Kai dainininkė Nijolė Pareigytė-Rukaitienė prabilo apie bėdas su alkoholiu, toks moters atvirumas daug ką šokiravo, tačiau ji džiaugiasi įkvėpusi ne vieną eiti teisingu keliu. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ atlikėja pamena: tam, kad ryžtųsi atsisakyti alkoholio, ruošėsi pusę metų, ir neslepia – apsieiti be specialistų pagalbos jau nepavyko.
Minios gerbėjų, audringi vakarėliai iki ryto. Po jų – ne tik sunkios fizinės, bet ir moralinės pagirios. Po tokių nuotykių dainininkė N. Pareigytė-Rukaitienė ne kartą sau davė pažadą alkoholio atsisakyti bent mėnesiui. Tačiau atėjus savaitgaliui istorijos ir vėl kartodavosi iš naujo. Dabar scenos moteris pripažįsta – dėl nemalonių pojūčių buvo pašliję net ir jos šeimos santykiai. Tad vieną dieną ji nusprendė kreiptis į specialistus ir štai – 3 metai be alkoholio ir baisus sapnas praėjo. Prasidėjo naujas gyvenimas.
„Aš manau, kad tai buvo mano gyvenimo sprendimas ir kartočiau tai dar kartelį. Dabar viskas daug drąsiau, paprasčiau, jau save pažįsti, žinai, kaip yra. Su metais ateina kiti prioritetai. Tikrai yra smagiau atsikelti ryte šeštadienį ir eiti pasivaikščioti į parką, į miestą, pasidaryti pusryčius, atsisėsti terasoje, išgerti kavos, arbatos... Aš dabar jaučiuosi gyvendama harmonijoje su savimi, visų pirma. Tai, matyt, išsispinduliuoja į aplinką, kai pats jautiesi harmoningai, gerai“, – kalba dainininkė.
Bendraujant su N. Pareigyte-Rukaitiene regima vidinė ramybė nėra suvaidinta. Žinoma moteris mėgaujasi visaverčiu gyvenimu be audringų vakarėlių, be sąžinės graužaties, kad kažką daro ne taip. Tačiau jai prisiminti yra ką. Scenoje praleista beveik septyniolika metų, o muzika ją lydi nuo pat vaikystės. Nors tėvai tokiam pasirinkimui ir nelabai pritarė, pats likimas sudėliojo viską taip, kaip ir turėjo būti.
„Dainavau, grojau įvairiais instrumentais ir muzikos vadovė, prisimenu, pasikvietė tėvus, sako: ji turi talentą, jaučia ritmą, gražiai intonuoja, jai reikia tęsti muzikos mokslus. Tėvai sako: na, kam čia tau ta muzika – nėra laiko. Jie tuo metu daug dirbo, dirbo savo darbus ir dar į Lenkiją važinėjo, užsiėmė prekyba. Mes su tėveliais stovėdavome turguje kiekvieną savaitgalį. Sako: nereikia čia tau tos muzikos. Ir buvo stojamieji. Reikėjo vežti mane iš sodo į stojamuosius. Tėtis sako: aš nevešiu, o mama sako: na, vaikas taip nori.
Aš tiesiog pamatydavau kur nors pianiną... Žinodavau, kad kaimynai trečiame aukšte turi pianiną, stovėdavau prie durų, jeigu, neduok Dieve, išeis, gal leis man bent prisiliesti prie to instrumento. Kažkaip mama sako: man taip tavęs pagailo, tu taip nori – reikia važiuoti į tuos stojamuosius. Sėdame su mama į autobusą ir jis sugenda. Mes pėsčiomis bėgome nuo Rimkų, per traukino vėžes, per geležinkelį movėme į tuos stojamuosius. Ir kažkaip įstojau“, – pamena laidos herojė.
Vakarėlių buvo per daug – akivaizdžiai aišku, jeigu man reikėjo koduotis. Ne kartą sau melavau, apgavau save ir neištesėjau sau žodžio. Kai jau neištesi žodžio, vadinasi, jau yra labai blogai.
Ir nors be muzikos N. Pareigytė-Rukaitienė savo gyvenimo neįsivaizdavo, dešimt metų pasimokiusi Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje forepijono specialybės nutarė, jog reikia imtis ir ne vien muzikos, o vėliau rinktis rimtas studijas.
„Mane paliko mano fortepijono mokytoja, išvažiavo į turnė ir aš supratau, kad be tos mokytojos nebenoriu muzikos, nebenoriu fortepijono. Pasisodinau tėvus, sakau: aš išeinu, noriu mesti muziką, noriu normalių mokslų, išsilaikyti valstybinius egzaminus. Tuo metu jau buvo atsiradę valstybiniai egzaminai, o pas mus muzika buvo pirmoje vietoje, visa kita – B lygiu. Sakau: noriu pasibaigti, normaliai pasiruošti valstybiniams – aš neberizikuosiu, iš muzikos duonos nevalgysiu.
Kaip šiandien prisimenu tuos žodžius. Kadangi buvau pakankamai suaugusi, nuo trylikos metų dirbau savarankiškai, tai tėvai sutiko ir perėjau į paprastą vidurinę mokyklą“, – pasakoja pašnekovė.
N. Pareigytė-Rukaitienė iki šiol džiaugiasi, kad tuomet tėvai ja pasitikėjo, leido būti savarankiškai ir užsidirbti pinigų su sąlyga, kad tai netrukdys mokslams. Būdama paauglė ji ne tik šoko tuo metu populiarius go-go stiliaus šokius savaitgaliais, bet ir pasisiūlė padirbėti tėvo įmonėje valytoja. Prasto darbo mergina nesibodėjo.
„Kažkada tėtis grįžo iš darbo, sako: išėjo mano valytoja, reikia susirasti kitą. Sakau: aš galiu. Tėtis sako: juokauji, savaitę pavalysi ir išeisi. Aš valiau kokius du tris metus, iki kol jis mane paliuosavo, nes jam reikėjo priimti kitą moterį, kuriai labai reikėjo darbo. Savaitgaliais visą laiką eidavau išsivalyti pas tėtį, o ten – apkakotos, apsiusiotos vyrų pagalbinės patalpos, buvo reikalų. Tėvai net, prisimenu, sakė: mums nereikia tau net kelnių, batų pirkti – viską pati, vaikas, nusiperki“, – kalba dainininkė.
Atsisakyti alkoholio pavyko tik su psichiatro pagalba
Po mokyklos N. Pareigytė-Rukaitienė įstojo į Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokyklą, baigė vadybos ir verslo administravimą. Vėliau apsigynė Europos Sąjungos teisės ir administravimo magistro laipsnį. Tačiau, kad ir kaip gilinosi į mokslus, jos gyvenime ir vėl atsirado muzika.
Dar mokydamasi pirmame kurse N. Pareigytė-Rukaitienė sulaukė skambučio iš tuomečio merginų grupės „69 Danguje“ prodiuserio Manto Bžesko, kuris ir pasiūlė merginai tapti viena iš keturių dainininkių. Viskas įsisuko kosminiu greičiu: trys koncertai per dieną, pilnos salės žiūrovų ir vakarėliai iki paryčių, kurių, pripažįsta dainininkė, buvo nemažai.
„Vakarėlių buvo per daug – akivaizdžiai aišku, jeigu man reikėjo koduotis, sugalvojau, kad reikia viską stabdyti. Bet ne taip stabdyti, kad viskas – jau nebegeriu. Ne kartą sau melavau, apgavau save ir neištesėjau sau žodžio. Kai jau neištesi žodžio, vadinasi, jau yra labai blogai.
Ir atėjo laikas, kai į mano gyvenimą atėjo Rimvydas. Kai pradėjau lauktis, jau tada buvo toks stopas, atsirado nauji jausmai, kažkoks neišgyventas jausmas, kai tu laukiesi vaikelio, o tavo gyvenimas ėjo va taip va: galėjai kiek nori sėdėti – iki paryčių gerti, tą pačią dieną nori – kažkur išskrendi, buvai tokia laisva“, – mintimis dalijasi pašnekovė.
Paskui vėl įsisukau į tą ankstesnį savo gyvenimą, vaikas pas senelius. Labai daug darbo, pavargsti, nori atsipalaiduoti, vyras turi naktinį klubą. Supratau, kad lyg vėl esu tose senose rogėse, o jau nebegali, nes turi žmogutį, kuriam tavęs reikia.
Atrodytų, po Rimvydo atsiradimo bei susilaukus dukters Patricijos N. Pareigytės-Rukaitienės gyvenimas turėjo aprimti. Tačiau grįžusi į koncertų maratoną ji galiausiai suprato, vien sau ištarto pažado, jog bet kada gali atsisakyti alkoholio, nepakanka. Todėl dėl santarvės šeimoje bei dukters dainininkė nusprendė imtis rimtesnių priemonių ir kreipėsi į psichiatrą.
„Norėjosi atsirauti po gimdymo, kai vaikas jau buvo paaugęs. Metus Patriciją maitinau krūtimi, tai užtruko laiko. Paskui vėl lyg įsisukau į tą ankstesnį savo gyvenimą, vaikas pas senelius. Čia vėl labai daug darbo, pavargsti, nori atsipalaiduoti, vyras turi naktinį klubą. Visą laiką yra draugų, yra kur nueiti pasilinksminti, pabūti, atsipalaiduoti ir panašiai. Ir supratau, kad lyg vėl esu tose senose savo rogėse, o jau nebegali, nes turi žmogutį, kuriam tavęs reikia.
Ir viskas – užsikodavau. Pusę metų tam ruošiausi, perskaičiau labai daug literatūros, labai save psichologiškai ruošiau, kad ateis viena diena ir to atsisakysiu: tau jo nereikia, tau jis trukdo gyventi, tu ne taip nudirbi darbus, tu ne toks atsakingas, tavo šeima kenčia, pastovūs pykčiai su vyru, nes tau visada nėra nuotaikos. Kas geria, mane supras“, – pasakoja N. Pareigytė-Rukaitienė.
Po pusės metų pasiruošimo atėjo diena, kai vieną rytą atsikėlusi dainininkė nuvažiavo į Vilnių ir užsikodavo dviem metams. Pati nežino, kodėl nusprendė tokį terminą, nes prieš tai to nebuvo apgalvojusi – tiesiog tą akimirką į galvą šovė būtent toks metų skaičius.
„Du metai, pagalvojau, ar tu durna? Du metai blaivybės, kai kiekvieną savaitgalį vakarėliai. Bet galvoju, jeigu dabar pakeisiu tą terminą, nepavyks. Gerai, galvoju, tu darai dėl savęs, dėl savo vaiko, dėl savo ateities, dėl savo gyvenimo. Buvo du metai, paskui metai be kodo. O dabar viskas yra saikingai, visiškai neprilygsta tam, kas buvo. Supranti ir suvoki, kad labai reikėjo to stopo, kad vėl galėtum iš naujo save mokyti, auginti. Dabar viskas gerai“, – tikina pašnekovė.
N. Pareigytės-Rukaitienės atvirumas prisipažinus, jog ji turi bėdų su alkoholiu, šokiravo ne vieną. Tačiau ji nesigaili šio žingsnio, kuris padėjo ir kitiems, galbūt iki tol netikėjusiems, jog gali susitvarkyti patys ir apsieiti be profesionalų pagalbos.
„Pamenu, priėjo moteris parduotuvėje, apsikabino ir sako: tavo dėka negeriu, nerūkau. Kiek, neprisiminsiu, gal mėnesį, gal du, bet jai tai buvo didžiulis nustebimas, kad įmanoma ir kad galima. O kiek žinučių atrašyta, kiek prakalbėta, kiek prabendrauta – šimtai žinučių. Iki šiol dar rašo žmonės ir žinau, kad ir po šitos laidos irgi rašys“, – įsitikinusi ji.
Dainininkė džiaugiasi galėjusi padėti nors keliems, visada stengiasi suteiki pagalbą jos prašančiam, motyvuoti, kad žmogus – teisingame kelyje ir iš jo neišklystų.
„Tikiuosi, kad ir eina žmonės, kad galėjai būti kažkuo naudingas turėdamas gal truputį gėdos prieš visuomenę, bet koks skirtumas – svarbiausia, kad atvirai ir taip, kaip yra“, – sako laidos herojė.
Audringi vakarėliai liko praeityje. Dabar N. Pareigytė-Rukaitienė gyvena ramų šeimos gyvenimą ir svajoja apie šeimos pagausėjimą bei ramias motinystės atostogas be lėkimo ir skubėjimo.
„Aš nenoriu pagimdyti ir pabėgti. Dabar noriu pagimdyti ir auginti. Nenoriu atiduoti seneliams – jau taip nebebus. Atiduoti auklėti svetimam žmogui – nenoriu. Čia nėra taip, kad reikia padaryti ir išvažiuoti į darbą – aš jau norėčiau atsiduoti motinystei. Norisi išeiti į motinystės atostogas, bet tokias tikras, kai auklėji, augini, myluoji, čiūčiuoji, kad vaikas augtų su mama, o ne su aukle. Aš taip noriu“, – atvirauja dainininkė.
Plačiau – gruodžio 12 d. laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
