„Gyvenimas būna visoks, o aš visų pirma esu žmogus ir gerbėjai žino, kad visada esu nuoširdi“, – portalui LRT.lt sako atlikėja Monika Linkytė, pasakojanti, kad nuo slogių minčių nebėga, bet su jomis ir neužsibūna. „Ateina kita diena, ateina kitos istorijos“, – šypsosi ji. Dabar istorijas ji pasakoja ne tik dainomis, bet ir judesiais projekte „Šok su žvaigžde“.
– Gerbėjai ir projekto „Šok su žvaigžde“ žiūrovai pastebėjo, kad pastaruoju metu buvote nusiminusi, o vienoje iš laidų sunkiai tramdėte ašaras. Kas nutiko? Juk žiūrovai įpratę matyti atlikėjus besišypsančius net tada, kai širdį temdo skausmas.
– Manau, mano gerbėjai tikrai mane pažįsta ir supranta, kad esu nuoširdi, o visų pirma esu žmogus. Kaip ir kiekvienam, gyvenimas yra visoks, jo gražumas ir slypi dinamiškume. Nenoriu plėstis, tiesiog išgyvenau emocinių sunkumų.
Nemoku užsidėti kaukės ir vaidinti, kad viskas gerai, kai plyšta širdis, kai jaučiuosi negerai. Tokia esu, bet, manau, iš tos nevaidybos ir gimsta dainos. Nėra vieno kelio, koks turi būti scenoje. Man atrodo, kad kiekvienas artistas pasirenka, ar scenoje nori gyventi atskirą gyvenimą, ar jo gyvenimas yra tapatus scenai.
Esu perfekcionistė, todėl matyti save netobulai atliekančią šokio žingsnelius, patikėkite, yra labai sunku.
– Kaip dažniausiai kovojate su slogiomis mintimis? Ar leidžiate sau išliūdėti sunkias akimirkas, ar ieškote, kaip nuo jų pabėgti ir užsimiršti ką nors veikiant?
– Nuo slogių minčių stengiuosi nebėgti, nes galų gale jos atsiveja ir bent jau man išeina taip, kad maža sniego gniūžtė virsta dideliu sniego kamuoliu. Paskui užtrunka laiko jį visaip praskaldyti. Kartais pavyksta užčiuopti tą besiformuojantį rutulį, kartais – ne.
Aš dar tik kelyje į emocinę brandą. Man svarbu sau įvardyti, kodėl ir ką jaučiu, pabūti su tuo jausmu, bet jame per ilgai neužsibūti. Ateina kita diena, ateina kitos istorijos, stengiuosi sau tai priminti.
– Kiekvienas projektas – savotiškas iššūkis ir nauja patirtis. Ko, be šokio žingsnių, išmokstate „Šok su žvaigžde“?
– Mokausi kantrybės, suvokimo, kad galiu klysti. Esu perfekcionistė, todėl matyti save netobulai atliekančią šokio žingsnelius, patikėkite, labai sunku. Bet stengiuosi žiūrėti į viską per šypseną. Su Rolandu repetuojame daug ir praleidžiame daug smagaus laiko. Repeticijose tikrai nebūna liūdna, manau, tai irgi graži pamoka – kai džiugina maži, paprasti dalykai.
– Ar apskritai lengva jus pradžiuginti?
– Tikrai taip. Staigmenos, kad ir mažiausios, mane visada džiugina.
– Jei bičiulis nori jums pakelti ūpą pagamindamas vakarienę, ką turėtų pagaminti?
– Šaltibarščių.
Gyvenimas yra visoks, jo grožis ir slypi dinamiškume.
– Jei savo būdą reikėtų papasakoti šokiu, kuris iš projekto šokių geriausiai apibūdintų jus?
– Esu įvairi, todėl vienas šokis manęs tikrai neapibūdintų. Manau, savyje turiu kiekvieno šokio po truputį. Galbūt kažkurio daugiau, kažkurio šiek tiek mažiau, bet į vieną ar kelis šokius savęs neįstatyčiau.
– Esate sakiusi, kad vienatvė jums nebaisi, be to, tam, kad galėtumėte kurti santykius su kitais, pirmiausia turite sukurti harmoningus santykius su savimi. Ar tai nėra patys sudėtingiausi santykiai? Ar lengva save išgirsti ir priimti? Juolab kad dažniausiai esame linkę prie savęs prikibti, o ne pasidžiaugti…
– Šią akimirką šiek tiek save papildyčiau (gyveni ir viskas kinta), manau, kad santykio su savimi mokomės visą gyvenimą. Be išimties. Nėra baigtinio taško, kada būsi visiškai save pažinęs ir suvokęs, tad svarbu nepamiršti, kad pažintis su savimi rutuliosis iki paskutinio deguonies įkvėpimo į plaučius.
Ar santykis su savimi yra lengvas? Manau, jei taip būtų, visi seniausiai būtume harmoningi ir sėdėdami zen būsenos tiesiog džiaugtumės kiekviena gyvenimo akimirka. Bet taip nėra.
Kažkada supratau, kad galiu meluoti viskam aplink, jei tik to noriu. Bet sau – niekaip. Galų gale vis tiek susivokiu, kad tai, ką galvoju, kaip elgiuosi, ką sakau, nėra mano tiesa. Ir tas suvokimas šiek tiek išlaisvino. Nemeluoti sau ir sakyti sau apie save tiesą.
Kartais užtrunka, bet nuo tiesos sau aš niekur nepabėgsiu. Lygiai tą pačią taisyklę pažadėjau sau taikyti bendraudama su kitais – nemeluoti. Ir kartais būna, vaje, kaip nepatogu, bet šiandien, manau, tai atveria galimybę kurti tikrą, nuoširdų ir tvirtą ryšį su aplinkiniais ir pasauliu.
Aš dar tik kelyje į emocinę brandą.
– Ar turite kokių nors vidinių baimių?
– Manau, kiekvienas žmogus bijo jaustis nereikalingas. Tai viena pamatinių baimių ir, be abejonės, tai jaučiu ir aš. Tiesa, po truputį prisijaukinu šitą jausmą ir neskiriu jam tokios didelės reikšmės, po truputį jis slopsta.
– Visi mes bandome išsiugdyti tam tikrų įpročių. Kokį įprotį labiausiai norėtumėte išsiugdyti jūs?
– Vis dar (apie tai kalbu kokius 5 metus) punktualumo.
– Darbai dažnai įsuka į beprotišką karuselę, ypač kūrėjus, menininkus, – atrodo, kol yra veiklos ir pasiūlymų, reikia jais pasinaudoti. Kas padeda sulėtinti tempą, pamatyti tai, kas vyksta aplink, ir pasidžiaugti smulkmenomis?
– Miškai, gamta, vanduo. Kitos vietos, kuri mane taip nuramintų ir grąžintų į esmę, kol kas atradusi nesu.
– Ar yra buvę taip, kad norėdama vėl išgirsti save tiesiog susirenkate daiktus ir kur nors iškeliaujate bent porai dienų? Ką darote, kai reikia skubiai atgauti jėgas?
– Būna, bet ne visada turiu galimybę susikrauti lagaminus ir išvykti. Tada tenka jūros ošimą inscenizuoti namuose.
Savyje turiu kiekvieno šokio po truputį.
– Socialiniame tinkle pasakojote, kad jums labai patinka vakarais ką nors užsirašyti – nesvarbu, ar tai eilutė naujai dainai, ar pirkinių sąrašas. Ar tai darote kiekvieną vakarą ir ką jums tai duoda? Taip tvarkote, sudėliojate savo mintis?
– Anksčiau stengiausi tai daryti kasdien, bet šiuo metu mano vakaras baigiasi ilga šokių repeticija, po kurios aš tiesiog noriu griūti į lovą ir gerai išsimiegoti.
– Ne kartą sakėte, kad muzika esate jūs pati, o laisvalaikiu klausotės muzikos ar mieliau norite klausytis medžių ošimo, paukščių čiulbesio, galbūt tylos?
– Mėgstu ir tai, ir tai. Tikrai klausau daug ir labai įvairios muzikos, bet kartais už viską svarbiau tampa tyla. Tuo labiau kad jos nedažnai ir paragausi. Kai gyvenimo tempas didelis ir greitas, mano manymu, tyla yra prabanga.
– Kokios dainos pastaruoju metu dažniausiai skamba jūsų grotuve?
– Visos tos, pagal kurias šokame projekte „Šok su žvaigžde“.
Pažintis su savimi rutuliosis iki paskutinio deguonies įkvėpimo į plaučius.
– Stengiatės ištiesti pagalbos ranką kitiems – papasakokite apie savanorystę. Ar vis dar turite laiko skirti bent porą valandų per savaitę geriems darbams?
– Gerumo fonde „Ne Apie Mane“ savanoriauju jau kelinti metai. Mes padedame skurdžiai gyvenantiems, cukriniu diabetu sergantiems ar meilės, šilumos, rūpesčio stokojantiems vaikams. Savo savanoriškos veiklos stengiuosi neapriboti ir neapibrėžti, kiek valandų per savaitę tam skirta.
Be abejonės, šiuo metu tam laiko turiu ypač mažai, bet baigsis projektas, ateis kalėdinis periodas, mano pagalbos tikrai reikės daugiau. Tada jos ir galėsiu duoti, skirti.
– Kas apskritai paskatino savanoriauti? Dažniau esame susitelkę į save ir tam, kad atsisuktume į kitus, reikia tam tikro postūmio.
– Tiesiog jaučiau, kad noriu. Ir tas vidinis polėkis buvo per stiprus, kad jį slopinčiau.
– Daugeliui įdomi jūsų draugystė su Indre Stonkuviene. Kaip manote, kas jus suvedė ir kas padeda išlaikyti tvirtą draugystę?
– Indrė yra nuostabi mano draugė, manau, kad esame panašių vertybinių pamatų. Esame skirtingos, bet kartu ir panašios, manau, tuo ir žaviausia mūsų draugystė. Mokame viena kitą papildyti. Išklausyti, išgirsti ir besąlygiškai mylėti, manau, tai yra atsakymas, kaip gebame išlaikyti draugystę.
Nuo slogių minčių stengiuosi nebėgti, nes galų gale jos atsiveja.
– Dėl koronaviruso vėl turėsime daugiau laiko praleisti namuose, o bendravimas persikels į socialinius tinklus. Atlikėjai pavasarį pasakojo, kad tai buvo nemenkas išbandymas, teko pagalvoti ir apie tai, kiek laiko pavyks pragyventi iš santaupų. Ar nepersekioja nerimas dėl to, kas bus, jei vėl bus uždrausta koncertuoti? Juk gruodis – vienas darbingiausių laikotarpių.
– Apie tai per daug stengiuosi negalvoti. Juk tai nuo manęs visiškai nepriklauso. Vienintelis dalykas, ką galiu ir galėsiu daryti, – kurti. Tą ir darysiu. Nepaisant to, ar bus dideli ir griežti ribojimai. Be abejonės, apribojimų visi tikimės kuo švelnesnių ir kad sugebėsime užtikrinti saugumą kiekvienam klausytojui. Aš labai viliuosi su savo gerbėjais susitikti gruodžio 25 dieną Vilniaus rotušėje, o 26-ąją – Palangoje, „Vandenyje“.
