„Nemanau, kad muzika privalo nešti žinutę. Žmonės interpretuoja ją taip, kaip jiems tuo metu norisi. Be to, juk muzika yra keisčiausiai suvokiama meno forma“, – sako prodiuseris ir kūrėjas Vaiper Vitalijus Despotin. Jis negaili patarimų ir palaikymo muzika užsiimančiai jaunajai kartai: „Jaunimo užduotis labai sunki – atrasti save, atrasti unikalumą savo regione, mieste, šalyje. Visiems jiems linkiu stiprybės!“
– „Despotin Fam“ sukūrėte 2005 m. ir iki šiandien tęsiate veiklą. Ar nebuvo sunku prisitaikyti prie klausytojų bėgant metams? O gal niekuomet nesitaikėte?
– Norėčiau šiek tiek patikslinti: grupė „Despotin Fam“ susikūrė tarp 2007–2008 m. Būtent tuo metu nusprendėme, kad veiksime kaip grupė – iki tol egzistavo kūrybinis darinys, kuriame veikė daug asmenų, tai vadinosi „Despotin Project“.
Pirmasis mūsų logotipas atsirado ant kartu su Shmėkla kurto debiutinio albumo „Ish kitos ekrano pusės“. Kiek vėliau, prisijungus Liezhuviui ir Serumui iš „Ganja Crew“, susiformavo grupės pagrindas. 2008 m. pradėjome dirbti ties albumu „Odisėja 49“, bet nemažą jo dalį tiesiog išmetėme. Pirmąjį gerą įrašą turėjome 2009 m., o albumas pasirodė 2010 m. Toks buvo grupės kūrimosi kelias.
Mūsų muzikos skonis ilgainiui keitėsi, aš pats radijo stotyje „Zip FM“ vedžiau laidą „Despotin Beat Club“, todėl muzikos akiratis plėtėsi ir nuomonė apie muziką kito. Mūsų komanda visuomet norėjo progresuoti taip, kad patiems būtų įdomu, taigi į niekieno skonį nesitaikėme.
Albumo „Odisėja 49“ kūrime dalyvavo ir Laikrodis, ir Liezhuvis, ir Serumas, ir mudu su Shmėkla. Tai buvo kelias nuo klasikinio hiphopo iki to, kas „Despotin Fam“ yra dabar – su stipriu nenoru prie ko nors taikytis ar statyti sau patiems sienas.
Didžiausia motyvacija yra tiesiog kurti muziką, nepaisant to, kas labiausiai klausoma šiuo metu. Nesame populiariausia repo grupė Lietuvoje, bet prieš save esame visiškai atviri. Atvirumas naujovėms, savo jausmams, santykiui su muzika – manau, kad tai įkvepia nemažą dalį šiuolaikinių muzikantų. Ir ne tik kuriančių hiphopą. Dar manau, kad albumas „Odisėja 49“ buvo pakankamai novatoriškas to meto lietuviškam muzikiniui peizažui ir vis dar skamba puikiai.
– Žodynas sąvoką ,,despotas‘‘ apibūdina taip: niekieno nekontruoliuojamas vienvaldys, tironas. Kodėl pasirinkote tokį pavadinimą? Ar kuriate muziką, neįstatę savęs į jokius rėmus?
– Pavadinimas kilo iš noro išsivaduoti ir nepaklusti taisyklėms, taip pat norint suteikti žodžiui „despotas“ visai kitą reikšmę – laisvės sąvoką. Laisvė ką nors daryti nereiškia, kad turi paminti kito žmogaus laisvę.
Taip, žodžiai „despotas“ ar „tironas“ reiškia savo taisyklių primetinėjimą kitiems. Bet mes primetame nebent laisvės siekį, norime įkvėpti nesivadovauti kažkieno sukurtomis normomis. Tai visuomet buvo pagrindinis mūsų motyvas.
– Trumpai pakomentuokite kiekvieno albumo stilių ir tai, kas jam padarė didžiausią įtaką.
– Albumui „Odisėja 49“ didelę įtaką darė „J Dilla“ skambesys, „Hudson Mohawke“, „Beat dimension“ kompiliacijos, „Mondayjazz“ podcast`ai, jazz ir soul, šiek tiek klasikinis hiphopas.
Antrasis albumas reflektavo su nunykstančia klasikinio hiphopo banga. Sakydamas nunykstančia turiu omenyje, kad ne į užmarštį, o į antrą planą. Visi norėjo progresuoti. Taigi, antrame albume „Vienas“ šiek tiek justi ateinanti trap stiliaus muzikos banga. Pirmieji įrašai, susiję su trap muzika, buvo Laikrodžio ir „Despotin Fam“ mixtape „Schlagerz VOL.1“, 2014 m. remiksavome Rae Sremmurd kūrinį „No Flex Zone“.
Trečiajam albumui įtaką darė berlynietiškas tamsumas, avangardas ir trap muzika. Man visi šie albumai sudaro savotišką trilogiją. Juos visus sieja tema, matyti muzikinė raida.
– Turite ir daugiau veiklos – prodiusuojate, padedate jauniems atlikėjams. Kuo pasižymi jauni kūrėjai, kuriems padedate ir skiriate savo laiko?
– Dirbu su urban muzika, apimančia daug žanrų – R&B, soul, funk, elektroniką. Man patinka tokie atlikėjai kaip „Free Finga“ ar Cheri. Šalia viso to yra roko atplaiša – grupė „ba.“, buvusi kažkur tarp elektronikos ir roko.
Muziką, su kuria noriu dirbti, renkuosi ne pagal tai, kokiam žanrui ji priklauso, o pagal tai, kaip stipriai ji mane įkvepia, ką man duoda. Tuomet mąstau, ką galiu duoti atgal. Renkuosi dirbti su tais, kurių muzika retransliuoja tam tikrą mano savijautą ir paliečia nervų receptorius.
– Trap stiliaus muzika Lietuvoje tampa vis populiaresnė. Kaip manote, ar šiuo metu šis stilius Lietuvoje išgyvena „aukso amžių“, ar dar tik juda link to? O gal lietuviška trap muzika – mėgėjiška imitacija?
– Trap muzikos neįmanoma atsieti nuo jaunosios scenos ir ačiū visai jaunajai scenai, linkėjimai jums! Kaip ir visos muzikinės bangos, trap stilius į Lietuvą jau atkeliavo ir baigia įsitvirtinti. Manau, kad tai dar tik pradžia ir tikiu, kad ateinančiais metais atsiras daug naujų atlikėjų. Šiuo metu ši muzika pasaulyje yra Nr. 1, todėl sunku įsivaizduoti, kad Lietuvoje to nebūtų.
Jaunimas gilinasi į šią muziką, seka naujienas. Negaliu pasakyti, ar tai prasta kopija, nes viskas dar progresuoja, ir labai sparčiai. Ateityje šis progresas bus dar spartesnis, kalbant apie bet kokio stiliaus muziką.
Svarbus aspektas trap stiliaus muzikai yra tinkamas prodiusavimas, o Lietuvoje jis pažengęs į priekį. Tikrai nemažai Lietuvos prodiuserių sėkmingai vysto puikų skambesį. Siūlyčiau nepamiršti stebėti šio reiškinio. Pamatysime, į ką visa tai peraugs, kaip keisis tendencijos.
– Grojate ne tik su grupe, bet ir vienas, kaip didžėjus. Kokiam muzikos stiliui priskirtumėte savo kuriamą muziką?
– Savo DJ setuose groju labai įvairią muziką. Dar kurdamas radijo laidą gilinausi į repo ir urbanistines įtakas, elektroniką, soul, avangardą, laužytus rimtus ir šokių aikšteles. Dabar groju gana eklektišką muziką – nuo trap iki repo atmainų tam tikruose vakarėliuose, taip pat retesnius šokių muzikos požanrius. Gilinuosi į Afrikos sceną, muzikos raidą, palikimą. Daug kuo domiuosi, todėl ir konkretaus stiliaus įvardyti negaliu. Be to, mėgstu roko muziką, bet nežinau, ar galėčiau pagroti.
– Kaip ir kada supratote, kad savo gyvenimą norite sieti su muzika?
– Kad savo gyvenimą noriu sieti su muzika supratau labai anksti, būdamas 16 metų, nagrinėdamas pirmąsias muzikos kūrybos programas. Nešiau savo demo įrašą tuo metu iškiliems žmonėms, siunčiau į radijo stotis. Išsiuntęs savo pirmąją dainą į „M-1“ laidą „Po trijų“, kurią vedė Tomazas ir Marazas, gavau ir pirmos kritikos – tai buvo didelis laimėjimas.
Tuo metu studijavau, dirbau radijo stotyse, kūriau kitokius dalykus. Vėliau pradėjau galvoti apie muzikos kūrimą ir 2011 m. mečiau darbą, visą laiką skirdamas muzikos organizavimo darbams, prodiusavimui. Dabar gilinuosi į dainų rašymą, prodiusavimą, strateginį mąstymą apie muzikinius reiškinius ir muzikinę antropologiją pop kultūroje.
– Domitės ir dirbate su įvairių stilių muzika, tad kaip manote, kuris stilius Lietuvoje taps ne toks populiarus, o kuris – tik populiarės?
– Lietuva yra nedidelė šalis, todėl sunku pasakyti, kaip keisis tai, kas populiaru. Daug kam daro įtaką interesų grupės, todėl tai labai priklauso nuo asmenybių, kurios neša tam tikrą kultūrinę žinią, ko jie patys siekia. Manau, kad Lietuva neatsiliks nuo trendų ir visa tai, kas taps madinga pasaulyje, taps madinga ir Lietuvoje.
Verta pastebėti tokį paradoksą kaip „Smala“ ir visą dark disco sceną, kuri stipriai apėmė šokių aikšteles. Nedaug yra šalių, tokių kaip Lietuva, kur klubuose ši muzika būtų tokia populiari. Be abejo, ji populiarėja daugelyje šalių, tačiau Lietuva šiuo atveju yra išskirtinė – turime stiprių asmenybių, puoselėjančių šią kultūrą. Klubinė kultūra Lietuvoje labai stipri.
– Kas labiausiai nuvilia žvelgiant į Lietuvos muzikos industriją? Ir kokių pozityvių aspektų matote?
– Nuvilia laikinas kritiškumo nebuvimas arba kritiškumas tik siauruose ratuose, nesidalijimas nuomonėmis. Taip pat pastebiu, kad yra noro kažką padaryti taip, kaip jau padaryta užsienyje. Tačiau reikėtų ieškoti unikalumo. Todėl jaunos kartos užduotis yra labai sunki – atrasti save, atrasti unikalumą savo regione, mieste, šalyje. Visiems jiems linkiu stiprybės!
– Kaip apibūdintumėte savo klausytojus, gerbėjus? Ar tai labai skirtingi žmonės?
– Koncertuose tikiuosi panašios, vientisos publikos, o atėjęs nustembu nuo įvairovės. Nustembu nuo klausytojų įvairumo ir „Free Finga“ koncertuose. Negaliu klausytojų įsivaizduoti kaip vieno paveikslo. Tikiuosi, kad tie žmonės yra kritiški sau, kritiški aplinkai ir žingeidūs.
– Ar pritariate kai kurių muzikantų teiginiui, kad muzika turi nešti kažkokią žinutę? Jei taip, ką skelbia jūsų muzika?
– Pirmiausia, muzika turi nešti žmogų kur nors, suteikta jam tokius pojūčius, kurių jis labiausiai ieško muzikoje. Muzika yra keisčiausiai suvokiama meno forma, ją apjungia daug skirtingų psichologinių veiksnių. Nemanau, kad privaloma turėti žinutę. Žmonės interpretuoja muziką taip, kaip jiems tuo metu norisi. Dauguma muzikantų pabrėžia, kad savo geriausius kūrinius sukuria transo būsenoje, labai greitai. Galima sakyti, kad žinutė slypi žmogaus pasąmonėje ir muzika tiesiog retransliuojama per žmogų. Galbūt žinutės slypi viduje ir laukia, kol bus išlaisvintos.
– Interneto laikais labai lengva tapti matomam, išpopuliarėti su savo kūryba. Ar vertinate tai teigiamai? O gal tai tik suteikia sąlygas bet kam, neturint jokios savikritikos, tapti garsiu?
– Teigiamai vertinu tai, kad internetas suteikia galimybę būti išgirstiems tiems žmonėms, kurie neturėjo galimybės būti išgirsti, gal negali atvykti į kitą miestą. Jų talentas interneto pagalba gali būti pastebėtas. Internete yra labai daug gražios muzikos. Tačiau internete yra ir žmonių, kurie tik tokiu būdu moka bendrauti.
Kalbino Laurynas Žilevičius.
