmę ar kažką tokio. Tai universalu ir kodėl taip yra? Dėl to, kad mes pasąmoningai bijome užsikrėsti, nepaisant to, kad gal žinome, jog žmogus serga neužkrečiama odos liga ar kad defektas sukeltas sužeidimo. Nepaisant to, mes universaliai neigiamai reaguojame į tokio pobūdžio veido ypatumą.
Bet viskas priklauso nuo to, kiek esame susiję su tuo žmogumi. Jeigu kalbame apie trumpą sąveiką, pavyzdžiui, autobuse spręsti, prie ko prisėsti, tai mažiau tikėtina, kad prie žmogaus, kuris turi randą, kas nors prisės. Čia sužaidžia evoliuciniai mechanizmai: jeigu gali išvengti grėsmės, išvenk. Bet jeigu turime galimybę žmogų pažinti geriau, baziniai mechanizmai tampa nebesvarbūs. Tai ir yra svarbioji žinutė: kad yra susiformavęs vienas ar kitas mechanizmas, nereiškia, kad negalime pakeisti reakcijų, požiūrio, elgesio.
Mes stengiamės rinktis partnerius, kurie nėra labai gražesni arba negražesni už mus pačius. Taip iš dalies jaučiamės saugiau – renkamės savo lygio žaidėją.
– Ar tiesa, kad gražiai moteriai tarp moterų ar raumeningam vyrui tarp vyrų seksis sunkiau? Ar vis dėlto jie ne sąmoningai, bet už tai, kad yra gražūs, patrauklūs, turės daugiau privalumų?
– Ką bekalbėsime apie evoliucinius mechanizmus, jie priklauso ir nuo situacijos. Jeigu yra situacija, kad sprendžiame apie kitą žmogų, kaip apie potencialų bendradarbį kokiai nors trumpalaikei užduočiai atlikti, gražūs žmonės laimės. Bet jeigu šitame kontekste yra užuominų apie galimą konkuravimą, tokiu atveju atsargiau žiūrėsime į tuos, kurie yra patrauklūs, nes jie yra pavojingesni konkurentai.
– Dar radau pasakymą, kad moterys, kurios susiduria su grėsme, labiau vertins aukštus, raumeningus partnerius, nes jos norės saugumo, o tos, kurios pačios jaučiasi ramios, gal finansiškai save išlaiko, nebekreips tiek dėmesio į išvaizdą.
– Yra dvi medalio pusės, nes tas pats klausimas siejasi su dviejų problemų sprendimu, vėlgi evoliuciniu. Viena problema yra susijusi būtent su apsauga. Jeigu gyvename grėsmingesnėje aplinkoje, palanku šalia savęs turėti žmogų, kuris potencialiai gali apginti. Iš tikrųjų tyrimai rodo, kad moterys, kurios gyvena nesaugesnėje aplinkoje arba yra susidūrusios su kokia nors grėsme, labiau vertins stiprius ir raumeningus vyrus. Bet tuo pat metu stiprus vyro kūnas, raumeningumas, proporcingumas signalizuoja apie gerus genus, gerą sveikatą. Tad raumeningas vyro kūnas patrauklus nepaisant grėsmės buvimo ar nebuvimo. Tai bus vertinama universaliai.
– Yra posakis, kad dažnai partnerį renkamės panašų į mus pačius arba panašų į savo tėtį, mamą, net jeigu santykiai nebuvo patys idealiausi. Yra įrodymų, kad taip veikia gyvenimas?
– Taip, turime gana stiprius įrodymus. Mums iš tikrųjų patinka panašūs žmonės. Panašumą galime matuoti įvairiausiais būdais, pradedant nuo fizinio panašumo, baigiant vertybių, nuostatų, požiūrio į gyvenimą panašumais.
– Vertybės ir visa kita – aišku, kad reikia susitarti, bet fizinis panašumas – kokia logika galėtų būti? Gal kaip tik priešingybė galėtų traukti? Lietuvė blondinė ir italas – dažnai matome tokių porų.
– Gali traukti – gali būti įvairiai. Yra momentas, kad mes stengiamės rinktis partnerius, kurie nėra labai gražesni arba negražesni už mus pačius. Aišku, gyvenime įvyksta labai įvairių dalykų, bet paprastai stengiamės iki tam tikro lygio susiderinti. Iš dalies jaučiamės saugiau – renkamės savo lygio žaidėją. Kodėl taip vyksta?
Yra vienas ne visai mane įtikinantis paaiškinimas, bet jis turi tam tikrą mokslinį pagrindimą. Yra toks mechanizmas, kuris vadinamas imprinting`u. Tai būdinga gyvūnams, bet sakoma, kad lygiai taip pat gali būti būdinga ir žmonėms, kad mes įsidėmime pirmus žmones, su kuriais turime ryšį vaikystėje. Šiuo atveju eina kalba apie tėvus, ypač mamą. Tada pasirinkimas gali būti panašus į tėvus, taip pat ir fizine prasme. Kiek tai stiprus mechanizmas, drįstu abejoti, bet pripratimo prie tam tikros išvaizdos gali būti, todėl mums patrauklesni atrodo tie, kurie yra panašesni į mus.
– Bet galima sutikti porų, kuriose žmonės yra priešingybės: vienas vyturys, kitas pelėda, vienas sportiškas, kitas lėtas... Kartais veikia gerai, kartais – ne, bet būna, kad taip nugyvena daug metų. Ką sako mokslas?
– Yra pasakymas, kad priešingybės traukia, bet iš tikrųjų greičiau stumia. Mes nelabai mėgstame labai skirtingų nuo mūsų žmonių.
Jeigu kalbėsime apie poros santykius, negalime būti vienas kito klonai. Kokie bebūtų santykiai – vis tiek žmonės skirtingi. Jeigu vienas vyturys, kitas gali būti pelėda, gali skirtis požiūris į kai kuriuos gyvenimo dalykus. Bet iš tikrųjų situacija tokia: kuo daugiau tokių skirtumų ir kuo jie yra ryškesni srityse, kurios žmogui tikrai labai svarbios, tuo didesnė tikimybė, kad kils grėsmingų konfliktų. Grėsmingų ta prasme, kad jie gresia poros išlikimui kartu, nes juos sunku išspręsti. Ypač sunku išspręsti giluminius vertybinius konfliktus, nes dažniausiai vertybės labai giliai įsišaknijusios, labai sunkiai kintančios. Todėl mes labiau mėgstame į mus panašius žmones.
Gal vienas niuansas – į ką panašius. Kartais gali atrodyti, kad yra skirtinga, bet iš tikrųjų tai gali būti panašu ne tiek į mus, kiek į mūsų norimąjį „aš“, t. y. tai, koks aš pats norėčiau būti. Tokios savybės mums tikrai bus patrauklios.
Fizinė išvaizda svarbi tik pažinties pradžioje, po to jos reikšmė mažėja, svarbesni tampa kiti dalykai. „Tinderis“ padarė taip, kad svarbu tik išvaizda ir tiek, kiek per kelias sekundes kitas gali susidaryti įspūdį.
– Kalbant apie kūną, yra mokslinis aiškinimas, kad ne taip svarbu, ar kitas žmogus lieknas, ar stambesnis, bet svarbios kūno proporcijos. Ten buvo kalbama apie moteris: jeigu liemuo sudaro 70 proc. klubų apimties, ši moteris laikoma gražia nepaisant to, kiek ji sveria.
– Yra toks požiūris. Yra labai daug prieštaringų tyrimų. Dalis jų atranda, kad svarbiau būtent svoris, kiti rodo, kad svarbiau liemens ir klubų santykis. Iš tikrųjų vėlgi turiu atsiremti į evoliucinį aiškinimą. Evoliucinė psichologija sako, kad 0,7 klubų ir liemens santykis rodo, jog moteris yra vaisinga, gali potencialiai lengvai išnešioti vaiką. Vyras, paprastai kalbama, turėtų būti panašesnis į apverstą trikampį: platūs pečiai ir siauresni klubai, bet ryškių proporcijų nėra. Kalbant apie homoseksualių vyrų tyrimus randamos tam tikros proporcijos, kurios atrodo patrauklesnės.
– Labai daug ir gal net didesnė dalis jaunesnių ir net vyresnių žmonių pažinčių renkantis romantinius partnerius šiais laikais yra internete. Kaip ten veikia patrauklumo dėsniai?
– Internetas yra naujoji mūsų gyvenimo realybė, naujasis normalumas. Jau kokį dešimtmetį, jeigu ne daugiau, pažindinimasis aktyviai keliasi į virtualią erdvę. Pirmas dalykas, internetas pasiūlo tai, kas labai patrauklu, – greitai ir daug. Realiame gyvenime nežinau atitikmens, kad per 5 minutes galėtum pasižiūrėti į 100 žmonių. Antras dalykas, ten daug stipriau galime kontroliuoti savo įvaizdį, mums lengviau susikurti norimą paveikslą. Tai tiesiog greita, žavu, blizga, patrauklu... Todėl mes labai mielai užsiimame internetinėmis pažintimis.
– Bet dalis žmonių jaučiasi prastai, kaip turguje, ypač „Tinder“ programėlėje, kai kiti „išbraukinėja“ žmones, su kuriais nenori susitikti.
– „Tinderis“, kaip pažinčių platforma, maksimaliai padarė svarbią išvaizdą. Sprendimas „Tinderyje“ priimamas tik pasižiūrėjus į nuotrauką. Taip, yra aprašymas, bet jeigu nuotrauka nesudomino, greičiausiai aprašymo niekas neskaitė.
Fizinė išvaizda svarbi tik pažinties pradžioje, po to jos reikšmė mažėja, svarbesni tampa kiti dalykai. „Tinderis“ padarė taip, kad svarbu tik išvaizda ir tiek, kiek per kelias sekundes kitas gali susidaryti įspūdį. Tai greita, patrauklu, atrodo kaip žaidimas, bet tai nepatrauklu dėl to, kad tai nėra ilgalaikių ir tvirtų santykių pamatas. Tad jeigu kalbėsime apie „Tinderį“, kaip galimą susipažinimo ilgalaikiams santykiams mechanizmą, tai nėra labai gerai.
– Tačiau pažįstu ne vieną porą, kuri taip susitiko. Kažkas ir toje nuotraukoje būna užkoduota.
– Taip, nuotraukoje mes galime koduoti savo socialinį statusą, pomėgius. Galime parinkti taip, kad pirmoji nuotrauka būtų patraukli visais įmanomais kampais, o tolesnės atskleistų daugiau. Bet pats pažinties startinis principas, kad yra lengva priimti sprendimą, nėra pats palankiausias ilgalaikių santykių vystymui.
Galbūt dėl to „Tinderis“ ir startavo kaip programėlė trumpalaikiams vienos nakties nuotykiams. Tik po to jis buvo pradėtas naudoti ir ilgalaikiams romantiniams santykiams megzti. Žmonės ten randa antras puses, natūralu, kad taip gali būti, bet pats principas akcentuoja dalykus, kurie yra trumpalaikiški.
Visas pokalbis – sausio 25 d. laidos „Čia ir dabar“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
