Kultūra

2019.04.09 20:23

Filmą apie prezidentę sukūręs Ulvydas: jau žinau, kodėl kūrėjai vengia politinių temų

Virginija Sližauskaitė, LRT.lt2019.04.09 20:23

Pikti kritikai visuomet girdimi garsiau, jie aistringai kovoja už savo mintis, o pastebintys gera – tylūs ir nuolankūs. Tačiau gal vertėtų mažiau kritikuoti ir pastebėti pozityvius dalykus? Gal vertėtų įvertinti žmones ne tik po mirties? Tokius klausimus kelia ir į juos atsako režisierius Donatas Ulvydas, sukūręs dokumentinį filmą apie Dalią Grybauskaitę „Valstybės paslaptis“.

– Donatai, esate išbandęs ne vieną kino žanrą. Netrukus pristatysite ir dokumentinį filmą apie Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę. Kaip šovė idėja imtis dokumentikos apie šią asmenybę?

– Kažkada turėjau progą išvysti filmą apie Baracką Obamą ir jį žiūrėdamas pagalvojau – turime ne ką prastesnę lyderę, irgi priimančią itin reikšmingus sprendimus. Jau buvau kūręs vieną filmą apie prezidentę, turėjau ryšį su Prezidentūros spaudos tarnyba, todėl kreipiausi į juos ir sulaukiau teigiamo atsakymo. Kreipiausi su atviru ir nuoširdžiu siūlymu, todėl viskas įvyko labai sklandžiai.

Šiuo filmu apie D. Grybauskaitę norėjau parodyti ją kaip žmogų, pažvelgti pozityviau. Galbūt, atėjus paskutiniams prezidentės vadovavimo mėnesiams, reikėtų pažiūrėti ne į blogybes, o tai, ką gero ji padarė.

– Sakote, kad per daug kritikuojame ir nepastebime teigiamų dalykų?

– Tiesiog norėčiau, kad suvoktume, jog pozityvas generuoja dar daugiau pozityvo. Kada liausimės kritikuoti ir įvertinti tik tada, kai žmogaus jau nebėra? Visuomet sakau – ar būtume taip išaukštinę Vytautą Kernagį, jei šiandien jis būtų gyvas?

Mes galime kritikuoti, saugotis visų žmonių aplinkui, kiekvienoje kišenėje turėti po dujų balionėlį, bet kur nueisime su tokia paranoja? Deja, pastebiu, kad pikti žmonės ir kritikai visuomet yra garsesni, jie turi daugiau aistros kovoti už savo žodžius. O pastebintys kažką gero – tylesni ir nuolaidesni.

Tai – įrodymas, kad labai gerai gyvename. Ne taip ir seniai gyvenome blogai, todėl prireikė Sąjūdžio. Žmonės susitelkė ir išėjo, juos suvienijo tos geros mintys. Dabar geros mintys paliekamos kažkur namuose.

Turėjome tikslą įstoti į NATO ir įstojome. Turėjome tikslą įstoti į ES ir įstojome. Norėjome įsivesti eurą ir tai padarėme. O koks mūsų tikslas dabar? Įsivesti „Rail Baltica“, laimėti „Euroviziją“? Galbūt. Bet reikia kažko didesnio. Manau, kad mūsų tikslas dabar yra pralobti. Matyti, kad tai vyksta bet kokia kaina.

– O kokį valstybės tikslą, galintį suvienyti visuomenę, jūs matote pats?

– Esu apie tai galvojęs, bet nesu atsakęs. Gal perpiešti Lietuvos sienas ir tapti pirma pasaulyje kvadrato formos šalimi? Žinoma, juokauju. Bet mums išties reikia turėti idée fixe. Kol kas tik plėšomės, o kažko trūksta.

Kažkada, prieš daug metų, profesorius Vytautas Landsbergis yra pasakęs, kad kai prie aukštosios mokyklos, ruošiančios pedagogus, nusidrieks eilės, su valstybe viskas bus gerai. Galbūt tikrai – mūsų tikslas turėtų būti paversti mokytojo profesiją pačia prestižiškiausia? Sunku patikėti, kad visi to norėtų, bet jei suvoktume, kiek reikia investuoti į vaikus, tikrai pakeltume mokytojų atlyginimus, leistume jiems išeiti į pensiją 49 metų ir pan. Ir pasiektume kitokią valstybę.

– Ar galima teigti, kad daugelyje jūsų filmų, virš herojų ir jų gyvenimo peripetijų, sklando daug didesnė ir svarbesnė idėja – Lietuva? Jaučiate pareigą kurti filmus, susijusius su mūsų šalimi?

– Taip, tiek „Emilija iš Laisvės alėjos“, tiek „Tadas Blinda. Pradžia“, tiek šis filmas apie D. Grybauskaitę susiję tuo, kad idėja atsiremia į Lietuvą. Jaučiu tokią pareigą. Turiu vaikų, žiūriu, kaip jie auga ir galvoju, kaip aš pats augau iki nepriklausomybės ir vėlia, po jos atgavimo. Man tikrai nėra vis vien.

Vis galvojame, kaip gerai užsienyje, bet nesuprantame, kaip čia, Lietuvoje, tylu ir gražu, kaip yra ką mylėti, kur gerai jaustis. Man svarbi valstybė, kaip ir mano kiemas. Pirmiausia aš išsisiurbiu kilimą, vėliau su kaimynais sutvarkome namo laiptinę, vėliau – kiemą. Žmogus kuopiasi. O kitas žingsnis – rūpintis savo miestu ir, jei turi pakankamai valios ir smegenų, – rūpintis valstybe. Tu negali būti abejingas, nes tai tavo namai. Manau, kad šis suvokimas mums visiems prigimtinis. Tik gal ne kiekvienas iki jo prieina.

– Ko, jūsų manymu, trūksta, kad visi prieitume prie suvokimo, kas yra valstybė?

– Manau, kad herojai gali įdiegti mums daugiau sąmoningumo ir visuomeniškumo. Ne veltui žmogus nori turėti mamą, tėtį, mokytoją, herojų. Ne veltui mes mėgstame herojinius filmus ir knygas. Žmogui normalu turėti siekiamybę, kelrodę žvaigždę.

Mes turime autoritetų, tik gal neturime politinių lyderių. O herojumi gali tapti kiekvienas, ne tik politikai. Nežinau, kas sumanė pirmąją akciją „Darom!“, bet koks tai buvo įvykis. Arba „Maisto bankas“, jau tapęs įprastu reiškiniu. Reikia daugiau tokių iniciatyvų, variklio, kad eitume ir darytume.

– Kaip apibūdintumėte filmo „Valstybės paslaptis“ kūrimo procesą? Ar tai labai skyrėsi nuo darbo su vaidybiniais filmais?

– Sunku lyginti šį filmą su kitas, nes dokumentika tikrai nėra mano arkliukas. Štai vaidybiniam filmui tu ilgai ilgai ruošiesi, tada kokias 30 dienų intensyviai filmuoji, tuomet laukia dar vienas ilgas montavimo procesas ir pan. Dokumentikoje kitaip – suderini susitikimą, tačiau tenka nukelti jį kitam kartui, susitari vėl, pafilmuoji... Ruošiant dokumentiką negali paskubėti, procesas išsitęsia, kaip ir šiuo atveju – iki 2 metų. Todėl ir didžiausias iššūkis buvo visą per šį laiką surinktą medžiagą atrinkti bei sumontuoti.

Mano Achilo kulnas kalbant apie šį filmą „Valstybės paslaptis“ – 10 metų trukusi prezidentės kadencija, sudėta vos į vieną kūrinį. Tikrai nežinau, ar žiūrovams kažko nepritrūks, nes viskas – mano subjektyviai atrinkti kadrai. Įkišau nosį į visiški svetimą sritį ir dabar suprantu, kodėl niekas iš kūrėjų nenori imtis politinių temų. Taip, man reikėjo patarimų, turėjau neoficialią komandą, su kuria tariausi, bet paskutinis verdiktas, ką dėti į filmą yra mano. Tačiau tie sprendimai nėra asmeniniai, nes visuomet galvoji, kas įdomu žiūrovui.

– O kokius šio filmo žiūrovus įsivaizduojate?

– Tikrai netaikau vien į simpatikus, mielai dalyvaučiau kino seanse su skeptikais. Tačiau iš esmės, orientuojuosi į žmones, kuriems rūpi, kur jie gyvena, kas juos valdo ir ką reikia išsirinkti. Taip pat tiems, kurie suvokia, kad nėra tokio atskiro dalyko VALSTYBĖ. Nes mes visi esame valstybė.

– Jei būtumėte ką tik studijas baigęs pradedantis režisierius, imtumėtės šios užduoties – filmo apie šalies prezidentę?

– Galbūt, bet gerai, kad nieko panašaus, kai buvau jaunas kūrėjas, nesiėmiau. Kartais pati fortūna saugo nuo kvailų sprendimų, dėl kurių gali nudegti. Jaunam žmogui būtų sunku turėti tiek valios surinkti visą medžiagą, atrasti ir suprasti priežastingumus. Kuriant dokumentiką apie tokį asmenį kaip šalies vadovas, reikia nebijoti atsakomybės už savo kūrinį ir herojų.

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius