„Visa šeima buvo sunaikinta, nors nebuvo jokio preteksto jos naikinti“, – tokius prisiminimus iš Lietuvos į Ameriką išsivežė tapytojas Kęstutis Zapkus. Dokumentikoje „Spalvos“ – trijų Niujorko lietuvių, į JAV pasitraukusių dėl karo, atsiminimai. Menininkais už Atlanto tapę emigrantai pabėgo nuo karo, bet destrukyvių vaizdinių pasakiškasis Niujorkas visiškai neištrynė.
Šįkart laidos „Spalvos“ komanda domėjosi, kaip gyvena lietuviai, didžiąją savo gyvenimo dalį praleidę Niujorke. Tai trys menininkai senjorai: pasaulinį pripažinimą pelnęs Kęstutis Zapkus, psichologė ir fotografė Nijolė Kudirka ir poetas bei vertėjas Vytas Bakaitis, pirmasis išvertęs Jono Meko knygas į anglų kalbą.
Tapytojui Kęstučiui – 82-eji. Jis iki šiol kasdien tapo ir yra vienas labiausiai pripažintų Lietuvos menininkų pasaulyje. Niujorke vyras gyvena nuo 1970-ųjų, o šiuo metu yra įsikūręs NoHo rajone, esančiame Niujorko apačioje.
Amerikoje Kęstutis atsidūrė dėl to, kad jo mama turėjo Amerikos pilietybę, nes buvo ten gimusi. Čia ji turėjo ir giminių, pas kuriuos atvyko gyventi po kelerių metų, praleistų pabėgėlių stovyklose Europoje.
„Aš gimiau Davidienės dvare, mano mama ten mokėsi būti mokytoja. Mano senelis 1920-aisiais grįžo iš Amerikos į Lietuvą. Užsidirbo ten pinigų ir Skleipiuose įkūrė didelį ūkį, pastatė namus darbininkams, buvo malūnas, didelė virtuvė, kur mes kartu su darbininkais valgydavome. Jie labai mylėjo mano senelį.
Dėl to malūno užtvenkė tokį upeliūkštį – Virvytę. Atėję rusai paleido tą užtvanką ir nugriovė tiltą. Senelį ir bobutę pakorė, visus kitus išblaškė. Visa šeima buvo sunaikinta, nors nebuvo jokio preteksto jos naikinti, bet taip išėjo“, – prisimena laidos herojus.
Iš Lietuvos jie išvažiavo vieni pirmųjų. Kęstučio tėvas ėjo partizanauti, o sūnų su kitais šeimos nariais nuvežė prie sienos ir paleido arkliais. Kęstučio mama mokėjo penkias kalbas, bet atvykusi į JAV įsidarbino adatų fabrike, nes, nors mokėjo angliškai, kalba nebuvo tokia tobula, kad galėtų dėstyti.
„Po kiek laiko iškeliavome į Čikagą, kur jau buvo susibūrę daug lietuvių. Buvo opera, laikraščiai, krautuvės. Buvo keli rajonai ir ten buvo labai labai veiklu. Ponai ir ponios, kaip ir anksčiau, smetoniniais laikais. Inžinieriai, daktarai, solistai – buvo įdomus pabėgėlių gyvenimas. Aš buvau skautas, lankiau lituanistinę mokyklą – gal iš tų laikų man ir liko ta kalba“, – sako jis.
Lietuviams atrodo, kad būtum išsižadėjęs savo praeities ar kultūros. Bet tai tik galimybė save tobulinti ir atsekti, ką nori daryti. Tai ne Lietuvos ar lietuviškumo išsižadėjimas, bet normalūs profesiniai ryšiai. Ir tas neturėtų būti matoma negatyviai. Tegu tie lietuviai veikia pasaulyje, ar ne?
Emigrantas prisimena laikotarpį, kai išvykęs iš Lietuvos nieko nežinojo apie savo tėtį. Anot jo, tebuvo siunčiami slapti kodiniai laiškai. Po kurio laiko Kęstučio mama gavo iš sesers laišką, kad tėvelis nebemato saulės – tai reiškė, kad jis negyvas.
„Aš labai mėgstu muziką, ilgą laiką grojau smuiku, man labai patinka idėja, kad muzikinė kompozicija sudaryta iš daugelio dalelyčių. Taip, kaip mūsų protavimas. Man įdomu išreikšti šią realybę“, – pažymi įvairias kompozicijas kuriantis menininkas.
Tapybos jis pradėjo mokytis 1956-aisiais, tuo metu vyravo nuomonė, kad tapyba mirusi, nesvarbi ir niekam nereikalinga. Tačiau ji buvo svarbi Kęstučiui, kuris norėjo surasti savą tapymo būdą ir kad jo tapyba būtų ambicinga.
„Man tai atrodė kaip Bethoveno simfonija, mačiau labai sudėtingą, komplikuotą dalyką. Norėjau, kad mano tapyba būtų ambicinga. Kad lietuviai ambicingi, tai čia teisybė. Bet kaip ambicingi? Šešerių metų vaikui perėjus per karą atsiranda noras sutvarkyti visą reikalą. Išėjo destrukcija, chaosas“, – mintimis dalijasi lietuvis.
Vaikas, bėgantis per karo triukšmą – tokie vaizdiniai, galvoje įsirašę labai anksti, pasak Kęstučio, sukuria esmę. Tapytoją būtų galima pavadinti vizualiniu kompozitoriumi. 1990-ųjų pradžioje Kęstutis buvo atvykęs į atsikūrusią Lietuvą dėstyti Vilniaus dailės akademijoje. Ir nors čia dėstė tik pusę metų, daugybei jaunų žmonių paliko įspūdį savo idėjomis ir metodais.
„Štai, ką mačiau, kai pirmą vakarą sutikau tuos studentus. Buvo žiema, sudužęs langas, sniegas krinta į vidų. Aš sakau: kodėl nesusitvarkote to lango? Sako, reikia parašyti pareiškimą, o kol gausi atsakymą, tai bus pavasaris, nebereikės. Žmonės buvo tokie pesimistai, kad nieko nesitikėjo. <...> Studentai rūkė ir gėrė koridoriuose, buvo nepaprastai didelis tinginiavimas, nes nebuvo optimizmo“, – teigia pašnekovas.
Tad jis dėstytojaudamas Lietuvoje praleido vos pusmetį. Buvo labai sunku „pertvarkyti“ tuos studentus, prisipažįsta menininkas. Jis norėjęs, kad kiekvienas pradedantis dirbtų atskirai, ieškotų individualumo, bet tam nebuvo sąlygų – vietos.
Nedažnai Lietuvoje apsilankantis tapytojas tikina, kad lietuviai į atvykusius žiūri įtariai: „Nelabai mėgsta. Kažkokie kosmopolitai, prisivalgę visokiausio maisto. <...> Lietuviams atrodo, kad būtum išsižadėjęs savo praeities ar kultūros. Bet tai tik galimybė save tobulinti ir atsekti, ką nori daryti. Tuo Niujorkas man labai patinka: čia pilna muziejų, galerijų, turiu draugų iš visų sričių. Tai ne Lietuvos ar lietuviškumo išsižadėjimas, bet normalūs profesiniai ryšiai. Ir tas neturėtų būti matoma negatyviai. Tegu tie lietuviai veikia pasaulyje, ar ne?“
J. Mekui porą jo eilėraščių angliškų vertimų nusiuntė tiesiog paštu
Kita laidos herojė Nijolė su tėvais Lietuvą paliko būdama 5-erių. Paprastus darbus Amerikoje dirbę jos tėvai nenorėjo, kad dukra studijuotų menus, tad mergina įstojo į Jeilio universitetą studijuoti psichologijos. Fakultete ji buvo vienintelė mergina ir tai jai labai trukdė sieti karjeros. Kad ir kaip viskas buvo, psichologe ji dirba iki šiol.
Nijolę visuomet supo žmonės iš meno pasaulio. Ilgą laiką ji ir pati blaškėsi tarp dviejų veiklų – psichologijos ir meno.
„Aš nepasirinkau studijuoti psichologijos, visados norėjau studijuoti meną, bet mano tėvai finansiškai jautėsi labai nesaugūs, tad sakė, turiu įgyti profesiją, kad užsidirbčiau pragyvenimui. „Jokios meno mokyklos – na jau ne. Jei eisi į meno mokyklą, mes tau nepadėsime. Turi surimtėti.“
Jono Meko nepažinojau iki 1973-iųjų. Nutiko taip, kad žurnalas „New Yorker“ apie jį paskelbė didelį straipsnį ir vienoje vietoje jis pasakė: man atrodo, kad mano lietuviški eilėraščiai neišverčiami. Tai man labai įstrigo, atsigręžiau į jo eiles, paruošiau porą vertimų ir nusiunčiau paštu.
Fakultete buvau vienintelė moteris, iš profesorių negaudavau tiek pagalbos, kiek gaudavo vyrai studentai. Buvo labai sunku, jie tiek nepadėjo su darbo pasiūlymais, rekomendacijomis ir pan. Buvau palikta tai išsispręsti pati – nuskęsti arba išplaukti“, – atsimena fotografė.
Vis dėlto studijuodama psichologiją ji daugiausia laiko leisdavo meno fakultete. Menininkai buvo žmonės, su kuriais jai sekėsi bendrauti ir siejo daug bendrų interesų. Būtent šie žmonės tapo jos draugais.
Vėliau kurį laiką gyvenusi su menininku Nijolė ir pati pradėjo kurti. Pirma lipdė skulptūras, vėliau pradėjo kurti monotipus. Tokia technika padeda gauti aiškesnį ir įdomesnį konkretaus peizažo atvaizdavimą, sako ji.
Menininkė žavisi tropikais, džiunglėmis, daugybę kartų buvo Brazilijoje, jai labai patinka Amazonė, Peru, Surinamas. „Man patinka chaoso pojūtis. Ten nėra chaotiška, bet taip jaučiasi. Tai tarsi kosminis chaosas“, – teigia laidos herojė.
Amerikoje baigus mokyklą ar universitetą buvo įprasta nukeliauti į Europą, tačiau Nijolė sau buvo pasakiusi nieku gyvu ten nevyksianti: „Aš sau pasakiau: aš ten nevažiuosiu. Tai buvo baisi patirtis. Mirtis, destrukcija – niekada daugiau nebenoriu to matyti. Važiuosiu į Naująjį pasaulį. Tad pradėjau keliauti po Pietų Ameriką.“
Niujorkas buvo pasakiškas, meno pasaulis čia buvo gyvas, įdomus, įvairus, labai laisvas ir jaudinantis, visi vieni kitus pažinojo – nieko panašaus į tai, kas yra dabar, apie tai, kokį anuomet rado Niujorką, pasakoja pašnekovė.
„Žinoma, tada buvau labai jauna, buvo linksma. Net nežinau, ar pasiilgstu jaunystės, ar miesto tokio, koks jis tada buvo. Ist Vilidže [Niujorko rajone] buvo labai pavojinga. Šalia biuro man netgi buvo grasinta ginklu, turėjai būti labai atsargus. Dabar čia saugu ir nuobodu“, – šypsosi Nijolė.
Trečias laidos herojus – Brukline gyvenantis vertėjas bei poetas Vytas. Jis labai stengėsi niekada nepamiršti lietuvių kalbos, buvo pagrindinis J. Meko eilių į anglų kalbą vertėjas, taip tapo draugais ne tik su juo, bet ir su Jurgiu Mačiūnu, apie kurį gali papasakoti daugybę istorijų.
Pasitraukęs į Vokietiją, Vytas per šešerius metus gyveno net 8-iose pabėgėlių stovyklose. 1951-aisiais jis su mama atvyko į Bostoną, čia užaugo ir baigė literatūrą bei vokiečių kalbą. Vėliau vyras tapo svarbia Niujorko kultūrinio gyvenimo dalimi, buvo ankstyvųjų poezijos skaitymų kuratorius, prisidėjo prie daugybės įvairių žurnalų, poezijos antologijų leidybos.
„Jono [Meko] nepažinojau iki 1973-iųjų. Nutiko taip, kad žurnalas „New Yorker“ apie jį paskelbė didelį straipsnį ir vienoje vietoje jis pasakė: man atrodo, kad mano lietuviški eilėraščiai neišverčiami. Tai man labai įstrigo, atsigręžiau į jo eiles, paruošiau porą vertimų ir nusiunčiau paštu. Ir jis atsiliepė: visai geri, susitiksim. Taip pradėjome draugystę“, – prisiminimais dalijasi pašnekovas.
Plačiau – birželio 1 d. laidos „Spalvos“ įraše. Laidų ciklas „Spalvos“ – apie drąsias, visuomenei aktualias temas ir spalvingas, laisvas, įkvepiančias asmenybes bei jų neįprastas gyvenimo istorijas. Laidos režisierė ir prodiuserė – Elena Reimerytė.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
