Lietuvos teatro ir televizijos aktorė Kristina Kazlauskaitė visiems tėvams ir seneliams tenori pasakyti: padėkite tiems, kurie nori jums padėti. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Klauskite daktaro“ ji papasakojo, ką reiškia slaugyti užsispyrusią mamą, neleidžiančią dukrai jai padėti: „Paskui tokių frazių išgirsti: ką aš tau blogo padariau, kodėl tu mane čia laikai?“
K. Kazlauskaitė savo mamos slaugymą laikė didžiausiu prioritetu ir pareiga, didesne negu rūpinimąsi savo karjera arba asmeniniu gyvenimu. Aktorės mama išėjo vasario mėnesį, nuo to laiko praėjo vos pusė metų, tad jausmai dėl netekties dar nespėjo susigulėti.
„Žinote, atrodo, protu supranti, kad, duok Dieve, ne mama tave laidotų. Atrodo, proto užtenka suvokti, kad tai yra normalu, natūralu, be to, gruodžio mėnesį spėjome atšvęsti mamos 90-metį. Kaip ir gražus amžius, bet vis tiek tas žmogaus išėjimas ir žinojimas, kad daugiau jo nematysi ir, kaip aš sakau, jau neišgirsi „dukryte“...“ – su ašaromis akyse kalba pašnekovė.
Savo mamai ji negaili gražių žodžių. Nors buvo labai graži, abu su 10 metų vyresniu tėveliu buvo labai griežti ir nuo mažens ugdė atsakomybės jausmą.
„Mama visą gyvenimą buvo valdinga, principinga, užsispyrusi, beprotiškai tvarkinga. Tėvukas buvo kaimo bernas, augo keturių berniukų šeimoje ir buvo vyriausias sūnus, manau, toje šeimoje moteriško švelnumo tvyrojo nedaug. Mano tėvelis man visada sakydavo: negi tu galvoji, kad tėvai vaikus gimdo iš neturėjimo ką veikti ar savo malonumui?
Matyt, jam buvo įskiepyta, kaip vyriausiam sūnui, kad tu esi pagalba, parama, padėjėjas, darbininkas. Tai jis, tokioje šeimoje užaugęs, ir mano mamai atnešė šitą supratimą, kad vaikai yra pagalbininkai, padėjėjai. Mus taip ir augino – pirmiausia pareiga, atsakomybė“, – tikina K. Kazlauskaitė.
Pareigą rūpintis mama ji jautė ir paskutiniaisiais gimdytojos gyvenimo metais. Turbūt daug paprasčiau garbaus amžiaus žmogų atiduoti į slaugos specialistų rankas, tačiau to padaryti K. Kazlauskaitė nesutiko, be to, to nenorėjo ir jos mama.
„Pirmiausia, aš nežinau, kas iš anksto žino, kad jeigu reikės slaugyti mamą, aš ją atiduosiu, aš su ja nebūsiu. Man atrodo, kokie santykiai bebūtų, galimybės, iki paskutiniųjų norisi mamai padėti išeiti ir kad ji būtų šalia tavęs. <...> Ji iki beveik 90 metų buvo savarankiška, užsispyrusi. Sakydavau, mamyte, man sunku, jūs Kaune, aš Vilniuje, už 100 kilometrų, nežinau, kas jums kiekvieną minutę atsitiks.
Skambinu mamai, ji neatsiliepia: išėjusi į krautuvę, išėjusi pas kaimynę, išėjusi pas draugę. Ji mobiliako nenorėjo. Tau reikia, sakydavo, tu ir nešiok. Tu paskambini ir tau neatsiliepia, laikrodis tiksi. Kur ta mama, kas jai, ką man daryti? Paskui kiek kartų sakė: prie krautuvės nukritau, nepaėjau nuo krautuvės iki taksi... Lazdelė – vėlgi kategoriškai: tau reikia, tu su ja ir vaikščiok“, – neblėstantį mamos užsispyrimą ir paskutinėmis gyvenimo akimirkomis atmena pašnekovė.
Negalėjau nei minutei mesti darbo. Tada perėjau psichinę, moralinę, dvasinę ir kokią tik nori mėsmalę. Eini ir vaidini, šypsaisi ir juokini žmones. Ir staugi užsidaręs namie, ir naktimis nemiegi, ir meldiesi, ir į bažnyčias lakstai...
Dedi visas pastangas, o ryšio nėra, pabrėžia K. Kazlauskaitė. Kad prižiūrėti mamą būtų lengviau, ji daug kartų ją kvietėsi į Vilnių, tačiau ši atkirsdavo – iš Kauno niekur nevažiuos.
„Aš vis ją parsiveždavau. Pabuvo, bet dvi trys dienos ir sakydavo: vežk mane atgal į Lietuvą. Jai Lietuva buvo Kaunas. Radome moteriškę, kuri ateidavo dieną, pažiūrėdavo, ar turi valgyti. Vieną kartą buvo priepuolis, išvežė į ligoninę. Antrą kartą taip stipriai kažkokia kraujagyslė trūko, kad aš atvirai jums pasakysiu: kai 4 val. ryto paskambino ir atlėkiau į Kauną, kai įėjau, maniau, kad namie buvo skerdynės – tiek kraujo nebuvau mačiusi. <...> Prasidėjo tokie gulimai į ligoninę“, – sako aktorė.
Dar ilgai jos mama spyriojosi vykti į Vilnių, tačiau vieną dieną K. Kazlauskaitė suprato, kad laikas priimti griežtą sprendimą, ir kone per prievartą mamą parsivežė į savo namus sostinėje.
„Kapinėse ją įsisodinu ir pasuku į Vilnių. Ji man sako: tai kas čia dabar, kur tu čia dar mane veži? Sakau: mamyt, nuvažiuojam į Vilnių, aš jus numaudysiu, pabūsit porą dienų. „Aš neseniai maudžiausi.“ O aš žinau, kad ne. „Aš tuoj išlipsiu, aš rėksiu.“ Ir ji ima už rankenos. Sakau: mamyt, tik nuprausim, pabūsit porą dienų, yra kiemas, lauke pasėdėsit.
Ji supyko, nekalbėjo pusę kelio. Atvažiavusi vos ne durimis trankė, įtampa pradėjo tvyroti, o žinote, kaip norisi kuo greičiau nutraukti šitą nemalonią būseną, nes žinau, kad tas ją veikia. Gerai, sako, aš anūkui paskambinsiu, jis mane parveš. Gerai, sakau, rytoj. Tempiau po dienelę.
Va taip kariauji. Mamyt, gavau vaikštynę, gavau vežimėlį, išvesiu pasivažinėti. Neina į lauką. Nei vaikštynės, nei lazdelės neima. Nesuk man smegenų, mano mama sakydavo. Buvo sunku, bet taip ir vyko, žinokite“, – prisiminimais dalijasi aktorė.
Negandų sukūryje pašlijo ir pačios sveikata
Visi K. Kazlauskaitę įpratę matyti linksmą, besišypsančią, kuriančią komiškus vaidmenis. Laviruoti tarp sunkumų ir darbo ji išmoko jau sunkiai sergant sūnui.
„Negalėjau nei minutei mesti darbo, nes dar tada buvau teatre, niekas dėl mano problemų repertuaro nepakeis. Tada perėjau psichinę, moralinę, dvasinę ir kokią tik nori mėsmalę, kai nežinai, kas vaiko laukia kiekvieną dieną, o tu eini ir vaidini, šypsaisi ir juokini žmones. Ir staugi užsidaręs namie, ir naktimis nemiegi, ir meldiesi, ir į bažnyčias lakstai, ir viską, ką gali, darai“, – kalba žinoma moteris.
Pripratus prie sunkumų nuryti dar vieną buvo lengviau, nors galvoje sukosi tik tokios mintys: mama sensta, su kiekviena diena bus tik blogiau. Dar daugiau rūpesčių, anot laidos viešnios, įneša situacija, kai sunkumus lydi artimojo užsispyrimas.
„Tėvai nori atjautos, reikalauja švelnumo, bet jeigu elgiasi užsispyrusiai, būna, ir susipyksti, dėl ko paskui labai skaudu, kad barei mamą, pakėlei balsą, gąsdinai. Sakiau, aš visai neatvažiuosiu. Mama – ir nereikia, va taip. O tu važiuoji, mašinoje verki ir galvoji: na, ką nereikia, už poros dienų vėl atlėksi“, – pasakoja K. Kazlauskaitė.
Stengiausi ir griežčiau, ir gražiuoju, ir pamaldaudavau, bet paskui tokių frazių išgirsti: ką aš tau blogo padariau, kodėl tu mane čia laikai, prašau, parvežk namo. Ji vos sėdi lovoje, sako, dukryte, aš tau langus nuplausiu, aš tau ką nori padarysiu.
Kai matai, kaip kenčia artimas žmogus, galvoji: Dieve, būk geras, priimk sprendimą, arba ją pasiimk ir nutrauk kančias, arba duok mums jėgų leisti jai pasveikti, atvirauja ji. Su tokiomis mintimis užplūsta ir kaltės jausmas: ar aš viską darau, ar aš taip padariau, gal reikėjo taip nesakyti?
„Stengiausi ir griežčiau, ir gražiuoju, ir pamaldaudavau, bet paskui tokių frazių, kai mama jau buvo ligoninėje, išgirsti: ką aš tau blogo padariau, kodėl tu mane čia laikai, prašau, parvežk namo. Ji vos sėdi lovoje, sako, dukryte, aš tau langus nuplausiu, aš tau ką nori padarysiu. Šitie dalykai tave pjausto gabalais“, – graudinasi K. Kazlauskaitė.
Išgyvenusiai tiek negandų aktorei apie save pranešė ir pačios sveikata. „Buvau tikrai labai pavargusi, – pamena ji. – Artėjo premjera, turėjo būti viena iš paskutiniųjų repeticijų ir važiuodama jaučiu, kad išlips širdis per gerklę. Vairuoju mašiną ir viskas – man jau buvo buvusi panikos ataka. Jaučiau, kad reikia sustoti, tiesiog negaliu vairuoti, mane visą krečia.“
Moteris pasijuto taip blogai, kad teko kviesti greitąją pagalbą, nors galvoje sukosi tik viena mintis: o kaip bus su mama?
„Iš pradžių mane toje mašinoje gaivino, o aš net girdžiu save: Dieve, už viską atleisk, tik nepasiimk manęs dabar, man reikia mamą išleisti. Va tokia mintis. Na ir nuvežė mane, guliu Santarose viename aukšte, mama – šeštame aukšte.
Atsigavau, nors labai apdujusi buvau, bet atvažiavo sūnus pasiimti, sakau, Gasparai, užeiname pas močiutę. Sako, mama, gal neiname, tau bus dar blogiau. Sakau, einame. Buvo, kad turiu užeiti ir viskas. Pakilome, pamačiau mamą, pasilabinome, apkabinau ir išvažiavome namo. Ir mama tą naktį išėjo. Tiesiog va taip viskas sukrito“, – kalba K. Kazlauskaitė.
Ji visiems tėvams ir seneliams tenori pasakyti: padėkite tiems, kurie nori jums padėti, nebūkite užsispyrę, kaprizingi, nes artimieji tenori išėjimą padaryti kaip įmanoma lengvesnį, būti šalia ir palaikyti už rankos.
„Aš iki šiandien galvoju, o gal man reikėjo likti prie mamos, o gal aš būčiau už rankos palaikiusi, o gal mama norėjo mano ranką laikyti? Žinokite, lieka tokie: ar aš viską padariau, ar aš taip padariau?“ – teigia aktorė.
Plačiau – spalio 5 d. laidos „Klauskite daktaro“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
