Lašiniais ir gliaudytomis saulėgrąžomis orientavimosi sporto treneris Algirdas Šalkauskas į savo namus privilioja nesuskaičiuojamą daugybę paukščių. Pajutę, kad čia ramu, sotu ir gera, sparnuočiai kiemo medžiuose suka lizdus, peri vaikus ir džiugina šeimininkus savo trelėmis.
Namais pasirinko Svajonių gatvę
Dembavos Svajonių gatvėje esantys A. Šalkausko namai ir savąja tvarka, ir iš jų sklindančiais maloniais garsais iš tiesų primena svajonių namus.
Miško medžiais, tarp kurių auga ir vaismedžiai, ir gėlės, ir daržovės, apsodinta sodyba, stovinti šalia daugiabučių, atrodo lyg sala ar, greičiau, oazė. Tai – čiulbanti oazė, kurios gyventojai sparnuočiai savo giesmėmis džiugina ir sodybos šeimininkus, ir kaimynus, ir tuos, kuriems tenka praeiti Svajonių gatve.
„Atrodytų, kad prisivilioti paukščių galima iškėlus inkilų ar pabėrus jiems lesalo. Bet va, kaimynystėje inkilai stovi tušti, o manųjų gyventojai čirškia ir žadina mus paryčiais“, – į apgyvendintus savo sodybos inkilus moja ranka treneris.
A. Šalkauskas neturįs atsakymo, kodėl paukščiai taip mėgsta šią vietą. „Aš paukščiais rūpinuosi tarsi nedaug. Ant medžio šakos pakabinu lašinių, o į lesyklę paberiu gliaudytų saulėgrąžų. Pamatęs juos suskridusius pasigrožiu, nufotografuoju“, – šypsosi šeimininkas ir priduria, kad paukščiams beria būtinai gliaudytas saulėgrąžas, nes kitaip išpuoselėtą jo kiemą giesmininkai paverstų šiukšlynu.
Gal paukščiai jį jau priima už savą, nes kai kurie jau lesa iš jo delno.
Stebėjo vanago puolimą
Dauguma trenerio šeimos sodyboje apsigyvenusių ar tik paviešėti į ją atklystančių paukščių vieni su kitais sugyvena gana draugiškai, peštynės čia retos. Tačiau pasitaikė ir šiurpus vaizdas – tiesiog prie laukųjų jo namo durų vanagas dorojo pasičiuptą balandį.
Nelaimingasis paukštis galabytas, po to peštas buvo gana ilgai, prie durų prasidėjusi egzekucija vėliau persikėlė į sodybos pakraštį.
Ką nors pakeisti šiame gamtos valios nulemtame reikale buvę neįmanoma, todėl vyras griebė fotoaparatą, bandė pagauti retus kadrus. O po kiek laiko apžiūrėjęs galabijimo vietą pamatė, kad iš balandžio likę vien griaučiai – taip vanagas pasidarbavęs.
Šis didelis paukštis yra laukų gyventojas, tad Svajonių gatvėje jis buvo tik priklydėlis svečias.
Sodybos šeimininkas skaičiuoja, kad pas jį gyvena ar bent sodybą aplanko maždaug dvi dešimtys paukščių rūšių. Susipažino su šiais paukščiais A.Šalkauskas vartydamas ir knygas, ir internetą.
„Internete nesunku atrasti visus Lietuvos paukščius. Tad ir aš pamatęs ar nufotografavęs kurį savo kiemo paukštį ieškodavau jo internete, lygindavau – taip ir susipažinau“, – paaiškina.
Jis paukščius atskiria ir iš jų leidžiamų garsų – čirškimo, čiulbesio, kleketavimo, karkimo ir taip toliau. Anot jo, paukščių garsų jo sodyboje pilna visais metų laikais, tačiau įspūdingiausiai paukščiai reiškiasi poravimosi metu, kuris prasideda maždaug apie kovo vidurį, o tęsiasi iki Joninių.
Nuotraukomis džiugina ir kitus
Ar jį kasmet lanko tie patys paukščiai, ar atskrenda jau kiti tos pačios rūšies sparnuočiai, A. Šalkauskas net nežino. Juk norint tai išsiaiškinti reiktų paukščius žieduoti. Tuo tarpu jis paukščius tik lesina ir fotografuoja.
Fotografuodamas išsiaiškino, kad jį lanko keturių rūšių zylės: didžioji, kuoduotoji, mėlynoji ir pilkoji. Beje, būtent zylės lesa joms siūlomas saulėgrąžas iš namų šeimininko rankos, prieš tai nusilupusios gliaudytos saulėgrąžos luobą.
Savo apsilankymu namų šeimininką džiugina sniegenos, žaliuokės, svirbleliai, dagiliukai, liepsnelės, kielės ir dar kitokie skraiduoliai. „O strazdų esu suskaičiavęs šešis lizdus“, – pasidžiaugia vyriškis.
Jų lizdai susukti sunkiai matomose vietose, pats žiūrėdamas lizdų nepamatytum, tačiau šeimininkui rodant į tą vietą, kur yra lizdas, įžvelgi jį.
Stebėdamas bei fotografuodamas paukščius A. Šalkauskas pastebėjo, kad niekada vienoje vietoje nepamatysi dviejų genių. „Genys ir meleta būna kartu, o štai du geniai – niekada“, – sako jis.
Socialiniame tinkle besidalijantis savo kiemo paukščių nuotraukomis, dembaviškis pabrėžia, jog tie fotografijos meistrai, kurie užsiima paukščių fotografavimu – savaitėms patraukia į miškus, laukia, tyko jų atskrendančių. Be to, fotografuoja juos itin gera technika.
„Manoji fotografavimo aparatūra yra vidutinio lygio, be to, ir fotografuoju paukščius paprastai pro savo namų langą“, – aiškina pašnekovas. O nuotraukomis dalijasi skleisdamas gerą nuotaiką – kad ir kiti pasidžiaugtų jį lankančiais sparnuočiais.
Gamtos žmogus
Koks paukštis labiausiai patinka jam pačiam, teiraujuosi. Atsako, jog jam labiausiai patinka erelis, žavi jo nepriklausomybė, jėga, laisvė. Erelis jo namų kol kas neaplankė, tik vanagas.
O kaip atėjo tas domėjimasis paukščiais, kaip pamilo juos? Dembaviškis atsako nelabai to ir žinąs. Jis prisimena, kad būdamas nedidukas turėjo draugę kuosą, kurią jam atidavė kaminą valęs ir paukštį iš jo ištraukęs kaminkrėtys. Toji kuosa taip su juo apsiprato, kad atitipendavo kviečiama.
Ūgtelėjęs jis buvo sumanęs kolekcionuoti paukščių kiaušinius, na, o dabar – maitina ir fotografuoja juos.
„Gyvenu iš trenerio darbo, nors esu baigęs statybos mokslus. Iš tiesų esu gamtininkas, gal tiksliau, gamtos žmogus, daugybę laiko praleidžiantis miškuose, gamtoje, į kurią kviečiu ir mano treniruojamus orientacininkus, ir šio sporto mėgėjus“, – sako A.Šalkauskas.
