„Patėvis mane lupdavo diržu. Buvo situacijų, kai žiemą tekdavo išbėgti su naktiniais ant Tauro kalno. Kartais pyktis ir agresija būdavo labai baisūs“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ nelengvą gyvenimo periodą pamena psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis. Tačiau jau nuo mažens kasdienybę skaidrino šilti jausmai mylimai Rasai, kurią vyras vadina nuostabia motina ir senele.
1951 m. rudenį sovietų valdžia už nenorą prisidėti prie kolektyvizacijos į Sibirą gyvuliniais vagonais išvežė tūkstančius stambių ūkininkų su šeimomis. Per operaciją „Ruduo“ į Irkutsko, Tomsko, Krasnodaro ir Altajaus sritis ištremta 16 tūkst. žmonių. Liūdinčioje ir su nerimu į ateitį žiūrinčioje Lietuvoje gimė ir vėliau bene garsiausiu Lietuvos psichoterapeutu tapęs E. Laurinaitis.
„Žmonės gyveno didžiulėje baimėje. Tai buvo Stalino laikai ir tai turėjo didžiulės įtakos žmonių savijautai. Visi bijojo ką nors pasakyti, buvo prislėgti ir dėl to išgyveno, ko gero, visą savo gyvenimą. Prisimenu savo močiutę, ji labai atsargiai kalbėdavo, o jos spintoje visąlaik stovėjo cukraus, miltų, kruopų, druskos maišų. Ji buvo pasiruošusi“, – prisiminimais dalijasi jis.
Močiutė Olimpija gyveno Šiauliuose. Čia laikinai gyveno ir E. Laurinaitis. Mama Jadvyga buvo išvykusi dirbti į Vilnių, o tėvo – ukrainiečio Jurijaus – vyras beveik neatsimena.
„Buvo vienas didelis kambarys, kuris buvo ir svetainė, ir miegamasis vienu metu. Buvo gana didelė virtuvė, kur stovėjo mano vaikiška lovytė. Gerai prisimenu, kaip močiutė prieš didžiąsias šventes kepdavo bandeles. Plušančią močiutę buvo labai linksma stebėti“, – kalba jis.
Tačiau vien bandelėmis ilgai gyvas nebūsi – vaikams juk norisi ir pažaisti. Deja, priemonių pasirinkimas tais laikais – itin menkas. Tad kiekvienas naujas žaislas – aukso vertės.
„Buvo viena juokinga istorija. Savo draugei, kuri gyveno to paties namo antrame aukšte, per gimtadienį padovanojau tokią elektrinę plytelę, kuri užsidegdavo arba užgesdavo pajudinus plokštelę. Aš jai padovanojau tą plytelę, bet ji man pačiam taip patiko, kad po dviejų dienų vėl nuėjau pas ją ir sakiau: žinai, tu jau pažaidei, dabar atiduok man. Man močiutė labai ilgai aiškino, kad dovanos dovanojamos visam. Buvo sunku susitaikyti, bet teko“, – šypsosi psichoterapeutas.
Mes pradėjome draugauti nuo šeštos klasės, nors ta draugystė turėjo specifinį pobūdį. Laukdavau jos iš ryto, nešdavau portfelį į mokyklą ir atgal, bet ji mane traktavo kaip ginklanešį. Draugystės, pasimatymai būdavo su kitais.
1954 m. E. Laurinaitis su mama ir patėviu Feliksu persikraustė į patį Vilniaus centrą. Berniuko žaidimų aikštele tapo Gedimino prospektas ir Katedros aikštė.
„Mama dirbo valstybiniame banke, gavo bendrabučio kambarėlį. Jame buvo du langai į dramos teatro kiemą. Ten buvo labai įdomu, pačios įdomiausios man buvo stalių dirbtuvės, nes būdavo medžio kvapas, staliai drąsūs, tikri vyrai – man jie atrodė tokie įdomūs. Galvodavau, kaip jie nebijo, ten viskas taip greitai sukasi, taip aštru.
Bet juokingiausia istorija, kai jie per vieną pertraukėlę sako: reikia nueiti nusipirkti rašalo. Aš sakau: aš nueisiu nupirkti. Man buvo kokie 5 metai. Jie pažiūrėjo į mane, nusijuokė ir sako: tau neduos. Labai ilgai nesupratau, kodėl man turėtų neparduoti rašalo“, – juokiasi pašnekovas.
Nuo maždaug 7-erių iki 20-ies E. Laurinaičio gyvenimas bėgo Tauro kalno papėdėje. Tai buvo įdomi vieta gyventi pirmiausia dėl to, kad gyvenant pačiame viršuje atsiverdavo platus horizontas. Antra, būdavo matyti, ar ant Tauro kalno jau būriuojasi draugai ir galima bėgti žaisti. E. Laurinaičio kiemas ir buvo Tauro kalnas, kuris visiškai nepriminė dabartinio jo vaizdo.
„Labai greitai turėjau išmokti rusų kalbą. Ir išmokau, nes priešingu atveju gauti galvon buvo labai paprasta. Nebuvau labai skriaudžiamas, bet kartais gaudavau. Kai gaudavau į kaulus nuo rusiukų, mama bandydavo apginti ir dar labiau pakenkdavo. Vaikų reikalų tėvai negali sutvarkyti. Vaikui reikia tvarkytis pačiam“, – tikina jis.
12-aisiais E. Laurinaičio gyvenimo metais užsimezgė draugystė, pakeitusi visą jo gyvenimą. Jaunas vaikinas įsimylėjo klasės draugę Rasą.
„Mes pradėjome draugauti nuo šeštos klasės, nors ta draugystė turėjo specifinį pobūdį. Laukdavau jos iš ryto, nešdavau portfelį į mokyklą ir atgal, bet ji mane traktavo kaip ginklanešį. Draugystės, pasimatymai būdavo su kitais. Palaukiau, palaukiau ir sulaukiau. Tai buvo septintoje klasėje – savo gimtadienio proga jos paprašiau, ar galėčiau ją pabučiuoti. Ji ilgai galvojo ir leido.
Bet didelio pokyčio mūsų santykiuose tai nepadarė. Dar reikėjo 3 metų, kol galų gale ji mane pamatė. Ir pamatė gana specifiškai. Besimokydamas bandydavau uždarbiauti, nes pakankamai pinigų namie nebuvo.
Dirbdavau paštininku ir iš ryto nešiodavau laikraščius, paskui eidavau į mokyklą. Pakeliui dar nuskindavau alyvų ar ievų, nunešdavau Rasai, prie laiptų padėdavau. Bet kažkurį kartą benešiodamas atsigėriau vandens iš šulinio ir susirgau kažkokia žarnyno infekcija. Mane paguldė į ligoninę. Ji nuėjo manęs lankyti ir pamatė mane tokį vargšą, sergantį, panašu, tada ir įsimylėjo“, – pamena psichoterapeutas.
Patėvio smurtas baigėsi, kai ėmė užsiimti kultūrizmu
E. Laurinaičio atkaklumas padėjo užkariauti simpatijos širdį – vėliau Rasa tapo jo žmona. Gerai besimokantis vaikinas galvos dėl namų darbų nesuko, bet nuo mokslų juk irgi niekur nepabėgsi. O kartais ir bėgti nesinori, jeigu yra mokytojų, kurie įkvepia.
Mano patėvis, perskaitęs dienoraštyje pastabą, mane lupdavo diržu. Esu nuo jo gavęs nemažai. Buvo situacijų, kai žiemą tekdavo išbėgti su naktiniais ant Tauro kalno. Visko buvo. Kartais tas pyktis ir agresija būdavo labai baisūs.
„Ligi šiol gyva mano lietuvių kalbos mokytoja Laima Abraitytė. Neturiu bėdų su kalbėjimu, skaitymu arba rašymu. Dar buvo istorijos mokytoja, su ja buvo truputį sudėtingiau, nes ji pasakodavo įdomiai, bet labai sunkiai pakęsdavo mūsų paaugliškas išdaigas.
Vieną kartą iš klasės išbėgo verkdama, tada atlėkė direktorius, pradėjo mūsų klasę skirstyti pagal gyvenamąją vietą į kitas mokyklas: tokių banditų kaip jūs negalima laikyti. Bet mūsų klasę galbūt tris ar keturis kartus bandė išmesti, mane individualiai kokius du ar tris kartus metė, bet taip ir neišmetė. Iš vienintelio dalyko išmetė – iš komjaunimo, paskui antrą kartą priėmė“, – sako laidos herojus.
Buvo hiperaktyvus vaikas, neretai paliekamas po pamokų, pripažįsta psichoterapeutas. Už tai teko atlaikyti ir savotiškus patėvio auklėjimo metodus.
„Mano patėvis, perskaitęs dienoraštyje pastabą, mane lupdavo diržu. Esu nuo jo gavęs nemažai. Buvo situacijų, kai žiemą tekdavo išbėgti su naktiniais ant Tauro kalno. Visko buvo. Mes bėgdavome ant Tauro kalno – nebuvo daugiau kur. Tai nebuvo dažnai, bet kelis kartus tikrai prisimenu, buvo tikrai baisu.
Jis prisigerdavo ir girtam išlįsdavo įvairiausios skriaudos, praradimai, neva patirti dėl mano mamos. Jis vedė mamą jau su manimi, man buvo 4 metai. Kartais tas pyktis ir agresija būdavo labai baisūs. Viskas baigėsi, kai pradėjau užsiimti kultūrizmu ir vieną dieną tiesiog jį paėmiau už rankų ir pakėliau nuo žemės. Viskas baigėsi – ne tik prievarta prieš mane, bet ir prieš mano mamą“, – pasakoja E. Laurinaitis.
Gerai besimokančiam ir dažnai per pertraukas namų darbus spėjančiam padaryti jaunuoliui likdavo daug laisvo laiko, kurį jis leisdavo linksmai, neretai – legendomis apipintoje kavinėje „Rūta“ su draugais, kurių dešimt gebėdavo susėsti prie staliuko keturiems.
E. Laurinaitis po mokyklos nusprendė pasukti į mediciną. Tam įtakos turėjo įspūdį padaręs jo močiutę prižiūrėjęs daktaras.
„Man didžiulį įspūdį buvo padaręs vienas chirurgas. Jis globojo mano močiutę, kuri ten ir numirė, buvo nepaprastai žmogiškas, labai rūpestingas. Neretai pabudėdavau prie močiutės. Prisimenu, kai atėjau Naujųjų metų naktį, jis irgi atėjo jos perrišti. Man buvo didelis įspūdis, padaręs poveikį.
Antras dalykas – ta pati mano vaikystės draugė, iš kurios norėjau atsiimti pseudoelektrinę plytelę, metais už mane vyresnė, įstojo į mediciną metais anksčiau už mane. Kadangi ji buvo iš Šiaulių, tai pirmus metus gyveno pas mus. Ji mokydavosi ir dejuodavo: kaip sunku, kaip sudėtinga. Aš paėmiau skaityti tai, ką ji skaito, ir pagalvojau: jei tai yra sudėtinga, tai tikrai ramiai galiu mokytis“, – atmena jis.
Vyras ėmė gilintis į chirurgijos subtilybes, 1971 m. vedė savo didžiąją meilę Rasą. Po metų porai gimė dukra Sigita. Tačiau besimokydamas neišvengė skaudžių akimirkų – po internatūros privalomą daktaro praktiką atliko Varėnos ligoninėje.
„Visokių dalykų ten prisižiūrėjau. Vieną kartą atvežė vyruką, kuris su motociklu buvo patekęs į avariją. Jis numirė labai greitai, o jo kūnas buvo kaip šaltiena. Taip su žmonėmis bendrauti nenorėjau, nes visos vizitacijos būdavo tik apie kūną, tik apie jo bėdas, o apie patį žmogų nieko. Supratau, kad kartais dalykai, kuriuos daro chirurgai, nėra reikalingi.
Prisimenu ligi šiol garsaus chirurgo Katiliaus pasakymą: geras chirurgas tas, kuris neoperuoja, kai nereikia operuoti. Man tai padarė įspūdį ir nusprendžiau būti labai geru chirurgu ir nebeoperuoti niekada“, – kalba E. Laurinaitis.
Jį vis labiau domino žmogaus psichikos subtilybės, o pirmąjį postūmį į šią paslaptingą sritį davė žmonos Rasos mama, gaudavusi dviejų lenkiškų savaitraščių medžiagas – sovietmečiu labai laisvų laikraščių. Ji iškirpdavo straipsnelius apie psichologiją, psichoterapiją ir paduodavo žentui. Šiam visa tai atrodė vis įdomiau.
Pataria nustoti žiūrėti per tvorą ir pavydėti kaimynams
Kol E. Laurinaitis krimto psichoterapijos mokslus, buitimi ir dviem dukromis rūpinosi žmona Rasa.
„Pasakyti, kad dukrų gimimas mane išgąsdino, negalėčiau. Aš priėmiau gana ramiai. Galbūt dėl to, kad absoliučiai pasitikėjau žmona Rasa. Ji buvo ir yra nuostabi motina ir senelė. Mūsų namuose pusryčiai visada buvo mano darbas. Ir košes, ir blynelius, visokius varškėtukus iš ryto virdavau visai šeimai. Vis tik reikia pripažinti, kad žmona nešė žymiai didesnį krūvį nei aš namuose.
Mano darbas nuo pat pradžių buvo pabandyti aprūpinti šeimą taip, kad galėtume išgyventi. Gana anksti pradėjau skaityti viešas paskaitas „Žinijos“ draugijoje. Tai atimdavo laiko, bet duodavo šiek tiek pinigų. Tais laikais mano atlyginimas būdavo 120–130 rublių, o už vieną paskaitą gauti 40 rublių buvo daug. Prisimenu ligi šiol, buvo laikas, kai svarstėme, pirkti batono ar pieno butelį“, – atmena pašnekovas.
Kol nesuprasime senos kinų patarlės, kad turtingas ne tas, kuris turi, o tas, kuriam užtenka, kol šitų dalykų nepriimsime širdimi, ne protu, nes protu suprasti nėra sunku, tol geriau nebus.
1986 m. po įvykusio Černobylio atominės elektrinės sprogimo tarybų valdžios sprendimai, pareikalavę žmonių gyvybių, kėlė vis daugiau nepasitenkinimo. Sistema buvo nepatenkinti ir medikai – jie aktyviai įsitraukė į Sąjūdžio organizavimą. 1989 m. atkurtoje Lietuvos medicinos draugijoje labai aktyviai dalyvavo ir pats E. Laurinaitis.
Ar bandant suvaldyti masinę suirutę, ar šiaip dėl laisvėjančių komunistinės ideologijos gniaužtų tuometėje Sovietų Sąjungoje atsirado nematytas reiškinys. 1989 m. per valstybinę televiziją įvyko pirmasis masinis hipnozės seansas.
„Kašpirovskis siutino. Jis naudojo hipnozę viešais kanalais ir tai absoliučiai neetiška. Pats buvau žmogus, praktikavęs hipnozę, buvau Lietuvos hipnozės asociacijos įkūrėjas. Pagrindinis dalykas psichoterapijoje – etikos principų laikymasis. Kašpirovskis absoliučiai nesilaikė etikos principų.
Pasistengiau, kad hipnozė būtų įrašyta į gydymo metodus, o gydymo metodai pagal mūsų įstatymus gali būti praktikuojami tik profesionalų, turinčių teisę tuos metodus taikyti. Ir baigėsi – Lietuva pasidarė labai netinkama šalimi tiems hipnotizieriams“, – teigia psichoterapeutas.
Dabar E. Laurinaitis mėgaujasi gyvenimu, nes dirba tik tai, kas miela širdžiai. Jis džiaugiasi ir šešiais savo anūkais.
„Laimingas esu dėl to, kad beveik niekam nieko neprivalau. Nebedirbu oficialiai jokioje lietuviškoje įstaigoje, išskyrus universitetą, kur skaitau paskaitas ir vedu praktikos darbus savo sukurtame psichoterapijos kurse, kuriam jau 28 metai. Jis yra populiariausias Lietuvoje ir aš ten dirbu, nes tai mano širdies vaisius.
Mano vienintelė pusiau oficiali darbovietė yra Europos psichoterapijos asociacijoje Vienoje, kur esu generalinis sekretorius. Ten darau darbus, kuriuos reikia daryti. Toliau dirbu ir su pacientais, ir skaitau paskaitas, ir uždirbu tiek, kad ir man, ir mano šeimai tikrai užtenka“, – tikina jis.
Daugybei žmonių padėjęs psichoterapeutas šiandien ramus – taip jis pataria į gyvenimą žiūrėti ir kitiems.
„Mes, lietuvaičiai, įpratę žiūrėti per tvorą ir matyti, kas pas kaimyną geriau, to pavydėti. Kol neišmoksime džiaugtis tuo, ką turime, kol nesuprasime senos kinų patarlės, kad turtingas ne tas, kuris turi, o tas, kuriam užtenka, kol šitų dalykų nesuprasime ir nepriimsime širdimi, ne protu, nes protu suprasti nėra sunku, tol geriau nebus“, – sako laidos herojus.
Plačiau – lapkričio 11 d. laidos „Gimę tą pačią dieną“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
