Kone kiekvienas bent kiek populiaresnis tarpukariu kūręs architektas turėjo unikalų braižą. Tai pasakytina ir apie Vokietijoje mokslus baigusį ir į Lietuvą parvykusį Bronių Elsbergą. Kaip teigia urbanistikos istorikas Paulius Tautvydas Laurinaitis, B. Elsbergo architektūrinis stilius atspindėjo tai, kas tuo metu buvo madinga kaimyninėje Vokietijoje, pavyzdžiui, griežtomis horizontalėmis paremta fasado išraiška.
Architekto stilistiką atspindi net durys
Apie B. Elsbergą ir išskirtinį jo braižą urbanistas pasakoja rodydamas ir į šio projektuoto V. Putvinskio g. 32 esančio namo duris. „Deja, Lietuvoje neretai vis dar pamirštami smulkesnieji architektūros elementai, pavyzdžiui, durys. O juk durų yra labai įdomių, tačiau jos itin greit nyksta, yra pakeičiamos įprastomis šarvuotomis durimis. Šio namo durys, laimei, buvo restauruotos ir išsaugotos“, – džiaugiasi urbanistikos istorikas.
P. T. Laurinaitis tikina, kad atnaujinti tokius elementus kaip durys nėra taip pigu, kaip įdėti naujus, tačiau verta: „Tai padeda išsaugoti pastatą kaip vientisą kūrinį, atspindintį architekto stilistiką ar bent jau bendrą laikmečio dvasią. Daugelis durų, bent jau kadaise prabangiuose pastatuose, yra unikalios, turi savitų elementų. Norisi pasidžiaugti, kad tai jau po truputį įvertinama.“
Įmantrūs rūmai turėjo psichologinį poveikį
Trečiąjį dešimtmetį gyvenamieji namai net ir centre vis dar buvo statomi panašūs į tuos, kurie atsirasdavo dar caro laikais. „Valdiškų“, visuomeninio pobūdžio užsakymų tuomet būta nedaug, tačiau šių monumentalumas dažniausiai būdavo išreiškiamas monumentaliomis klasikinės architektūros formomis. Vienas tokių pavyzdžių – Mykolo Songailos projektuotas Lietuvos banko pastatas Maironio gatvėje.
Kaip teigia urbanistikos istorikas, tokie rūmai tuomet vis dar jaunatviškų problemų kamuojamai valstybei buvo itin prabangus dalykas, tačiau turėjo svarbų psichologinį užtaisą: „Kaip yra pastebėjęs vienas mano kolegų, tai kūrė žmonėms valstybės finansinio stabilumo įspūdį. Tokio pastato reikėjo turint omenyje, kad tuo metu šalyje nebuvo išvystyta komunikacija, vis dar buvo nemažai neraštingų žmonių. Tokiu atveju monumentalioji architektūra tampa tarsi mediumu, perteikiančiu situaciją ir jos kaitą.“
Miestas tapo laikinąja sostine, bet jame beveik nebebuvo architektų. „Prie labai negausių buvusių pajėgų prisidėjo architektai, atvykę ar grįžę iš kitų buvusios Rusijos imperijos dalių. Anuomet būta net iniciatyvų, kviečiančių lietuvių kilmės inžinierius ir architektus, gyvenančius užsienyje, grįžti į Lietuvą ir kurti čia. Pavyzdžiui, banko autorius Songaila, baigęs mokslus, dirbo Sankt Peterburge – į Kauną grįžo tik trečiojo dešimtmečio pradžioje“, – apie pastato architektą pasakoja P. T. Laurinaitis.
Apie banką ir ankstyvuosius architektus P. T. Laurinaitis papasakojo greta kito dėmesį patraukiančio namo, kuris ne tik susijęs su Lietuvos banko rūmais, tačiau ir statytas panašiu metu. Jau minėtoje V. Putvinskio gatvėje esantis pastatas taip pat dar nebuvo modernizmo architektūros pavyzdys, bet jis svarbus kaip sparčios Kauno raidos iliustracija gavus laikinosios sostinės teises: „Tuo metu Kaune vyravo vieno ar dviejų aukštų namai, o čia, tuomet dar tokioje apsuptyje, atsirado toks monumentalus trijų aukštų pastatas. Galima numanyti, kaip jis tokiame kontekste anuomet atrodė. Tai buvo valstybės užsakymas Lietuvos banko darbuotojams, tarsi davęs pradžią būsimam prestižiniam šios gatvės pobūdžiui, tiesa, tuomet jau modernistinės architektūros pastatais.“
Skirtingos gatvės turėjo skirtingas funkcijas
P. T. Laurinaitis pasakoja, kokias skirtingas funkcijas įgijo Kauno centro gatvės, kurių kiekvienai tarsi teko skirtinga misija. „Laisvės alėja istoriškai buvo komercinė miesto arterija, tuo metu joje dėl buvusių „valdiškų“ sklypų K. Donelaičio gatvėje kūrėsi administraciniai, valstybiniai objektai – joje vykdavo net kariniai paradai. V. Putvinskio gatvė buvo visiškai kitokia – rami ir rezidencinė, apstatyta brangiais namais ir butais. Šioje gatvėje buvo įsikūrusios ir daugybė užsienio šalių diplomatinių pasiuntinybių. Iš to atėjo ir ambasadų gatvės pavadinimas“, – aiškina urbanistikos istorikas.
V. Putvinskio gatvė, kaip teigia specialistas, pasižymi išties įdomia architektūra ir savitais jos pavyzdžiais: „Pastatas, turėjęs tapti Vatikano nunciatūra, išsiskiria visų pirma tuo, kad tai atviro pobūdžio statinys uždaro pobūdžio rajone, kur pastatai turėjo būti statomi vienas greta kito. Galbūt tokį sklypo užstatymo pobūdį padiktavo gan unikali jo funkcija – daugiau specialiai diplomatinėms atstovybėms statytų objektų mieste neturime. Šio pastato architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis baigė studijas Italijoje, todėl buvo nemažai įkvėptas Italijos vilų architektūros bei tuomet ten spėriai plitusių sumodernintų klasikinių formų.“
P. T. Laurinaitis atkreipia dėmesį ir į pastatus V. Putvinskio g. 60 ir 62, kurie, anot jo, puikiai atspindi Kauno ketvirtojo dešimtmečio modernistinės architektūros įvairumą. Pirmasis – B. Elsbergo projektuotas aerodinamiškų, lenktų formų daugiabutis, priklausęs notarui Kazimeirui Škėmai. Prie jo glaudžiasi kur kas lakoniškesnių formų, funkcionalizmo architektūrai artimesnis buvęs Antano Gylio ligoninės pastatas, kuris, anot pašnekovo, svarbus dar ir gausiai išlikusiais anuomet moderniais interjero sprendimais.
