Didžiausią KGB įrangos kolekciją surinkęs verslininkas, kolekcininkas Julius Urbaitis sulaukė didžiulio užsienio žiniasklaidos dėmesio, kai Niujorke atidarė KGB šnipų muziejų. Reti eksponatai patraukė ir Holivudo kino kūrėjų dėmesį, kai kuriuos daiktus skolinosi „Černobylio“ filmavimams.
Prieš porą metų pasaulio žiniasklaidoje nuvilnijo susidomėjimo prestižinėje Niujorko vietoje, Manhatano Čelsio rajone, atidarytu KGB šnipų muziejumi („KGB Espionage Museum“) banga. Jo įkūrėjai – lietuviai verslininkai J. Urbaitis su dukra Agne bei investuotojas iš JAV, panoręs likti anonimu.
„Atsidarius muziejui sulaukėme labai daug dėmesio – mus kalbino „Forbes“, „Times“, „Wall Street Journal“, CNN, BBC ir daugelis kitų, portaluose pasirodė dešimtys publikacijų“, – vardijo J. Urbaitis. Tiesa, šiuo metu muziejus dėl pandemijos lankytojų nepriima.
Lūpdažis-šaunamasis ginklas, skėtis su nuodinga adata, žiedas-filmavimo kamera, daugybė į netikėčiausius daiktus įmontuojamų nedidelių klausymosi įrenginių, vadinamų blakėmis, vaizdo fiksavimo įrangos, primenančios tai, ką dažniausiai galima išvysti tik kino filmuose apie slaptuosius agentus, it magnetas traukė lankytojus. Tiesa, plačiai aprašytas muziejus sulaukia skirtingų vertinimų.
Pavyzdžiui, anot „New Yorker“ žurnalistės Mashos Gessen, „kelionę atgal į socializmą“ siūlantis muziejus yra moraliai neutralus, bet kai kuriose kitose publikacijose teigiama, kad muziejuje pasigendama gilesnio žvilgsnio į KGB veiklos žiaurumą, ir kalbama apie keliamą nostalgiją. Kai kurie lietuvių istorikai taip pat teigia, kad apsilankymai muziejuje kelia susižavėjimą, o ne verčia susimąstyti apie totalitarinio režimo veikimo metodus.
„Nuo pat pirmos dienos teigiame, kad esame apolitiški ir į politiką nesikišame. Tai parašyta ir lentelėje, pasitinkančioje lankytojus. Mane labiausiai stebina, kad žmonės, net nebuvę mūsų Niujorko muziejuje, teigia, kad jame romantizuojama KGB veikla.
Apskritai, kaip galima romantizuoti gulagus, žmonių kankinimus, tą istorijos dalį, kuri atnešė tiek neigiamų emocijų. Galbūt agentų darbas romantizuojamas Holivudo filmuose, tačiau mūsų tikslas ne toks – norime parodyti sekimo technikos prietaisus ir papasakoti apie KGB sekimo būdus, agentų darbą ir jų gyvenimo subtilybes“, – patikino J. Urbaitis.
Tiesa, dėl pasaulį kaustančios pandemijos KGB šnipų muziejus šiuo metu uždarytas. „Atsižvelgiant į esančius ribojimus, atnaujinti veiklą būtų finansiškai nepalanku. Sunku pasakyti, kokia ateitis laukia muziejaus – nežinia, kiek truks pandemija, kiek laiko galios įvairūs ribojimai ir kada situacija pagerės. Galbūt teks susipakuoti daiktus ir grįžti į Lietuvą. Beje, vasario viduryje dalis eksponatų bus parduodami aukcione“, – portalui LRT.lt pasakoja J. Urbaitis.
Panašų muziejų, kuriame taip pat yra retų KGB technikos eksponatų, galima pamatyti ir Kaune. Buvusio fabriko „Aidas“ patalpose, kur buvo gaminamos lūpinės armonikėlės, prožektoriai, vaikiški vežimėliai, kanceliarijos priemonės.
Kadaise veikusio fabriko požeminėje slėptuvėje, kokias turėjo dauguma to meto didžiulių įmonių, šiandien įsikūrė „Atominis bunkeris“. Čia galima pamatyti slaptą sekimo įrangą ir prietaisus, naudotus NKVD, KGB ir milicijos specialiųjų tarnybų, vieną didžiausių Europoje dujokaukių kolekcijų, kurioje yra apie 600 eksponatų, tarp jų – ir dujokaukė arkliui. Šio muziejaus įkūrėjas taip pat J. Urbaitis. Tiesa, ir „Atominis bunkeris“ per karantiną laikinai užvėrė duris ir kol kas neaišku, kada vėl galės priimti lankytojus.
Vyras juokiasi, kad jis šiuo metu yra viena koja Niujorke, viena – Lietuvoje. Į JAV jis išvyko būtent to, kad atidarytų KGB šnipinėjimo muziejų. Kodėl lietuviui kilo mintis atidaryti KGB technikos muziejų? „Su KGB tikrai nieko bendra neturėjau. Viskas prasidėjo nuo hobio – jau 25-erius metus kolekcionuoju šnipų naudotus įrenginius, techniką.
Nenorėjau rinkti, pavyzdžiui, pašto ženklų, juos kolekcionuoja daugelis. Mano tikslas – sumedžioti kuo retesnį eksponatą, rinkti daiktus, kurių niekas kitas neturi. Turbūt ne veltui sakoma, kad kolekcionavimas yra savotiška manija – vos tik mano trokštamas daiktas atsiduria vitrinoje, leidžiuosi į kito medžioklę“, – pasakoja jis.
Kolekcininkas sako, jog dėl kiekvieno eksponato vyksta savotiška kova. Iš tiesų gauti KGB techniką nelengva – morališkai pasenusi sekimo technika buvo griežtai sunaikinama pasirašant specialius aktus, o dalis technologijų perduodama naudoti karinei pramonei. Tiesa, visa įranga įslaptinta, o ja prekiauti, naudotis ar ją gaminti yra griežtai draudžiama. Kolekcininkas pasakoja, kad trokštamus daiktus įsigyja aukcionuose ar iš įvairių žmonių.
„Būta visokių patirčių, – pripažįsta jis. – Yra buvę, kad nuvyksti į tolimą šalį tikėdamasis įsigyti vieną ar kitą eksponatą, bet nukeliavęs sužinai, jog jis jau parduotas arba pardavėjas persigalvojo ir turimo daikto parduoti nebenori. Esu pirkęs karvę, valtį ar net mašiną tam, kad juos galėčiau išmainyti į norimą eksponatą, nes pardavėjai už turimą daiktą nenori imti pinigų. Jau septynerius metus iš vieno žmogaus bandau įsigyti „Enigmos“ aparatą, vis prašau, nuvykstu pasiderėti, tačiau niekaip nepavyksta susitarti. Kartą vežiausi eksponatą ir pasienyje buvau sulaikytas Ukrainos saugumo tarnybų. Taigi kolekcionuodamas patiriu visokių nuotykių.“
Visagalis internetas ieškant KGB technikos ar įrangos yra bejėgis – informacija perduodama iš lūpų į lūpas, tad reikia gerai pasistengti, kol atrandi informacijos šaltinį ir žmogų, turintį trokštamą daiktą. Šiandien J. Urbaičio kolekcijoje – tūkstančiai eksponatų.
Vien Niujorke, pasak įkūrėjo, yra per 3500 eksponatų. Kaune įsikūrusiame „Atominiame bunkeryje“ taip pat galima apžiūrėti dar bent porą tūkstančių: senus gazuoto vandens aparatus, KGB telefonus ir telefonų klausymosi bei pokalbių kodavimo įrangą, fotoaparatą, kurio objektyvas telpa švarko sagoje, įvairius detektorius ir pan. J. Urbaitis pažymi, kad jo kolekcija yra didžiausia KGB įrangos kolekcija pasaulyje.
„Mūsų eksponatus skolinasi Holivudo filmų kūrėjai, taip pat juos buvo galima išvysti ir „Černobylyje“. Paprastai kino dailininkai stengiasi išsisukti kurdami butaforinius įrenginius, tačiau jei kūrėjai planuoja filmuoti stambiu planu, pasiskolina autentišką daiktą. Pavyzdžiui, minėtajam „Černobyliui“ buvau paskolinęs tiek eksponatų, kad visų nė neprisiminčiau. Po filmavimų „Černobylio“ kūrybinės komandos dalis netgi buvo užsukusi į muziejų Niujorke, padėkojo už bendradarbiavimą“, – sakė jis.
J. Urbaičio kolekcijos eksponatus medžioja daugybė pasaulio muziejų. „Būna, kad vieno eksponato nori ne vienas muziejus, o keli suinteresuoti asmenys. Kadangi ir aš juos labai gerbiu, būtų neetiška kurį nors vieną išskirti. Taigi trokštamus daiktus parduodu aukcione, kad jiems suteikčiau lygias teises pretenduoti į vieną ar kitą objektą“, – sako jis.
Dviejuose muziejuose besidarbuojančio J. Urbaičio manymu, lankytojai JAV ir Lietuvoje gerokai skiriasi. „Niujorke žmonės atviresni – jie emocionalūs, mėgsta garsiai stebėtis, žarstyti komplimentus, išeidami visuomet padėkoja gidams, palieka arbatpinigių ir visada ką nors įsigyja suvenyrų krautuvėlėje. Niujorke daug vienišų žmonių, tad į muziejus jie ateina išsiilgę bendravimo, atvirai pasakoja savo istorijas. Kai kurie užsukę netgi prisipažįsta, kad patys kažkada buvo KGB ar CŽV agentai.
Be to, Niujorke kultūrinis gyvenimas labiau išvystytas ir žmonės ten muziejuose lankosi dažniau. Kai kurie lankytojai per dvejus metus KGB šnipų muziejuje lankėsi po kelis kartus. Vienas žmogus muziejuje yra išbuvęs net 6 val. Daugelis lankytojų užtrunka, nes atidžiai skaito apie kiekvieną eksponatą, klausinėja gidų, fotografuoja. Lankytojai iš Azijos, rodos, visus eksponatus nufotografuoja iš skirtingų pusių – renka nuotraukas socialiniams tinklams“, – pasakoja J. Urbaitis. Lietuviai, anot jo, santūresni, uždaresni.
Nacionalinė turizmo skatinimo agentūra „Keliauk Lietuvoje“ vietos turistams siūlo patirti Šaltojo karo istorijos alsavimą – Kaune esantis „Atominis bunkeris“ yra viena iš tų vietų, kuriose galima daugiau sužinoti apie šį laikotarpį. Rudenį, dar prieš karantiną, agentūra surengė ir pažintinę kelionę žurnalistams, įtakos publikacijos turiniui tai neturėjo.
