Kai žmogui labai skauda, reikia visas jėgas nukreipti į kokią nors veiklą, mano žurnalistė Jurga Baltrukonytė. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ ji džiaugiasi, kad tarp profesinių dramų ir asmeninių tragedijų radosi mintis apie naują projektą, nors neslepia – išėjimas iš žurnalo, kurį augino nuo pat pradžių tarsi kūdikį, buvo labai skausmingas.
1969 m. rugsėjo 4 d. Kaune gydytojos Virginijos ir inžinieriaus Juliaus šeimoje pražydo antras žiedas: įkandin vyresnės sesės Ingos pasauliui nusišypsojo Jurga, būsima žurnalistė, redaktorė ir knygų autorė. Savo gyvenimo knygą ji pradėjo rašyti dabartiniame Vinco Krėvės prospekte. J. Baltrukonytės prisiminimai, ne be artimųjų pagalbos, siekia laikus, kai pačios pasaulyje dar net nebuvo.
„Mano sesuo Inga gimė tokiame mažame butelyje Žaliakalnyje, viename kambaryje gyveno baba, mano tėtis, mama ir sesuo. Jie neturėjo nei tualeto – koridoriaus gale buvo vienas tualetas. Dušo iš viso nebuvo, eidavo į pirtį. Buvo bendra virtuvė. Tai baba, kad šeima turėtų šiek tiek privatumo, mažame kambarėlyje jaustųsi šiek tiek laisviau, naktį išeidavo į bendrą virtuvę. Ji turėjo už dujinės užsistūmusi išskleidžiamą lovelę, iš tos bendros virtuvės išeidavo anksti“, – pasakoja pašnekovė.
Iš Žaliakalnio kambario be patogumų šeima vėliau persikėlė į sovietinį daugiabutį – dviejų kambarių rūmus blokiniame name. Mylinti baba Petronėlė ir čia aukojosi, kad tik vaikai turėtų geresnį gyvenimą. „Baba naktį dirbdavo liftininke ligoninėje, o dieną ateidavo iki darželio manęs prižiūrėti. Mieliausiai atsimenu, kad ji buvo labai gera virėja, visada laukdavo manęs su trimis keturiais patiekalais: sriuba, kugeliai, vištos, keptos bulvės, būtinai desertas – tarkuotos morkos su cukrumi“, – pamena ji.
J. Baltrukonytės mama – gydytoja, reanimacijos skyriaus vedėja, – darbe privalėdavo būti jau pusę septynių, tad rūpinimasis sesutėmis gulė ant tėčio pečių. Šis, o ne kas kitas namie mokėjo siūti, tad būtent tėtis pasiuvo kostiumą, kai mergaitei šokių kolektyvo karnavale buvo paskirta būti kiškio kopūsto lapu. „Tėtis viską mokėjo iš marlės padaryti, marlę nudažyti. Atsimenu, sekmadieniais mūsų namuose būdavo lyginimo diena. Įjungtas televizorius, tėtis sėdi ir viską lygina“, – kalba laidos herojė.
Ypač didelis įspūdis likęs iš atostogų prie jūros, Juodkrantėje, tėčio darbovietės viloje. Taip atostogauta metai iš metų.
„Kambarys neturėjo jokių patogumų, bet jau vien tai, kad mes važiuodavome prie jūros, buvo vau. Be abejo, buvo eilės prie ledų, kurie baigdavosi prieš nosį. Kartais, kai šeima nutardavo papramogauti, mamai padaryti laisvą dieną, eidavome valgyti į valgyklą. Mes stovėdavome eilėje apie 2 valandas. Visiškai paprastas maistas: dešrelės, kotletai... Atsimenu dar tokį mielą dalyką: kai eidavome iki jūros, kažkodėl man atrodė ilgas kelias, tai tėtis mane nešdavosi ant pečių. Ant kukūrų, sakydavo jis“, – prisiminimais dalijasi žurnalistė.
Pasak J. Baltrukonytės, tėvai turėjo įvairiausių gudrybių, kaip išsisukti turint mažai pinigų: pirkdavo kuo ilgesnę uniformą, kad užtektų kuo ilgesniam laikui. Ir nors pinigėlių būdavo kukliai, knygoms užtekdavo. Tačiau jose sukauptos žinios sunkesnės, nei manytum esant.
„Pamenu, kad mano mylimiausias žaislas buvo knyga. Nuo mažų dienų, ką aš mėgau, tai buvo knygos. Mūsų namuose buvo labai daug knygų. Buvo tokia sekcija, pilna knygų. Vieną sykį ropščiausi į viršutinę lentyną pasiimti knygos, ta sekcija nebuvo pritvirtinta ir ant manęs užvirto. Visi stebėjosi, kad likau gyva, nes knygų svoris didžiulis. Atsimenu, kad man labai skaudėjo, rėkiau“, – tikina moteris.
Nelaimė nuo knygų ir rašymo neatbaidė, J. Baltrukonytės svajonė buvo patekti į „Arteką“, centrinę Sovietų Sąjungos pionierių stovyklą. Tačiau tam reikėjo būti geriausiam iš geriausių arba laimėti laikraščio „Lietuvos pionierius“ skelbiamą rašinių konkursą. Ir mergina rašė – aprašydavo visus atmintin įstrigusius nutikimus: kaip Palangoje mama budėjo gelbėjimo stotyje ir gelbėjo žmones, įspūdžius iš kelionės į kalnus...
Nebuvo nei gražių viršelių, temos buvo jau atsibodusios, nebuvo gyvybės. Aš pagalvojau, kodėl nepadarius vakarietiško leidinio? Ta kultūra brovėsi, beldėsi per visus galus ir taip kilo mintis padaryti žurnalą jaunimui.
„Aštunta klasė buvo paskutinė, kada priima į tą „Arteką“. Įsivaizduojate, laimėjau tą konkursą. Buvau stovykloje, buvo tikrai labai smagu. Manau, vaikai, jeigu buvo pramogų, geras oras, jūra, gal paprasčiau žiūrėjo“, – svarsto ji.
Be rašymo, J. Baltrukonytė domėjosi ir šokiais, dalyvavo tėčio darbovietės „Žemprojektas“ ansamblio „Rasa“ veikloje. Pamena, būdavo daug koncertų, vienas jų negalėjo neįstrigti: „Visi išeina nusilenkti, man atsiriša vyžos. Vaikinas užlipo ir aš išsitiesiau visu ūgiu ant scenos, kai visi plojo. Tokį koncertą atsimeni jau visam laikui.“
Ir muzikos skonį diktavo šokiai. J. Baltrukonytė mielai eidavo į diskotekas, tačiau nemėgdavo ramstyti sienų ir laukti vaikinų. Kadangi geriausia muzika jai buvo ta, pagal kurią buvo galima šokti, ji pasikviesdavusi daugiau panelių, kurioms sakydavo: „Ko mes čia atėjome? Stovėti, žiūrėti, liūdėti ar tiesiog šokti?“ Ir daug šokdavo.
Nors Vakarų nepriminė, naujas žurnalas jaunimui sutiktas mielai
Baigusi vidurinę laidos herojė daug nesvarstė – pomėgis rašyti ir sėkmė „Lietuvos pionieriaus“ konkurse paskatino studijuoti žurnalistiką.
„Tuo metu nebuvo labai populiaru būti žurnalistu, buvo tik kelios televizijos. Žurnalai buvo beveik nespalvoti, kraupūs kaip karas. Kad kažkas norėtų, veržtųsi dirbti kažkokioj „Tarybinėj motery“... Tokių svajonių negalėjo būti, bet aš pasirinkau tą profesiją ir išvykau į Vilnių. Aišku, labai bijojau, nervinausi, kaip ir visi. Su kažkuo susipažinome ir taip su tais ir likome draugais“, – sako moteris.
1988 m. susikūręs Lietuvos persitvarkymo sąjūdis pradėjo leisti pusiau legalius informacinius pranešimus, vėliau – laikraščius „Sąjūdžio žinios“, „Atgimimas“ ir kitus. Pasak J. Baltrukonytės, tuo metu radosi daug kanalų, per kuriuos buvo galima reikštis, tad jai ir kitiems būsimiems žurnalistams tai buvo įdomus etapas.
„Mums, studentams, davė išdalyti tokį laikraštį gatvėje. Dalijame ir toks vyras manęs klausia: kiek kainuoja? Sakau: kiek negaila. Ir tas žmogus man duoda 20 kapeikų ar kiek, neatsimenu. Kitas irgi klausia, o aš visiems sakau: kiek negaila. Tokie laikai buvo, žmonėms buvo smagu prisidėti prie iniciatyvos, buvo leidinukas politine tema. Žiūriu vakare – oho, visai nemažai uždirbau. Tais laikais 40 rublių – paprasta stipendija, 60 rublių – padidinta. Už 60 rublių galėjau suskraidyti į Kaukazą su visa grupe ir apsipirkti maisto“, – tikina žurnalistė.
Kad ir kiek neplanuotų pajamų gautum dalydamas laikraščius, jų vis tiek gerokai per mažai. Todėl dar studijuodama J. Baltrukonytė pradėjo dirbti žurnale „Pelenė“, o darbą rado pagal skelbimą laikraštyje.
„Buvo parašyta, kad ieškomas žmogus, kuris sukurtų trumpus aprašymus apie megztinius. Galvoju, ką aš žinau, pabandysiu. Pabandžiau, nunešiau tuos savo darbus, joms labai patiko. Žurnale buvo daug megztų dalykų: kelnių, švarkelių, sijonų, palaidinių, šalikų, kepurių... Kiekvienam daiktui reikėjo parašyti mini reklaminį aprašymą. Pradžioje man sekėsi lengvai, o paskui pritrūkau žodžių.
Kiek gali rašyti: jaukus, šiltas megztinis, sušildys tave žvarbią žiemos naktį. Parašei vieną, kitą parašei kitaip apvertęs, trečią – dar kitaip ir viskas, baigėsi, žodynas išseko. Tada pasidariau savo sinonimų žodyną, daugybė – šimtas gal žodžių buvo. Būdvardžiai, prieveiksmiai... Pasidariau sau tokį žodynėlį ir man sekėsi tiesiog nuostabiai“, – rašymo užkulisiais dalijasi autorė.
Netrukus J. Baltrukonytei prireikė ir meilės sinonimų žodyno. Ji ištekėjo ir susilaukė sūnaus Juliaus. Tačiau 1992 m. Lietuva išgyveno sunkius laikus – gimus vaikui trūko visko, net karšto vandens. „Laikraščiuose ir netgi laidose vyko diskusija, kaip pigiau džiovinti palas: ar uždegus dujas, ar ant elektrinių pečiukų? Įsivaizduojate, būdavo tokios diskusijos“, – stebisi moteris.
Tuo metu įsibėgėjo ir žurnalistės karjera. Jauna ir veikli moteris nebenorėjo dirbti pagal sovietinės praeities standartus. Taip 1994 m. gimė žurnalas „Panelė“.
Kartais moterys daro klaidą, galvoja, jog kūdikį gali prižiūrėti tik jos vienos. Jeigu išeina, dalį naštos, atsakomybės perduokite savo vyrui, kuris yra šalia jūsų. Dalykitės atsakomybe su tuo žmogumi, kuris patikimas.
„Dirbau „Moters“ žurnale ir pagalvojau: o kodėl nepadarius leidinio jaunoms panelėms? Buvo tik „Moksleivis“ ir „Jaunimo gretos“. Nebuvo nei gražių viršelių, temos buvo jau atsibodusios, nebuvo gyvybės. Aišku, jie turėjo savo skaitytojų ratą, bet aš pagalvojau, kodėl nepadarius vakarietiško leidinio?
Ta kultūra brovėsi, beldėsi per visus galus ir taip kilo mintis padaryti žurnalą jaunimui. Pasiūliau bendrovės direktoriui, sako: gerai, daryk. Pradėjome daryti, buvome trys žmonės, Algis [Kriščiūnas, dabartinis vyras – LRT.lt] tapo dizaineriu. Juokingiausi – maketavimo darbai: karpymas žirklėmis, klijavimas, kažką spaustuvė darydavo su tais dideliais maketais... Pirmieji žurnalo numeriai atrodė siaubingai, toli gražu nepriminė nuostabiųjų Vakarų, bet vis tiek buvo žingsnis, kurį jaunimas labai mielai priėmė“, – pasakoja redaktorė.
Po poros metų žurnalo „Panelė“ tiražas pasiekė sunkiai įsivaizduojamą 70 tūkst. egzempliorių tiražą. Prie jo populiarumo prisidėjo ir visuomeninė veikla.
„Turėjome ir panelių klubą, važinėdavome, palapinėse gyvendavome, renginius darydavome, kaip spaudos atstovai suorganizavome paramos renginį – buvome patys pirmieji. Ta idėja gimė iš straipsnių ciklo. Pasirinkdavome žmones, kurie nuskriausti likimo, stengdavomės surasti paramą, draugų, palaikyti bendravimą. Taip straipsnių ciklas išsirutuliojo į renginį.
Kiekvienais metais darydavome paramos renginį, sukviesdavome garsius dainininkus. Darydavome viską, kad tie žmonės, atvažiavę dienai, pasijustų patys žvaigždės. Kartais, aišku, neapgalvodavome smulkmenų, buvome jauni. Dabar yra renginių organizatoriai, jie viskuo pasirūpina, o mes darydavome renginį – tualetas su rateliais neįvažiuojamas. Mes nešiodavome žmones, pasakydavome: jei kam reikia, keliate ranką, čia mūsų brigada, jus nunešime“, – kalba pašnekovė.
Tarp profesinių ir asmeninių netekčių gimė naujas projektas
J. Baltrukonytė galiausiai išsiskyrė su pirmuoju vyru ir ištekėjo už A. Kriščiūno – buvusio grupės „Foje“ būgnininko, fotografo ir dailininko. Porai gimė dukra Paula.
„Gimus Paulai mane ištiko šokas nuo komforto, kuris atsirado auginant antrą vaiką – dėl visų sauskelnių, buteliukų ir patogių vežimėlių. Buvo be galo lengva auginti Paulą. Įsivedžiau ir labai gerą taisyklę – atsakomybės jausmą pasidalijome su Algiu. Čia buvo mano gudrybė.
Kartais moterys daro klaidą, galvoja, jog kūdikį gali prižiūrėti tik jos vienos. Jeigu išeina, dalį naštos, atsakomybės perduokite savo vyrui, kuris yra šalia jūsų: vaiko maudymą, pasivaikščiojimą su vaiku. Tegul vyras ramina, jūs knygą paskaitykite. Vaikai greičiau prie vyro nurimsta, galbūt nejaučia pieno kvapo – yra visokių teorijų, praktikų, bet vienintelė – dalykitės atsakomybe su tuo žmogumi, kuris patikimas“, – pataria ji.
Tačiau džiaugsmą netrukus keitė liūdesys. J. Baltrukonytės gyvenimą sukrėtė netektys – tiek profesinėje srityje, tiek kur kas skaudesnės – asmeninės.
„Aišku, išėjimas iš žurnalo, kurį mylėjai, auginai, kuris buvo tarsi tavo kūdikis, buvo labai skausmingas. Negaliu slėpti, tai buvo drama. Tai sutapo su kitomis asmeninėmis dramomis mano gyvenime: labai sunkiai susirgo ir mama, ir tėtis vienu metu. Turėjau tėtį parsivežti į namus ir slaugyti, o mama išėjo, mirė. Laimei, kad tarp tų tragedijų mano širdyje ir mintyse gimė projektas. Jurga, nėra ko laukti, – sakė ji sau. – Daryk savo žurnalą ir daryk jį greitai, nes kartais, kai žmogui labai skauda, reikia visas jėgas nukreipti į kokią nors veiklą.“
Ta veikla buvo Lietuvą išvydęs naujas „Happy 365“ žurnalas, padarytas per rekordinį laiko tarpą – mėnesį. Žurnalą dar spėjo išvysti mylimas tėtis.
Dabar J. Baltrukonytė su vyru ir dukra gyvena Kanarų salose. Tiesa, koronavirusas sugriovė įprastą gyvenimo ritmą. Anksčiau šeima žiemodavo šiltuose kraštuose, o dabar ir rojuje prastas metas – galioja griežti reikalavimai dėl pandemijos.
Žurnalistė pažymi: čia žmonės įpratę lauke kone gyventi, tad neturi net balkonų, dėl to išbūti užsidarius namuose ypač sunku. Sunkiu metu J. Baltrukonytei vėl gelbėjo išradingumas. Lengviau išgyventi slegiantį karantiną padėjo jos sugalvota šeimos psichoterapijos tradicija.
„Algis iš pradžių galvojo, kad tai nesąmonė. Kiekvieną rytą susėsdavome prie stalo ir kalbėdavomės, kas kiekvienam yra gerai ir kas blogai, kaip jaučiasi. Turiu tą sąsiuvinį, kartais paskaitau. Pradžioje mūsų nuotaikos būdavo blogesnės, daugiau pykčio. Žiūriu, skaitau ir matau, kaip mūsų ryto rato nuotaikos šviesėja“, – tvirtina ji.
J. Baltrukonytė, gyvenime mačiusi ne vien šviesias spalvas, pilnatvę pajuto tik sutikusi jai skirtą žmogų ir nepabūgusi daryti to, ką liepė širdis. Už jos pečių – ne tik redaktorės ir leidėjos patirtis, bet ir kelios parašytos knygos bei didžiausias turtas – laiminga šeima.
„Prisiminiau vieną labai gerą tokios psichoterapeutės patarimą. Jis skambėjo taip: pabandykite sudaryti sąrašą blogų dalykų, kurie liūdina, bet būtinai sudarykite ir sąrašą dalykų, kurie jus džiugina. Jau vien tai, kad išsivardiji garsiai, kad yra tie dalykai, labai padeda“, – sako J. Baltrukonytė.
Plačiau – sausio 6 d. laidos „Gimę tą pačią dieną“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
