Estrados žvaigždė Liveta Kazlauskienė per gyvenimą patyrė aibę sunkumų: dėl akoholio prarado tėtį, kurio taip trūko, dėl negalėjimo susimokėti už priemones teko būti pažemintai ir išvarytai iš klasės. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ ji pasakoja, kad girtuokliaujančio tėvo šešėlis pasivijo ir sukūrus šeimą, o iširus santuokai ir sutikus kitą, dabartinį, vyrą, net metus nežinojo apie jo šeimą.
1964 m. rugsėjo 27 d. Tauragėje tikrai nebuvo liūdna – čia savo gyvenimo dainą pradėjo kurti estrados žvaigždė L. Kazlauskienė. Šalia miesto stūksojo antžeminė balistinių branduolinių raketų bazė. Ją aptarnaujantys karininkai gyveno Taurų kariniame miestelyje. Būtent čia gyveno ir Paulauskų šeima: mažylė Liveta su mama Valerija bei tėčiu, štabo viršininku Vladu.
„Tėčiui po tarnystės tarybinėje armijoje pasiūlė pasilikti, kad gautų butą. Ten prabėgo mano vaikystė, labai daug visokių prisiminimų. Kai mamai papasakojau tuos prisiminimus, ji sakė: tu to atsiminti negalėjai, buvai pusantrų metukų. Bet aš atsimenu savo raudoną paltuką, kuris buvo sudygsniuotas geltonais brūkšniukais kaip braškytė“, – pamena ji.
Vis dėlto sovietinė kariuomenė buvo gyva ne vien maistu. Žalingi įpročiai ir papročiai, bujoję okupantų kariuomenėje, skausmingai palietė L. Kazlauskienės ir jos tėvų gyvenimus.
„Atsimenu, kaip tėtis, paėmęs kirvį... Jie susipyko, susiginčijo, mama jo neįleido, nes grįžo girtas. Pasiėmęs iš sandėliuko kirvį išlaužė duris, vijosi, mama bėgo nuo jo į galinį kambarį. Aš jam iš nugaros kandau į petį ir jis atsisuko. Taip skaudžiai kandau, kad man gal pačiai skaudžiau buvo, bijojau, kad visi dantys neliktų jame. Jis sako: Livetyte, kodėl tu taip darai?.. Jis mūsų kitaip ir nevadindavo. Niekada nėra baudęs, neatsimenu, kad būtų pakėlęs prieš mus balsą, sakydavo: trys rožytės. Mama ir mes su sese – jo trys rožytės“, – pasakoja L. Kazlauskienė.
Tarp jos ir jaunesnės sesers Lanedos – 2 metų skirtumas. Tačiau vaikiškas rūpestis jaunėle sykį vos nesibaigė dar viena tragedija.
„Paguldė ant lovos ir išėjo pečiaus kūrenti. Tada ji pradėjo verkti. Aš pasiėmiau batono, užsiguliau ant jos ir pradėjau jai duoti valgyti. Kai ji pradėjo gargaliuoti, mama atbėgo, žiūri – jau mėlynuoja, pilna burna bulkos, o aš džiaugiuosi, kad ji nebeverkia“, – prisiminimais dalijasi moteris.
Baigęs tarnybą kariuomenėje L. Kazlauskienės tėvas užsiėmė įvairiais darbais, potraukis svaigalams neslopo ir netrukus šeima iširo.
Iš akių matau – ateina mano tėtis ir atneša 3 rožes. Aš atsiklaupiau, apsikabinau jį, sakau: tėti, kur tu taip ilgai buvai, mes jau užaugome. Man taip jo visada trūko. Gal dėl to, kad labai daug turiu panašumų.
„Sesė taip neišgyveno, kaip išgyvenau aš, nes man labai reikėjo tėčio. Mažutės visai buvome... Tėtis pradėjo labai vartoti alkoholį. Jis nepareidavo... Kažkurį laiką dirbo teismo vykdytoju (dabar antstoliai), aprašinėdavo turtą. Įsivaizduokite, tarybiniais laikais už valstybinio turto grobstymą... Jie prie visko prieidavo. Buvo sunku suvaldyti. Jis, pavyzdžiui, išeidavo to turto aprašinėti ir negrįždavo kelias dienas. Jis migravo, keliavo, tai viename mieste jį matė, tai kitame“, – kalba pašnekovė.
L. Kazlauskienė taip ir augo be tėčio. Likimas juos vėl suvedė tik po daugelio metų koncerte Kaltinėnuose, kur kaltę jautęs tėvas atnešė dukrai gėlių.
„Tada pamačiau jį po daug metų. Jis ateina koncerto metu per vidurį salės su tokia melsva striuke, jau žilas. Iš akių matau – ateina mano tėtis ir atneša 3 rožes. Aš atsiklaupiau, apsikabinau jį, sakau: tėti, kur tu taip ilgai buvai, mes jau užaugome. Man taip jo visada trūko. Gal dėl to, kad labai daug turiu panašumų. Mama man visą laiką sako: tu tai esi tikras Paulauskis“, – su ašaromis akyse sako atlikėja.
Po skyrybų L. Kazlauskienės mamai – nelengva. Ji už 120 rublių atlygį dirbo Tauragės skaičiavimo mašinų elementų gamykloje, viena išlaikė 2 dukras, tad nepriteklius tapo neatsiejamu gyvenimo palydovu.
„Į pagalbą atskubėjo karininkų žmonos, atnešė mums rūbelių, batukų. Kai mama jau už savo pinigus nupirko man basutes, tai aš paeidavau kiek – ir valydavau jas ranka. Visi vaikai eidavo pasipuošę, o mes neturime, iš ko. Mamytė bėgdavo skolintis. Nuo atlyginimo iki atlyginimo išgyventi buvo sunku. Padėdavo močiutė, kuo galėdavo. Paskui nebeturėjo sveikatos, sirgo astma“, – teigia ji.
Girtuokliaujančio tėvo šešėlis pasivijo ir sukūrus šeimą
Mokykloje buvo dar sunkiau, teko pakelti daug vaikų žvilgsnių, vertinančių, kokius batelius avi mergaitė. Tačiau likimas pagaliau jai nusišypsojo ir atsiuntė draugę iš turtingos šeimos.
„Ji galėjo norėti, ko nori. Mes su ja nuo pirmos klasės sėdėjome viename suole ir politechnikumą kartu baigėme. Mama rasdavo ilgus aulinius žieminius batus. Žiūri – 20 rublių. Tai būdavo labai dideli pinigai. Mama mane nusiveda, pamatuoja, bet aš matau, kad šalia yra ir už 60, ir 40 rublių, jie man labiau patiktų, bet nedrįstu prašyti mamos.
Snieguolė nueidavo, nusipirkdavo tuos geresnius batus, ateidavo į mokyklą ir sakydavo: man tavo gražesni, pasikeičiam. Jei aš ateinu su dviem kasom, ji irgi su dviem kasom. Mama liepė nusikirpti plaukus, kad vešlesni būtų. Nuėjau, nusikirpau, verkdama parėjau – kaip berniukas. Ji nuėjo, savo vešlias kasas nusikirpo trumpai. Sėdim abi vienodos“, – gražią draugystę pamena L. Kazlauskienė.
Tiesa, kur kas labiau žeidžia tai, kas nuo tavęs visiškai nepriklauso. Perkeltai į dailės klasę mergaitei teko raudonuoti, nes neturėjo pinigų sumokėti už dažus ir popierių.
„Per mėnesį reikėdavo atnešti 12,5 rublio dažams ir vatmano popieriams. Tai buvo be proto dideli pinigai mūsų šeimai. Mokytoja pastato mane prieš klasę ir sako: kadangi neatnešei laiku pinigų, susirink savo daiktus ir išeik. Susirinkau viską ir išėjau, prie stotelės pamačiau, kad stoviu be palto. Paltą palikau mokykloje. Verkiau, lijo, grįžau visa sušlapusi“, – pasakoja laidos herojė.
Nelaimė vijo nelaimę: vasarą tarp ketvirtos ir penktos klasės nutiko įvykis, vos nepasiglemžęs jos ir jaunesnės sesės gyvybių. Į mergaites motociklu įsirėžė girtas karininkas. „Atsimenu tik prieš save ratą – jis į mus įvažiavo. Jis galėjo apsiversti belauždamas posūkį, pasirinko į vaikus. Buvo perplėšta koja ir dubuo. Kas man yra įstrigę – kad aš visą tą avariją matau iš viršaus“, – tikina ji.
Avarijos pasekmes L. Kazlauskienė jautė dar ilgai ir iki šiol turi randą, o girtas karininkas, žadėjęs 200 rublių atsilyginti už patirtą žalą, dingo iš Tauragės. Esminis lūžis merginos gyvenime įvyko po aštuntos klasės, tačiau pasirinkdama žemės ūkio elektrifikacijos specialybę ji tai darė ne tikėdama šviesiu rytojumi, o vargo spaudžiama.
„Negalėjau toliau eiti į mokyklą ir pirkti tos didesnės uniformos, ir batelių jau reikėjo. Mama sako: neišlaikau, vaikai. Eikit mokytis ten, kur galėtumėte gauti stipendiją. Ten ir stipendiją duoda, ir vaikinų daug, sako, eik, nešk pareiškimą. Mama paskatino. Aš drovėjausi tų vaikinų“, – pamena dainininkė.
Netrukus kurse liko tik 3 merginos, tačiau L. Kazlauskienė vaikinų nebebijojo. Persikrausčiusi į naują butą Tauragėje ji patyrė vieną populiaraus filmo „Likimo ironija, arba po pirties“ sceną – į namus užsuko nekviestas svečias – būsimasis vyras ir dukters tėvas.
Išeinu su vaiku ant rankų ir matau, kad mano vyras sėdi, dar garas eina – visą laiką „laistė“ dukrą. Parvažiavome namo, paliko ir 3 paras negrįžo. Supratau, kad turiu žengti ryžtingą žingsnį. Mačiau, kad negalima daugiau tęsti.
„Jis kaip tame filme sumaišo butus: atrakina, nusimauna batus, pasikabina striukę. Įeina į kambarį, žiūri – aš televizorių žiūriu. Sako: ką čia ta graži mergaitė daro mūsų bute? Sakau: ką jūs darote mūsų bute? Sako: ar tikrai, jūs nejuokaukit. Sakau: tai jūs nejuokaukit, pažiūrėkite į buto numerį. Jis išeina už durų, pasižiūri, ranką tik įkiša, pasiima batus, striukę ir dingsta. Vakare ateina susipažinti“, – pasakoja pašnekovė.
Tuo komiška situacija nesibaigė – tik įgavo dar didesnį pagreitį: „Pasirodo, buvo broliai dvyniai. Aš nežinojau, kad jis turi brolį dvynį. Mes pradėjome gražiai bendrauti, mama sako: žiūrėk, už durų du vienodi mušasi. Pažiūriu – tikrai, pliekiasi du vienodi. Atidarau duris ir nežinau, su kuriuo susitikinėdavau. Pasirodo, ir vienam, ir kitam tikau. Jie susitiko prie tų pačių durų, tai, matyt, ir pliekėsi. Paskui jau su tuo, kuris liko, ir bendravau.“
L. Kazlauskienė, iš dvynių poros išsirinkusi Vytautą, visgi prašovė. Ją vis dar persekiojo nelaimingos vaikystės prakeiksmas ir girtuokliaujančio tėvo šešėlis. „Jam buvo balius, o aš jau nėščia. Jis su draugais linksminosi ir dar linksminosi toliau, sustabdyti nebeišėjo“, – kalba ji.
Dukra Ingrida gimė moteriai sulaukus vos 19 metų, o vyrui ir toliau rūpėjo tik linksmybės. „Išeinu su vaiku ant rankų ir matau, kad mano vyras sėdi, dar garas eina – visą laiką baliavojęs, laistė dukrą. Parvažiavome namo, paliko ir 3 paras negrįžo. Supratau, kad turiu žengti ryžtingą žingsnį. Nunešiau pareiškimą dėl skyrybų, nes mačiau, kad negalima daugiau tęsti. Jis išeidavo su vaiku pasivaikščioti ir nueidavo į alinę, palikdavo mergaitę prie alinės. Kas nors sakydavo: tavo vežimėlis ten stovi. Ir bėgte mama, kuri tik pirma apsimauna paltą, parsivežti vežimo“, – atmena L. Kazlauskienė.
Tačiau vyro girtuoklystės jaunos moters nepalaužė – išsiskyrusi ji tęsė mokslus technikume su kūdikiu ant rankų ir džiaugiasi turėjusi nuostabius kurso draugus: visi stebėdavo už lango paliktą vežimėlį su mergaite ir prireikus lėkdavo pasūpuoti.
Metus nežinojo, kad naujas išrinktasis turi šeimą
L. Kazlauskienė, supratusi, kad kuklaus atlyginimo neužteks šeimai išlaikyti, nesėdėjo rankų sudėjusi – sugalvojo būdą papildomai užsidirbti ir tapo smulkiąja verslininke, sakytų dabar, arba ėmė spekuliuoti, sakydavo tada. Ji ėmė pardavinėti dukrytės išaugtus rūbelius, iki kol neužkliuvo milicininkams.
„Prieina vyrai, klausia: kiek? O aš jiems pasakydavau į ausį. Pasirodo – tie, kurie gaudo. Jie pasiėmė mane už kojų, už rankų, neša. Atidarė žigulio bagažinę, įtrenkė ir rodo nuotraukas, klausinėja: ar pažįsti tą? Sakau: nieko nežinau. Pradėjau verkti, sakau: manęs laukia dukrytė, sunkiai gyvenu, viena verčiuosi. Sako: gerai, mes tave paleidžiame, bet kažkada atvažiuosime tavęs pasiimti. Ir atvažiavo – už sprando į mašiną ir važiuoja.
Išveža jie mane už Tauragės į tokius laukus, o ten gyveno viena iš mano bendradarbių. Jie sako: pati pasirink vietą, kur. Aš jiems rodau: čia važiuokite – į tuos laukus netoli nuo to namelio. Tada sakau: man reikia susitvarkyti, išleiskit. Jie mane išleidžia tuose laukuose ir aš pradedu šaukti ir bėgti: Dalia, gelbėk! Ir išgirdo, draugė išėjo mašiną į kiemą įsivaryti. Taip sutapo, įsivaizduokite. Dalios vyras išbėgo su šautuvu, pradėjo šaudyti į orą. Jie greitai užsikūrė mašiną ir išvažiavo“, – filmo vertą scenarijų atpasakoja dainininkė.
Vis dėlto galiausiai horizonte pasimatė ir šviesus spindulys. Draugės vestuvėse svečius linksmino kviestiniai muzikantai, tarp jų – ir Petras Kazlauskas. Jam sunkiai įsimenamas Livetos vardas ir kavos pertraukėlės drauge davė pradžią šiltai pažinčiai.
„Jis atvažiavo iš antrų vestuvių į trečias. Kad būtų budresnis, aš jam į tą kavą šnapsiuko. Ir vis atnešu. O, gera kava, sako. Taip, sakau, geram kavalieriui – gera kava. Jis sako: kada nors aš tau pagrosiu nemokamai, tik tu mane pakviesk į savo gimtadienį“, – kalba L. Kazlauskienė.
Jos gimtadienyje Petras taip ir nepagrojo, tačiau netrukus paaiškėjo, kad tam turėjo svarią priežastį – šventė savo gimtadienį. Moteris atvira: tik po metų bendravimo ji sužinojo, kad Petras turi šeimą – žmoną ir dukrą.
„Jis pas mane metus atvažiuodavo ir aš nežinojau, kad jis turi šeimą. Vieną kartą netyčia pamačiau nuotrauką ir jam sakau: tai kas čia toje nuotraukoje, gal tavo dukra? Sako: čia mano žmona ir dukra. O aš jau buvau įklimpusi iki ausų, galvojau, kad esu rojuje“, – pasakoja laidos herojė.
Supratau, kad tą žmogų prarasiu, jei jis pradės važinėtis, koncertuoti. Kaip patikau aš jam, taip patiks ir kita.
Rojaus be pragaro nebūna – iki ramybės uosto poros dar laukė ilgas kelias: „Jis man prirašė labai daug jausmingų dainų. Atveždavo kasetę, nupirko magutį, kad galėčiau klausytis. Palikdavo tas kasetes, aš verkdavau ir verkdavau. Atvažiuodavo – verkdavau iš laimės, išvažiuodavo – verkdavau, kad išvažiavo.“
Kelias į vyro širdį eina per skrandį, o kelias į muzikanto širdį tikriausiai driekiasi per sceną. Tad L. Kazlauskienei neliko pasirinkimo – arba kartu su Petru lipti į sceną, arba užleisti vietą konkurentėms.
„Jį atrado koncertinė agentūra, pakvietė koncertuoti. Girdžiu, sako: mes tau surasim backus, dainuos panelės – būsi tas bachūriukas, kuris panelėms dainuos jausmingas dainas. Ir aš supratau, kad tą žmogų prarasiu, jei jis pradės važinėtis, koncertuoti. Kaip patikau aš jam, taip patiks ir kita. Ne, galvoju – tada tas backas pabūsiu aš. Jeigu dar kitą pastatys, galėsiu ją pakontroliuoti, ji žinos, kad aš Petro. Reikia imti į savo rankas padėtį.
Per naktį pasisiuvau raudoną pūstą sijonuką, greitai nupirkom batukus, pasipuošėm. Jis dainuoja ir aš iš jo kūno kalbos matau, kad yra jo artimieji, visa šeima, giminės. Nusileidom persirengti, Ingrida pribėgo: tėti. Ir pribėgo dukra: čia mano tėtis. Sakau: dabar jau rinkis. Pasiėmiau dukrą už rankos ir nuėjome. Kiek paėjome ir girdžiu – skrodžia orą. Atrodė, oras sustingo, girdžiu, kaip bėga. Pribėgo ir mus apsikabino“, – jautrią akimirką pamena muzikantė.
Tačiau tokia romantika gyvenime baigiasi darbe. Už lango – laukiniai devyniasdešimtieji, estrados atlikėjai koncertavo ne tik populiariuose restoranuose – reikėjo atiduoti duoklę ir Kauną „valdžiusiems“ skustagalviams. „Pinigų būdavo tiek, kad jie užlipę aukštai plėšydavo pinigų pakelius ir mesdavo mums ant galvų. Mes stovėdavome pinigais apkritę, kas norėjo, tas rinkosi“, – tikina pašnekovė.
Beprotiški laikai baigėsi, kai atsivėrė didžioji scena – pagaliau nebereikėjo pataikauti banditams, o ir vestuvėse groti nebeapsimokėjo, būdavo 250 koncertų per metus. Tiesa, šventas reikalas būdavo užsiimti labdara, aplankyti senelių, vaikų namus, neįgaliuosius.
Gali susidaryti įspūdis, kad Kazlauskai maudėsi piniguose, tačiau tai – netiesa. Bilietų niekas neskaičiavo, už koncertus mokėjo, kiek papuolė, o pasitaikius progai už 15 tūkst. dolerių nusipirkti namą Karmėlavoje teko kaip reikiant susiveržti diržus. „Beveik nieko sau neleidome. Valgėme kruopas, darėme salotas, tapome vegetarais. Sulysau ir atnešiau tam žmogui pinigus. Jis sako: ne, aš iš tavęs negaliu imti pinigų, pažiūrėk, į ką palikai panaši; paimi pusę pinigų, nusiperki gerą lovą, kad galėtum pailsėti, nusiperki sau vitaminų, atsistojusi ant kojų atneši kitus“, – pasakoja ji.
Vėliau L. Kazlauskienė išbandė save ir politikos srityje, tapo Kauno rajono tarybos nare, tačiau greitai nusivylė nesibaigiančia kova dėl valdžios. Ten nusistovėjusią baisią tvarką reikia griauti, įsitikinusi moteris. „Jie žlugdo naują žmogų, kuris ateina su nauja energija, kiša sau į portfelį ir nori, kad mėtytum skrajutes, kabintum jų plakatus, sėdėtum išsižiojusi ir palaikytum tą, kurį jie jau yra numatę. Aš nenoriu bėgti paskui kažkokį numatytą asmenį, noriu pati dirbti. Žinau geriausiai, ko reikia mano kraštui“, – mintimis dalijasi dainininkė.
Nusivylusi politika L. Kazlauskienė atrado naują gyvenimo aistrą ir džiaugsmą – kuria dirbtinių gėlių kompozicijas. Tačiau ir muzikos nepamiršta. Patyrusi aibę sunkumų ji džiaugiasi pelnyta žmonių meile bei artimųjų dėmesiu.
„Aš išlošiau gyvenimo loterijoje. Vieną gražią dieną tiesiog ištraukiau laimingą loterijos bilietą ir esu laimingas žmogus, nes esu su tuo žmogumi, kuris leidžia man atsiskleisti, jaustis tuo, kas esu. Jis visą laiką buvo mano gyvenimo mokytojas. Aš nemačiau pavyzdžio, kaip reikia gyventi šeimoje, kad reikia nusileisti, kad reikia ir kito nuomonės paisyti. Kai man nesisekė, galvojau, viskas turi būti tik mano rankose. Dabar jam patinka tas mano vairavimas. Jis man leidžia daryti viską, palaiko ir prisideda prie to. Jeigu padarau puokštę, jis sako: nuvežkime žmonėms su akordeonu, ar nebus linksmiau?
Mano svajonės išsipildė ir viršijo lūkesčius. Dabar mes ateiname į kitą gyvenimo etapą, kai turime iš naujo viską pervertinti. Buvome jauni, energingi, bėgome, visko reikėjo. Ta gerovė per daug metų paseno, ją reiktų keisti. Svarstome, ar reikia ką nors keisti. Gal geriau išvažiuokime pailsėti, pasaugokime sveikatą, pabūkime kartu, nebeskubėkime taip. Ar tave sušildys tas naujas stogas? Svarbu ramybė, santarvė ir vienas kito pagarba bei supratimas“, – pokalbį baigia laidos herojė.
Plačiau – gruodžio 23 d. laidos „Gimę tą pačią dieną“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
