Aštraus proto ir liežuvio savininkė, kuri kėdėje muistytis priverčia net pačius įtakingiausius. Garsi žurnalistė, LRT TELEVIZIJOS laidos „Savaitė“ bei LRT RADIJO laidos „C`mon, Nemira“ vedėja Nemira Pumprickaitė atskleidžia visai kitą savo pusę – meilę šunims, aistrą Italijai, norą, kad vasara truktų kuo ilgiau bei susižavėjimą klasikine muzika.
N. Pumprickaitė LRT RADIJO laidoje „Laimės dieta“ pasidalijo savo laimės receptais. Ją kalbina laidos vedėja Rimantė Kulvinskytė.
Įkūnytų karštį ir saulėtus orus
Kuomet Jungtines Amerikos Valstijas (JAV) siaubia uraganas „Laura“, N. Pumprickaitė sako, kad jos vardu galėtų būtų pavadintas ramus, tačiau ryškus gamtos reiškinys. „Labiausiai norėčiau, kad tas gamtos reiškinys būtų labai ryški saulė, ganėtinai didelis karštis ir daug šviesos“, – LRT RADIJUI sako saulėtus ir karštus orus mėgstanti žurnalistė.
Pašnekovė juokauja, kad šį savaitgalį „Nemira“ jau neatplūs. „Artėja ruduo, o tai toks metas, kuris sunkiai su manimi dera. Tai nėra mano metų laikas, – tarsi sinoptikė šiltų orų neprognozuoja pašnekovė. – Mano metų laikas yra vasara. Ir tik vasara.
Aš būčiau žymiai laimingesnė, jei mūsų platumoje būtų daugiau saulės, šviesos, šilumos ir daugiau vasaros. Dabar mes devynis mėnesius gyvename rudens sąlygomis, na ir tris mėnesius daliname pavasarį su vasara.“
Pasitiki tik išbandytais dalykais
Politikės kelio ji sako niekada nesirinksianti, mat tai atsakingas ir sunkus darbas, o dalinti tuščius pažadus, kaip kad daro daugelis šalies politikų, ne jos būdui. Nemira sako verčiau jau pasitikinti žemiškais ir jau išbandytais dalykais, nei kad politikų pažadais.
„Kad ir vilnonėmis kojinėmis. Jomis galima pasitikėti. Tačiau ir tai su sąlyga, kad jos būtų megztos namuose, nes šiais laikais apgaulės visur daug: vitrinose puikuojasi „natūralūs“, „ekologiški“ daiktai, kurie toli gražu tokie nėra.
Kas yra pinigai ir ką su jais galima nuveikti, aš nutuokiu. Ką su meile galima padaryti, aš nesu įsitikinusi, kad žinau. Gal dar sužinosiu. Dar šiek tiek laiko turiu.
Labiausiai pasitikiu savimi, tuo, ką aš sakau. Aš žinau, ką aš sakau. Aš nežadu to, ko nežinau, ir neleidžiu sau to sakyti. Dar tikiu tuo, ką pati išgirstu, o ne tuo, ką man pasako kažkas girdėjęs. Labiausiai patikima, kuomet aš pati sudalyvauju kažkokiame procese, o kaip aš tai suvokiu, teisingai ar neteisingai, čia jau yra kitas klausimas. Tačiau tada aš jau tikiu, ką mačiau savo akimis, ir ką girdėjau savo ausimis“, – sako N. Pumprickaitė.
Nori įkurti šunų prieglaudą
Jei reiktų rinktis meilę ar pinigus, pašnekovė tikina pasirinksianti pastaruosius. Nemira atvirauja, kad meilė jai yra mažai pažįstamas dalykas. „Meilė yra labai sudėtingas dalykas. Tiesą pasakius, aš net nežinau, kas tai iš tiesų yra, – prisipažįsta moteris. – Kas yra pinigai ir ką su jais galima nuveikti, aš nutuokiu. Ką su meile galima padaryti, aš nesu įsitikinusi, kad žinau. Gal dar sužinosiu. Dar šiek tiek laiko turiu.“
Šiltas šuns snukis yra vienas iš mažųjų laimės receptų, kurį turiu, tikina pašnekovė. Anot jos, sielą apima neapsakomas gerumas, kai gali bendrauti ir žaisti su šunimi. „Šuo man yra tobulas gyvūnas. Katės taip pat neblogos, tačiau pagal savo natūrą ir sielą, aš labiau prijaučiu šunims. Turiu netgi tokią slaptą viltį. Ateina toks metas, o man jis jau netoli, kuomet žmogus išeina į užtarnautą poilsį. Tuomet labai norėčiau įsteigti prieglaudėlę ir turėti daug šiltų snukių, kuriuos galėčiau kasdien paliesti“, – vieną savo svajonių atskleidžia N. Pumprickaitė.
Šuo visada tave pasitiks su nuotaika ir tai darys nuoširdžiai. Nesvarbu kokiame tu stovyje ir kokios tu nuotaikos parkėblintum į savo namus, jis visada nuoširdžiai džiaugsis.
Anot jos, šuo visada tave pasitiks su nuotaika ir tai darys nuoširdžiai. „Nesvarbu kokiame tu stovyje ir kokios tu nuotaikos parkėblintum į savo namus, jis visada nuoširdžiai džiaugsis. Juk dažnam yra taip, kad pareini namo, o ten yra kitas žmogus, kuris tavęs gali laukti arba nelaukti. Jis gali būti be nuotaikos ir nesureaguoti, kad tu grįžai. Tada jau tau ta nuotaika susigadina, kad štai „aš parėjau, o niekas tuo nesidžiaugia, nerodo dėmesio“. Taip ir apsižodžiavimas kyla.
O štai šuo nė vienu savo raumenėliu neišduos, kad jis yra nelaimingas, nes jis visada yra laimingas, kada tu pareini. Ir netgi kuomet pareini susiraukęs, piktas ir jis tave pasitinka, nepažįstu tokių žmonių, kurie pavarytų šunį į šalį. Šuo iš karto pakelia nuotaiką ir nuveja blogas mintis.
Šuo man yra tobulas gyvūnas. Katės taip pat neblogos, tačiau pagal savo natūrą ir sielą, aš labiau prijaučiu šunims.
Taip, yra tokių piktų žmonių, kurie blogai elgiasi su gyvūnais. Tada aš pagalvoju, kad be jokio gailesčio nuketvirčiuočiau tokį pilietį, kuris pakelia ranką prieš šunį. Ir nebūtinai prieš šunį – prieš bet kokį gyvūną, kuris yra silpnesnis ir kuris negali apsiginti.
Esu įsitikinusi, kad niekada nebūna blogas šuo. Blogas yra šeimininkas. Tai jis neišauklėjo, tai jis nesugebėjo to šuns padaryti draugišku aplinkai. Todėl ir tas šuo yra piktas, nori kąsti, kažką aploja. Čia tik šeimininko kaltė“, – nesustodama apie meilę šunims pasakoja Nemira.
Klasikinės muzikos fanė
Be meilės šunims, žurnalistė jaučia aistrą muzikai. Ir ne bet kokiai, o klasikinei. „Esu laiminga, kuomet klausausi Marijos Callas, Jono Kaufmanno, – prisipažįsta N. Pumprickaitė. – Apskritai, kuomet klausausi operos, operų arijų, simfoninės muzikos koncertų.“
Pasak jos, meilę klasikinei muzikai įskiepijo mokyklos muzikos mokytojas. „Mano mokykloje buvo toks muzikos mokytojas, kuris buvo labai garsus. Aš išsiaiškinau, kad daugybė televizijos žmonių mokėsi pas jį. Tas muzikos mokytojams mums nuo kokios aštuntos klasės liepdavo eiti į filharmoniją ir atnešti iš ten programėlę. Tada už tai gaudavai gerą pažymį.
Eiti į teatrą ar simfoninės muzikos koncertą man yra didžiausia laimė. Tai dar vienas mažas laimės receptas.
Iš pradžių mes eidavome tų programėlių pasiimti ir sprukdavome pro duris. O vėliau pagalvojome, kad gal reikia paklausyti, ką gi ten groja. Tai gi, jau nuo mokyklos laikų buvau pripratinta prie filharmonijos, prie ten esančių koncertų.
Dabar aš jau nebeklausau jokios kitos muzikos. Tik klasikinės. Eiti į teatrą ar simfoninės muzikos koncertą man yra didžiausia laimė. Tai dar vienas mažas laimės receptas. Ir aš labai kenčiu, kad COVID-19 sutrukdė visus šituos renginius“, – dar vieną receptą, kuris kuria laimę, įvardijo pašnekovė.
Visiškai atsipalaiduoja tik Italijoje
Vieta, kur aš absoliučiai jaučiuosi laiminga ir atsipalaidavusi yra Italija, nedvejodama sako N. Pumprickaitė. „Dabar atsivertusi nuotraukų albumą aš vos ne kukčioju, kad vėl tas nelemtas „kovidas“ man neleido išvykti ten. Man tai yra fantastiška šalis. Jau vien dėl to, kad ten yra daug šviesos, saulėta ir šilta, – sako Nemira. – Taip pat ten yra labai graži jūra. Ten yra meno kūrinių, kuriuos galima apžiūrėti. Kur atsisuksi, ten istorija. Jei turi gerą gidą, jis tau papasakos fantastiškų dalykų apie Italiją. Drįstu sakyti, kad aš tokią gidę turiu.“
Maistui pašnekovė didelės reikšmės neteikia. Pasak jos, tai nėra silpnybė, tačiau Italijoje „beveik viskas skanu“. Nemira gerų žodžių negaili ir vietos žmonėms. „Man skanus jų vynas ir man patinka ten žmonės. Jie kažkokie atsipalaidavę. Kuo važiuoji labiau į pietus, tuo jie labiau atsipalaidavę. Jie nepyksta, jei laiku neatvažiuoja traukinys. Lietuvoje visi keiktųsi, stumdytųsi ir rėkautų. Italai net nesureagavo. Pati tai mačiau.
Dabar atsivertusi nuotraukų albumą aš vos ne kukčioju, kad vėl tas nelemtas „kovidas“ man neleido išvykti ten.
Laukėme traukinio į Pompėją, o jis neatvažiavo. Na ir kas? Visi tik stovėjo ir toliau kalbėjosi. Žmonių daugėjo, tačiau nebuvo jokio dėl to triukšmo. Man ten viskas patinka“, – šypsodamasi susižavėjimo Italija neslepia N. Pumprickaitė.
Visas pokalbis su Nemira Pumprickaite – LRT RADIJO laidos „Laimės dieta“ įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
